A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (VI)

Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia, 4 dalis čia, 5 dalis čia.

10. Patriotai be atramos po kojomis

Kol Tauta turi savo žemę, kol valdo ją – tol ji yra neįveikiama. Tą nuolat primindavo ir pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Palestiniečiai virto „atėjūnais“ savo krašte, kai didelę jų dalį, savo žemių, okupantų anglų mulkinami išpardavė atsikeliantiems žydams. Deja, nepaisant lietuvių Tautos šimtmečiais trukusios kovos ir aukų dėl savo žemės išlaikymo, Kovo 11–osios Lietuvos politinių partijų ir valstybės vadukai, pirmiausia TS-LKD pritarė Vakarų valstybių monopolininkų reikalavimui parduoti Lietuvos žemes užsieniečiams, sutiko, kad lietuvis valstietis gautų paramos vos ne dvigubai mažiau, negu toks pats valstietis Vokietijoje ar Danijoje (kad Lietuva nebūtų konkurentė, o tik turgus Vakarams), visaip kliudė organizuoti šiuo klausimu ir referendumą (2014 m. birželio mėn.), juodino jo organizatorius, kaltino juos esant „Rusijos agentais“, ir pan. Dėl to pirmą kartą savo „globėjui“ – TS-LKD, jos vadui V. Landsbergiui, pasipriešino minėto Sąjūdžio likučių tarybos narių dauguma. Jie žiniasklaidoje paskelbė tokį pareiškimą:

„Lietuvos žemė – Tautos gyvenimo vieta ir valstybės teritorija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įkūnijama prigimtinė žmogaus ir Tautos teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje– nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Žemė yra mūsų Motina maitintoja, dainomis apdainuota, daugelio kartų puoselėta, ji negali būti paversta paprasta preke. Visais laikais Lietuvos valstybė rūpinosi žemės išsaugojimu Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. Ne veltui daugiau kaip prieš 400 metų priimtame Trečiajame Lietuvos Statute (1589 m), skirtingai negu Liublino unijos dokumente, buvo įrašyta nuostata, kad jokie svetimšaliai, netgi Abiejų Tautų Respublikos piliečiai iš Lenkijos, negalės Lietuvoje įsigyti nei žemės, nei dvarų. Dėl žemės kilo 1863 metų sukilimas, kovojo 1918–1920 metų savanoriai, 1941 m. sukilėliai, 1944–1953 m. Lietuvos partizanai.

Mūsų protėvių prakaitu ir krauju aplaistyta žemė atsidūrė pavojuje – jei nebus imtasi ryžtingų žingsnių, jau po pusmečio tūkstančiai hektarų dirbamos, derlingos žemės pereis užsienio piliečių nuosavybėn. Tai gali stipriai paveikti rinką, pakelti žemės kainas visoje šalyje, apsunkinti galimybes mūsų ūkininkams ją įsigyti už prieinamą kainą.

Po 50 metų kolchozinių „vertybių“ brukimo, per trumpą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kaimas nespėjo atsigauti – didelis nedarbas, daug socialiai remtinų šeimų, kitur kas antra sodyba tuščia dėl milžiniškų emigracijos mastų. Neretas atvejis, kai spekuliantai, įvairūs supirkinėtojai pusvelčiui įsigyja žemę, kurią vėliau pelningai parduoda. Bežemių vaikų ir vaikaičių lauks emigracija arba baudžiauninkų dalia. Pradžioje turi sustiprėti Lietuvos smulkūs ir vidutiniai ūkininkai bei ekonomika, turi būti suvienodintos Europos sąjungos išmokos žemės ūkiui ir numatyti konkretūs saugikliai ateityje parduodant žemę užsieniečiams.

Tie, kas teigia, jog Lietuva turi vykdyti savo įsipareigojimus Europos sąjungai, turėtų prisiminti, kad sąlygos keičiasi, o ir pati Europos sąjunga dar neįvykdė savo įsipareigojimų. Žemės pardavimą užsieniečiams ribojanti aplinkybė yra mažesnės Lietuvos piliečių konkurencinės galimybės dėl žymiai mažesnių nei ES vidurkis, atlyginimų ir mažesnių žemės kainų Lietuvoje. Siūlome kurti atskiras lietuvių susigrąžinimo į Tėvynę programas, skiriant jiems lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės. Manome, kad užsienio šalių piliečiai bei juridiniai asmenys galėtų ribotam laikui nuomoti žemę.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, pasirašę šį pareiškimą, nepritaria žemės pardavimui užsieniečiams, palaiko tautos referendumo idėją bei ragina tautiečius aktyviai įsijungti, kad ši iniciatyva taptų tautos ginklu apginant savo žemę ir teisę į tiesioginę demokratiją.“

Prieš Lietuvos žemių pardavimą svetimšaliams, o lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės suvereno – pavertimą paklusnia ES direktyvų vykdytoja griežtai pasisakė ir amžinybėn iškeliavęs vienas pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas. Jis 2004 m. liepos 14 d. po Lietuvos įstojimo į ES su širdgėla savo knygoje „Supratimai“ rašo: „Vakar įvyko dvi valstybės katastrofos. Pirma: buvo priimta Konstitucijos pataisa, kuri nustatė Europos sąjungos įstatymų viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus (…). Tai Lietuvos valstybės statuso pakeitimas. Tų, kuriems valstybės suverenitetas yra vertybė, akimis žiūrint – tai valstybės išdavystė. Išdavikų Seime – 115. Antra: po kurio laiko buvo balsuojama dėl leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Prokuratūros dėl kyšininkavimo apkaltintus Seimo narius. Socialdemokratams ir liberalams nutarus neleisti atimti Seimo narių neliečiamybės, tyrimas buvo užblokuotas. Tai – tikras viešas Seimo susideginimas. O gal kitaip ir negalėjo būti: valstybės išdavikai savęs neginti tiesiog negalėjo (…). Valstybės nebėra, bet mafijinė struktūra lieka?“ [1].

Dėl valdžios ir jos partijų, ypač TS-LKD trukdymų referendumas dėl lietuviškos žemės išpardavimo nepavyko. Beje, tragiškai baigėsi ir vieno aktyviausių to referendumo organizatoriaus žurnalisto Pranciškaus Alfredo Šliužo (g. 1952 03 26) gyvenimas: 2017 m. rugsėjo 25 d. jis buvo rastas užmuštas – sudaužyta galva ir kraujo klane savo namuose Kaišiadorių raj. Dainių kaime. Bet grįžkime prie TS-LKDP. Kalbama, kad šios partijos vadukai lyg mėgino ar mėgina atkartoti ir buvusios TSKP metų – LKP „vieningumą“ ir tam nuolat tikriną savo narių „ideologinį ir moralinį veidą“, nekaltybes, net nurodant ką tos šlovingosios partijos nariams galima ar ko negalima net skaityti. Pasirodė, kad „konservų“ smegenėles galėjo sugadinti ir šių eilučių autorius knygos apie lietuvių ir lenkų santykių raidą. Pavyzdžiui, tinklalapyje „Alfa.lt“ (2011 m. spalio 4 d.) parašyta: „…Politikos komiteto, vadovaujamo partijos garbės pirmininko Vytauto Landsbergio, akiratin pirmiausia pateko Algimanto Liekio dvitomis „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“. Kai kurių komiteto narių siūlymu buvo priimtas protokolinis nutarimas, kad „ši knyga neskaitytina ir neplatintina“. Pasak šio komiteto nario Andriaus Tučkaus, toks sprendimas priimtas, nes šioje knygoje esą „kurstoma tautinė nesantaika ir neapykanta“. Keletas kitų komiteto narių– Mantas Adomėnas, Agnė Bilotaitė – aiškino prie tokio sprendimo neprisidėję, nes iš posėdžio išėję anksčiau(…). Dar anksčiau neskaityti A. Liekio knygų yra rekomendavęs ir Kultūros ministro A. Gelūno patarėjas Imantas Melianas…“.

Beje, kaltinimų dėl „tautinės nesantaikos kurstymų“, dėl „grubių ideologinių klaidų“ šių eilučių autorius nekartą kaltintas ir sovietmetyje, irgi „neklystančiųjų“ TSKP – LKP CK vadų. Kaltintas jų tuomet dar jaunas inžinierius, sporto aviatorių žurnalo „Sparnai“ atsakingas redaktoriaus pavaduotojas dėl „ideologinių klaidų“, kurių jis daręs jau vos ne nuo pirmo pradžios mokyklos skyriaus, nes buvo atsisakęs būti spaliuku, pionieriumi, šaipęsis iš jų, vos net iki vienuokliktos klasės „tarnavęs prie mišių“, tad ir baigus mokyklą, jo „rajkomo“ išduotoje rusiškoje charakteristikoje buvo įrašyta: „…A.Liekis nesupranta TSKP politikos“. Mat, A. Liekis rajono abiturientų sąskrydyje dar pakritikavęs ir TSKP CK siūlymą: abiturientams, prieš stojant į aukštąsias mokyklas, pirma padirbėti metus kitus ūkiuose, įmonėse. Dar daugiau jis tuomet papeikė ir tada garsinamos vienos Skuodo rajono mokyklos (Darbėnų) abiturientų „patriotinę iniciatyvą – visiems likti dirbti kolūkio fermose“. Dėl tokio akiplėšiškumo partija A. Liekio „neužmiršo“ ir vėliau. Pavyzdžiui, 1971 m. lapkričio 19 d. LKPCK biuras, pirmininkaujamas pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus, beveik visą dieną „svarstė A. Liekio, „Sparnų“ žurnalo atsakingo redaktoriaus pavaduotojo, „ideologinį veidą“ ir priėmė sprendimą dėl padarytų ideologinių klaidų išvyti jį iš darbo. A. Liekis kaltintas tuo, kad leidinyje spausdino straipsnius apie „buržuazinės Lietuvos“ aviatorius, t. y. apie žmones, kurie „buvo kovoję prieš TSRS“, kad spausdino „buržuazinės Lietuvos lėktuvų nuotraukas“, nenutrynęs „buržuazinės simbolikos“, ir panašiai. Bet ypač A. Sniečkų ir jo gvardiečius piktino iš A. Liekio gautas 32 puslapių raštas apie tai, kad „Aerofloto“ Lietuvos politinėje valdyboje susibūrę žydai– bolševikai visaip trukdo lietuviams jaunuoliams stoti ne tik į aukštąsias civilinės aviacijos mokyklas, bet ir į kitas su aviacija susijusias mokymo įstaigas, nes jie patys Lietuvos vardu „prakišą“ į jas „savo chebros“ vaikus.

Apie tai, kad LKP CK už „ideologines klaidas“ A. Liekį pašalino iš darbo, informacija su grifu „visiškai slaptai“ buvo išsiuntinėta visoms svarbiausioms to meto valdžios įstaigoms. Tiesa, prieš tą minėtą svarstymą LKPCK biuro posėdyje, jis buvo iškviestas į „Aerofloto“ politinę valdybą, kurioje jos viršininko Goldbergo ir dar trejeto vyrų – kagėbistų buvo „mokomas“, kaip reikia mylėti „pačią demokratiškiausią pasaulyje šalį – TSRS“. Ir grasinamas, kad „apmąstymams“ tikriausia būsiąs pasiųstas į lagerį.

Naują, baisią „ideologinę klaidą“ A. Liekis buvo padaręs 1973 metais. Mat tų metų „Kultūros barų“ 3–iajame numeryje paskelbė straipsnį apie tai, kad 1941 m. pradžioje pačio Josifo Stalino nurodymu iš Kremliaus atsiųsta architektų, inžinierių brigada „pertvarkė“ visą Vilniaus generalinį planą. Pareikalavo praplatinti gatves, padidinti namų (daugiausia žydų gyvenamų) langus, nutiesti pro Aušros vartus iki dabartinio Gedimino prospekto Minsko-Rygos automagistralę. Tik dėl Katedros nepareiškė galutinės nuomonės – įrengti joje autoremonto dirbtuves ar iš viso ją nugriauti?

Šį A. Liekio „baisų nusikaltimą“ 1973 m. balandžio 11 d. bendrame posėdyje visą dieną svarstė LKPCK biuras ir LTSR Kultūros ministerijos kolegija. Archyvuose esančiame šio posėdžio protokole rašoma, kad tuomet jau „Mokslo ir technikos“ žurnalo skyriaus redaktorius Algimantas Liekis savo straipsnyje, išspausdintame „Kultūros baruose“, apjuodino ne tik LKP, bet ir „visą šlovingąją TSKP“, nes, pagal jo tendencingai parinktus duomenis, apjuodinta iš Maskvos Vilniun atvykusi TSKP(b) CK pavedimu architektų ir inžinierių grupė, kuri, glaudžiai bendradarbiaudama su LKP(b) CK, buvo nurodžiusi taip pertvarkyti Vilniaus generalinį planą, kad būtų beveik nugriautas senamiestis ir pastatytas vos ne naujas miesto kvartalas su plačiomis gatvėmis. Mat ten daugiausia gyvenantiems žydams turėjo būti šviesiau ir patogiau. Siūlyta nugriauti ar paversti autoremonto įmone netgi Katedrą, ir t. t.

A. Liekis kaltintas tuo, kad, nepaisydamas „visoje spaudoje, taip pat akademiniuose istorikų veikaluose pareikštos nuomonės, jog TSKP(b)CK, drg, Stalinas siųsdamas specialistus, siekė tik padėti broliškosios Lietuvos liaudžiai pertvarkyti savo sostinę pagal visos tarybinės liaudies sostinės– Maskvos pavyzdį (…)“. Po svarstymo po protokolais ir nutarimu pasirašė tuometinis Kultūros ministras L. Šepetys ir kolegijos sekretorius P. Dabulevičius. LKP CK ir kultūros vadovai baigiamajame nutarimo punkte nurodė: „Uždrausti iki atskiro Kolegijos leidimo spausdinti Algimanto Liekio medžiagas“. O ir po to, kai jis apgynė mokslų daktaro disertaciją iš mokslo ir technikos istorijos, po pusmečio iš Maskvos, iš TSRS aukščiausiosios atestacinės komisijos prie TSRS Ministrų tarybos buvo gautas pranešimas, kad A. Liekiui dar reikia papildomai išlaikyti mokslinio komunizmo daktaro laipsniui egzaminą Maskvos M. Lomonosovo universiteto marksizmo – leninizmo mokslo atestacinėje taryboje. Tik po to jam būsiąs įteiktas mokslų daktaro diplomas. Išlaikė. Po to dar A. Liekiui dar buvo užvesta baudžiamoji byla vėlei dėl tariamo „tautinės nesantaikos kurstymo“ , o iš tikrųjų – už tai, kad buvo tarp LTSR MA iniciatorių ir grupės koordinatoriumi atskirti LKP nuo TSKP, reorganizuoti ją į socialdemokratinę, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą partiją. Bet prasidėjus Sąjūdžiui, keičiantis valdžioms, byla „numarinta“. Artėjant Kovo 11-ajai, visos partijos paskelbtos lygiateisėmis, ir vienos iš jų sprendimai jau nebenulėmė žmogaus likimo.

Beje, apie lyg tebeveikiančią partinę ir kitokią cenzūrą minėtasis Kovo 11 – osios Lietuvos kūrėjas R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ toliau rašo: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus“ [2].

Beje, tos TS-LKD partijos, kaip ir dabartinės „Tvarkos ir teisingumo“ ir kai kurių kitų nariai, atrodo, turi tik pagal vadovybės nurodymus ir rinkimuose balsuoti, o taip pat ką pagirti ar papeikti žiniasklaidoje ar susirinkimuose. „Alfa.lt“ tinklalapyje skaitome, kaip buvęs TS-LKD politikos komiteto pirmininkas Vytautas Landsbergis, pasmerkė tos partijos narį, Signatarą, pirmąjį Valstybės kontrolierių Kazimierą Uoką (mirusį 2016 07 16) už tai, kad jis išstojo prieš ES globuojamų gėjų demonstracijas Vilniuje ir už tai buvęs pašalintas iš tos partijos.“ Aš norėčiau, kad K. Uoka būtų atribotas nuo Tėvynės sąjungos žmonių galvose, tai yra atsitiktinis reiškinys ir tikrai ne Tėvynės sąjungos atspindys“, – sakęs V. Landsbergis. O renkant Prezidentę Dalią Grybauskaitę, toje partijoje buvo paskelbti vos ne visi Lietuvos priešais, kurie nebalsuotų už ją. Apie tai tinklalapis „Tiesa.lt“ 2014 m. kovo 25 d. skelbė: „Kovo 13 – ąją posėdžiavęs konservatorių partijos Priežiūros komitetas, vadovaujamas Stasio Šedbaro, dėl talkos Nagliui Puteikiui, kitam kandidatui į prezidentus, metams sustabdė pilietės Daivos Ruplevičiūtės narystę partijoje, nes tuo ji, girdi, diskredituoja partiją ir „vykdo jai priešišką veiklą“. Buvęs taip pat pasmerktas kitas tos partijos narys, talkinęs kitam kandidatui, tik neparašyta, kokia „auklėjimo priemonė“ jam buvusi pritaikyta. Bet tokie ar panašūs „nusikaltėliai“ šiandieną gali ir džiaugtis, kad TS-LKD – ne „vienintelė neklystanti“, kaip kad buvo TSKP ir, kad ji pykina Putiną, kuris tikrai jau tai partijai neišnuomuos Sibiro gabalo prie Ledjūrio tų „nepaklusniųjų perauklėjimui“.

______
1. Romualdas Ozolas. Supratimai. V.2007. P.615
2. Ten pat. P.616.