Žurnalistai Ukrainoje atrado Lietuvos didybę (nuotraukos)

Liepos 17 d. Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) ekspedicija “Vienybės kelias’19” sugrįžo namo. Bemaž 10 dienų trukęs žygis po Vakarų Ukrainą nė vieno keliautojo nepaliko abejingo.

“Daugeliui tai buvo puiki proga savo akimis pamatyti kadainykštės Lietuvos didybę, pajusti mūsų protėvių išminties šviesybę ir dvasios tvirtybę. Įspūdingi pilių mūrai, išprususių ekskursijų vadovų su pasididžiavimu sekami pasakojimai apie Lietuvos valdovus, šilti atsiliepimai apie jų valdymo laikus, vietos gyventojų draugiškumas ir nuolat rodoma pagarba Lietuvai, ne tik maloniai nuteikė, bet ir ne vieną privertė susimastyti apie mūsų tautų ir valstybių bendradarbiavimo plėtrą Ukrainos kultūrinės bei politinės erdvės galimybių kontekste”, – sakė šios ekspedicijos vadovas, LŽS Kelionių žurnalistų klubo pirmininkas Gerimantas Statinis.

Liepos 8-17 dienomis vykęs žurnalistų žygis-ekspedicija “Vienybės kelias’19” po Vakarų Ukrainą buvo surengtas pažymint šiemet minimą Lietuvos žurnalistų sąjungos 90-ies metų sukaktį.  Jo siekis buvo susipažinti su istoriniu-kultūriniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos paveldu, su mūsų praeitimi, svarbiausiais istoriniais – kultūriniais  bruožais. Buvo lankomos garsiausios LDK pilys, susitinkama su vietos žurnalistais, administracijos atstovais ir gyventojais. Ekspedicijos dalyvius pasitiko vietos žurnalistai, filmavo Ukrainos televizija.

Žygyje dalyvavo 30 LŽS narių iš įvairiausių žiniasklaidos priemonių, o taip pat LŽS Kelionių žurnalistų klubo rėmėjai.  Keliautojai su savimi vežėsi Trispalvę, Vyčio, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Kelionių žurnalistų klubo vėliavas, kurios garbingai buvo išskleidžiamos istorinėse vietose. Keliautojai vežėsi ir priėmimuose pristatydavo dviejų menininkų darbus: lietuvių fotomenininko Rimanto Dichavičiaus nuotraukas, ukrainiečio tapytojo Olego Šupliako paveikslus.

Kartu su Lietuvos žurnalistais keliavo ir garsus ukrainiečių režisierius Petro Olaras (Петро Олар), kuriantis dokumentinį filmą “Ukraina – terra incognito“. Šio nepailstančio kūrėjo išprusimas, kūrybiškumas ir ryšiai stebino ne vieną. P. Olaro dėka vėrėsi net po darbo dienos užrakintų pilių vartai, muziejų durys bei žmonių širdys… Trykštančiam žaižaruojančiu kūrybiškumu P. Olarui kiekvienas sutiktasis buvo jo senas draugas: vietos valdininkas, įstaigos direktorius, ginkluotas apsauginis, šventovės dvasininkas, užeigos savininkas ar padavėjas arba tiesiog pro šalį einanti moteris… Jo sutikti ekskursijų ir įstaigų vadovai imdavo – pasakoti, apsauginiai – lydėti, aktoriai – vaidinti, mergaitės – skaityti eiles ir dainuoti…

Buvo ir netikėtų atradimų, kaip antai Karpatų kalnuose, Guculų krašte, Krivorivnės miestelio krašto muziejuje surasta archyvinė medžiaga, kurioje sakoma, kad LDK kunigaikštis Švitrigaila dovanoja Maksimilijonui Drahosinovičiui savo žemes. Šis dokumentas patvirtina, kad Verchovina, kuri seniau vadinosi Žaba, priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.

Nustebino Karpatuose išgaunamo mineralinio vandens, kuriuo galima nusipirkti vietinėse parduotuvėse, pavadinimas – “Dievaitis”! Ant butelio etiketė su ąžuolu ir paaiškinimas, kad žodis Dievaitis reiškia galingą iškerojusį ąžuolą.

Ekspedicijos pabaigą apvainikavo įspūdingas Mėnulio užtemimas, grįžtantys žygio dalyviai jau kirtę Lietuvos sieną išlipę iš autobuso grožėjosi Saulės šviesos ir Žemės šešėlio žaismu pilną Mėnulį pavertusiu paslaptinga šviesos valtele plūduriuojančią debesų vandenyne.

“Mūsų ekspedicija “Vienybės kelias’19” grįžo namo, tačiau išvykoje patirti įspūdžiai ir surinkta medžiaga prašyte prašosi tiriamųjų darbų, o taip pat straipsnių ir publikacijų mūsų ir Ukrainos žiniasklaidoje”, – sakė G. Statinis.