Iš Havajų ekspedicija „Brydė per pasaulį 2018“ susiruošė skrydžiui į Japoniją, tačiau audra Hektoras privertė atidėti skrydį į Japoniją kelioms valandoms, visi suprato, koks trapus ekspedicijos planas, kurį galėjo sugriauti gamtos stichijos. Japonija kelionės dalyvius pasitiko taip pat karštai – oro temperatūra siekė virš + 30 C šilumos. Keliautojai pateko iš amerikietiškos gigantomanijos į minimalistinį japonų pasaulį.
Pagrindinis ekspedicijos akcentas šioje šalyje buvo užkopti į šventą japonams Fudzijamos kalną. Buvo pasirinkta pasaulinė kalnų diena – rugpjūčio 11 d., todėl buvo neramu dėl turistų skaičiaus apribojimo viršūnėje. Pradžioje šiam kopimui buvo pasiruošusi didžioji dauguma ekspedicijos dalyvių, tačiau po ekstremalių žygių Amerikoje, pasiryžę kopti buvo tik trise.
Iš Tokijo pasiekti Kavagučiko miestelį, nuo kurio nuvykstama į Fudzijamos papėdę, nėra paprasta, teko važiuoti gerą pusdienį, nors atstumas tik 90 km. Jau temstant pradedame savo žygį į viršų. Penktoje stotyje, nuo kurios dažniausiai visi kopia, žmonių tarsi Kernavėje per Joninių šventę, tik dešimteriopai daugiau. Oro prognozė tinkama kopimui, nors viršuje pranešama, bus vėsoka ir vėjuota. Tamsoje, tūkstantinė prožektorių švieselių grandinė, tarsi jonvabaliai, po truputį ima rangytis į viršų. Kylant aukštyn, oras atvėsta, tačiau prakaitas žliaugia, lyg būtum Mirties slėnyje. Poilsio stotyse, kuo aukščiau, tuo brangesni tampa spaudai, kuriais gali pasižymėti savo kelionių užrašų knygutę, dienoraštį ar kalno pasą…
Kopimas nėra sudėtingas, visur takai, nors jų kopimo kampas darosi vis statesnis. Vargina judėjimas grandinėje, tenka dažnai stovėti ir laukti, kol bus įveikta sudėtingesnė kliūtis – juk visų fizinis pasiruošimas labai skirtingas. Gerokai po vidurnakčio pasiekiame paskutinę devintą stotį – čia jau ir viršūnė, aukštis 3776 m.
Laukiame kol patekės saulė. Masė žmonių sugulusi kur pakliuvo užuovėjoje, apsigaubusi folijos skraistėmis, miegmaišiais ar kas pakliuvo po ranka. Nuo šalto vėjo mus gelbsti kuprinėje atsineštos vėliavos: kolegė Genovaitė apsigaubia trispalve ir istorine su Vyčiu, o aš Lietuvos žurnalistų sąjungos ir jos rėmėjų Vilniaus kredito unijos vėliavomis. Saulėtekis – nuostabus reginys, tai tiesiog reiškinys, kai tūkstantinė minia kraterio viršuje, lyg majai ar actekai, garbindami saulę, tiesia į ją rankas su išmaniaisiais telefonais ar foto kameromis. Pirmiesiems spinduliams prasimušus pro debesis, pasigirsta visuotinis džiugesys, kuris visų tautybių žmones, čia užkopusius, sujungia į visumą – tai neapsakomas euforijos jausmas.
Japonijoje mūsų dar laukė susitikimas Lietuvos ambasadoje su Ministru patarėju Algimantu Misevičiumi ir lietuvių bendruomenės nariais. Sužinojome apie šios šalie gyvenimo ypatumus ir lietuvių lūkesčius. Priminėme, kad Japonijoje tarpukaryje lankėsi ir keliautojas Matas Šalčius, aprašęs savo įspūdžius vienoje iš „Svečiuose pas 40 tautų“ knygos dalių. Savo dienoraščiuose jis minėjo, kad labiausiai pasaulyje išmanančios Eroso meną yra japonės, todėl klausiu Lino, kurio žmona yra japonė, ar tai tiesa? Pagalvojęs jis atsako, kad tai greičiausiai mitas, kuris pagrįstas tradicinėmis legendomis apie geišas.
Singapūras buvo tarsi miražas – tamsoje pamatyti iliuminuotą miestą-valstybę, arba šalį, kurios neturėjo būti, ir vėl sugrįžti skrydžiui į lėktuvą, primena sapną atviromis akimis. Per mėnesį pabuvojome visose laiko zonose, apsukome pasaulį ir lėktuve praleidome, sudėjus skrydžių laiką, daugiau nei dvi paras.
Patyrėme įspūdžių su kaupu, kurie nebetelpa į kasdienės rutinos saugyklą, todėl tenka juos sudėlioti į atsargines lentynas, kad užtektų visiems metams į priekį. Bradūniška brydė leido patirti pasaulį; prof. Kazio Pakšto dvasia – suprasti, kad kiekvienas lietuvis mums yra svarbus ir turime jį tausoti; M. Šalčiaus idėja – skelbti pasauliui apie save ir parnešti žinias apie svečius kraštus yra išmintingai prasminga; Antano Poškos mintys apie pačią kelionę, kad ji ir yra gyvenimas, kurį susidėliojame patys.
