Kaip pradėti vasarą? Sesija, o gal kelione? Toks klausimas beveik kasmet mokslo metų pabaigoje iškyla Užsienio lietuvių studentų klubo nariams. Siekdami labiau pažinti Lietuvos kraštą ir istoriją, bei pasivyti čia gimusius ir augusius savo tautiečius žiniomis ir patirtimi, toliau vykdome savo klubo edukacinę veiklą. Per dešimtį klubo gyvavimo metų Ukrainoje, Lietuvos istorijai artimose žemėse, lankėmės pirmą kartą. Todėl ši kelionė mums labai svarbi ir įdomi.
Dabartinė Ukraina – begalinės dirbamos žemės. Prisiminus istorijos pamokas norime patys pamatyti, kodėl Vakarinė Ukraina artima mums lietuviams. Mūsų lankomose vietose LDK valdžia tęsėsi net 200 metų, nuo pat Gedimino laikų iki Liublino unijos. Vietos, kur Ukrainos lygumos pamažu virsta Karpatų kalnais, stūksojo gausybė lietuviškų pilių, bažnyčių, rūmų. Dabar jos atitinka kiekvieno lankytojo skonį: jos gali būti apgriuvusios, atstatytos ar perstatytos. Kai kur jau visai jų pėdsao nelikę. Vakarų Ukraina šiuolaikinės laisvos Ukrainos pagrindas. Čia kiekvienas mus kalbino ukrainietiškai, miestų gatvės pavadintos ne rusų komunistų, o kovojusių prieš juos vardais.
Gausybė Ukrainos vėliavos spalvų, dažnas praeivis vilki nacionalinius rūbus (būdingais raštais išmarginta apykaklė ir toliau nusitęsianti ties krūtine plati juostelė). Tačiau skelbimai, skatinantys stoti į kariuomenę, neleidžia užmiršti praeiviui, kad kažkur toli rytuose verda ir šiandien. Universitetų koridoriuose šalia studentų pasiekimų kabo ir nuotraukos tų studentų, kurie žuvo mūšiuose ir nebegrįš pasiimti baigimo diplomą. Tačiau labiausiai mus domino mūsų bendra senoji istorija.
Pirma pilis, kurią aplankėme mūsų trumpos kelionės metu, tai gynybinių statinių kompleksas arba Lucko aukštutinė pilis – statyta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Liubarto, Gedimino sūnaus, kuris vedė Haličo-Voluinės kunigaikščio dukterį Agripiną. Vėliau į miestą įžengė Vytautas Didysis, o 1392 m. Luckas galutinai atitenka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Luckas yra vadinamas pietine LDK sostine. Lucke įvyko Europos valdovų suvažiavimas (viršūnių samitas), į kurį to meto galingiausių šalių monarchus sukvietę Vytautas Didysis. Šioje pilyje Vytautas turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Šiandien tai gražiausiai sutvarkytas LDK paveldas Ukrainoje, o Lucko kryžius ir šiuo metu puošia Lietuvos Respublikos Prezidento Vytauto Didžiojo ordiną.
Vakarų Ukraina yra pati ukrainietiškiausia Ukrainos žemė. Čia daugiau nei 95% gimtoji kalba ukrainiečių ir vos 3% – rusų. Nors nuo Lvovo iki Donecko – beveik dvigubai toliau, nei iki Vilniaus – būtent vakarų ukrainiečiai aktyviausiai dalyvauja Rytuose ginantis nuo rusų.
Iš Lucko kitą dieną patraukėme link Lvovo pakeliui tik iš tolo turėdami galimybę pamatyti dar kelias LDK pilis, kurios čia sudarė ištisą gynybos lanką. Lvovo sienas pasiekėme antrą mūsų kelionės dieną. Tai vienas tų Europos miestų, kuriuose pajunti prabėgusių amžių dvasią. Kai tėvams parodėme nuotraukas, sakė kad taip Vilnius atrodė prieš gerą dvidešimtmetį. Taip, čia gatvių pastatų fasadai daugumoje apšiurę, dar vis trūksta išblizginimo skirtų verslo reikalams, bet sovietinių randų čia labai mažai, antras pasaulinis karas senamiestį menkai sužalojo – mažiau nei Vilnių. Centrinės aikštės fasadai menantys dar Austrijos-Vengrijos imperijos laikus, jos centre didelė Rotušė su bokštu, šone Lvovo muziejus pirklio namuose su žaviu Vilniaus alumnatą primenančiu kiemu, atkurtais apartamentais miesto centre.
Lvovo gatvės labai primena Vilniaus miestą, bet iš pradžių ne iškart suvokėme, kad gatvių grindinys toks pats, kaip kai kuriose, dar iš senesnių laikų išsaugojusiose savo senąjį grindinį, Vilniaus gatvėse. Tai juodo bazalto trinkelės, kurios, kaip tik ir buvo atvežtos į Vilnių iš Lvovo apylinkių dar tarpukariu, kai Vilnių, kaip ir Lvovą buvo užėmusi Lenkija.
Nors tik vasaros pradžia, buvo labai karšta. Su gide apvaikščiojome miesto centrą. Vakare visi nuėjome į miesto Operos teatrą ir žiūrėjome opera „Mozė“, spektaklį, kuris buvo dedikuotas Lvove besilankiusiam popiečiui Jonui Pauliui II-jam.
Trečios dienos ankstų rytą išvykome, palikdami Lvovą ir pakeliui į Vilnių trumpam stabtelėjome Zamostėje. Tai unikalus, taip pat į Unesco paveldo sąrašą įtrauktas miestelis, kurio visas senamiestis, tarsi žiedo brangakmenio akis, surakintas į gynybinės žvaigždės kontūro pilies sienas ir pylimus. Šį miestą sukūrė žymus didikas Zamoiskis, kuris buvo karaliaus Žygimanto Vazos dešinioji ranka. Gidė mums priminė jo nuopelnus kare su karaliaus pusbroliu Švedijos karaliumi Gustavu II-ju, kuris siekė Lietuvos ir Lenkijos žemes prisijungti prie savo karalystės.
Taip šia kelione užbaigėme savo Užsienio lietuvių studentų klubo metinį veiklos planą, papildydami jo narių žinias dar keliomis Lietuvos istorijos dėlionės detalėmis. Ir kitąmet, įkvėpti Zamostės įkūrėjo Zamoiskio žygdarbių, tikimės susipažinti su galbūt kita šalimi, nemažai susijusia su LDK valstybingumui kilusiomis grėsmėmis – Švedija ir jos valdovu Gustavu II, kuris pastatė milžinišką karo laivą, turėjusį pulti mūsų šalies krantus, tačiau vos išplaukęs iš uosto laivas nuskendo… ir dabar, iškeltas po 333 metų iš jūros dugno, yra eksponuojamas Stokholme.
