Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia
3. Kai nebeskiriama sapno nuo tikrovės
Kartojama, kad gegužės 3-iosios konstitucija lyg abiejų, visų tautų intelektualų kūrinys, nors iš archyvinių dokumentų matyti, kad prie tos „konstitucijos“ parengimo beveik ir nebuvo prileisti atstovai iš Lietuvos. Ji buvo beveik tik lenkų ponų ir hierarchų parengta ir priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus ir I.Potockio. O ir pačią Seimo sesiją Liubline, turėjusią priimti tą konstituciją, lenkai organizavo dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kol dar nebuvo atstovai iš Lietuvos atvykę (už ją balsavo tik surinkti lenkų atstovai). Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą lenkų Seimo posėdį vadino sąmokslininkų prieš LDK posėdžiu.
Net lietuvių konfederacijos maršalas K.N. Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, apie lenkų Seime patvirtintą tariamai „Abiejų tautų“ konstituciją, istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad tik po dviejų ar trijų dienų sužinojęs, nes ir patys lenkų seimūnai, ir karalius, jausdami apsikakoję lietuvių akyse, nors ir atvykus Lietuvos atstovams jau po tos konstitucijos priėmimo, neskubėjo jos rodyti, prisipažinti, kad pagal tą jų nutarimą LDK paversta tik Lenkijos provincija. Tad ir mūsų „konservų“ – zingerių, kubilių, adamkų, landsbergių ir į juos panašių rypavimai, kad prie tos „konstitucijos“ parengimo dirbo vos ne visa anų metų lenkų ir lietuvių šviesuomenė, tai, kaip sakoma, tik „makaronų kabinimas“ ant patiklios Lietuvos ir pasaulio visuomenės ausų. Jau ir tada lenkų ponai ir hierarchai buvo išsigandę, kad lietuviai, nors puolami rusų, švedų, nesudarytų sutarčių su jais ar nepakeltų kardų prieš „broliais“ besivadinančius lenkus, sugalvojo lietuvių nuraminimui 1791 m. spalio 20 d. paskelbti, vėlei mūsų šeriamų aukštųjų valdininkų ir veikėjų – seimūnų garbinamąjį dokumentą – „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimus“.
Jiems pritarė ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, vienas pajėgiausių lovoje Rusijos carės Jekaterinos II meilužis, vildamosi, kad „Įsipareigojimai“ bent kiek apramins sukilusius prieš tą gegužės 3–iosios konstituciją – įstatymą lietuvius. Tiems „Įsipareigojimams“ spalio 22 d. pritarė ir Lenkijos seimas, nes tie „Įsipareigojimai“ iš esmės neprieštaravo jų, lenkų, gegužės 3-iosios įstatymui: tik numatė, kad centrinėse valdžios kai kuriose institucijose gali būti atstovų ne tik iš Lenkijos, bet buvusių Lietuvos žemių. Tai Iždo ir Karo komisijose, Policijos iš Lietuvos – po trečdalį. Toms komisijoms paeiliui galėjo pirmininkauti ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos atstovai. Ir pan. Bet ir „Įsipareigojimuose“ nė žodžio apie LDK savarankiškumą.
LDK ir toliau turėjo likti Lenkijos provincija, be teisės rinkti ir savo valdovą. Ir toliau, kaip ir 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatyme“ – šiandien konstitucija vadinamame, visa ¡statymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o jos karaliui – vykdomoji ir bet kokie kiti įstatymai, nutarimai, jeigu neatitiko gegužės 3 d. „Valdymo įstatymo“, neturėjo galios. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimtojo gegužės 3-osios įstatymo – konstitucijos, neapibrėžus jame ir LDK valstybingumo (o kaip sakyta lietuvių ir Lietuvos vardo ir joje iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos“ egzistuoja toje valstybėje ir „lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d, „Įsipareigojimai“ iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų, vyskupų-šovinistų muilo burbulas, kiek apraminti, kaip minėta, gegužės 3-osios įstatymo priešininkams Lietuvoje. O ir tai, kad tame spalio 20 d. dokumente buvo įrašyta, jog ir LDK, kaip ir Karūnai leidžiama Iždo ir Karo komisijose turėti savo atstovus, rodo tik tai, kad ir toliau lenkų ponai ir hierarchai į LDK žiūrėjo tik kaip į savo užvaldytą provinciją.
Beje, ir TSRS okupacijos metais Kremliaus dievai kai kuriais atvejais „leisdavo“ Lietuvos marionetinei valdžiai pačiai nusistatyti darbuotojų skaičių ministerijose. Dar daugiau, „leisdavo” išsirinkti net savo „prezidentą“ (Aukščiausios tarybos pirmininką). Bet ir tie „Lietuvos nuraminimo“ – spalio 20 d. „Įsipareigojimai“ buvo niekiniai, nes kaip minėta, Seimas neatšaukė savo gegužės 3 d. „konstutucijos“ bent tų jos nurodymų, kad negalioja jokie kiti įstatymai, neatitinkantys toje konstitucijoje nurodytų.
Vadinasi, ir ta spalio 20 d. mūsų Lietuvos Respublikos Seimo nurodytų tarp minėtinų Lietuvoje, buvo tik anų metų lenkų šovinistų – imperialistų pigus saldainiukas lietuviams apmulkinti, nors ir tada, kaip ir dabar nemažai buvo ir tebėra tokių, kurie nesutiknačius su ta tariamąja lenkų konstitucija „Rusijos šnipais“ apkaltindavo ar apkaltina, nors patys kaip tik yra gynėjais bolševikinės Rusijos vadų, skelbusių, kad mažųjų tautų ir valstybių įjungimas į didžiųjų – pažangus reiškinys, kaip kad tik toks buvęs ir 1940 m. vasarą ir Baltijos valstybių „įjungimas į broliškų tarybinių tautų šeimą.“
4. Svetimų dievų apgaulė
Daug dar lietuviškumo nepraradusių bajorų ir didikų daugiausia iš buvusios LDK, nenorėjo susitaikinti su galutiniu LDK savarankiško valstybingumo praradimu ir jie, 1792 m.gegužės 19 d. susirinkę Targovicų miestelį (Ukrainoje), paskelbė susitarimo aktą prieš lenkų Seimo „pamintas laisves“, vildamiesi, kad su Rusijos pagalba atsikovos jas. O Rusija, kaip tik pabaigusi karus su Turkija ir ieškojo priežasties, kad galėtų užimti ir Lenkiją-Lietuvą. Ir čia jai kaip tik tiko konfederatų „apgynimo“ vėliava ir su ja kariuomenė ėmė veržtis į LDK žemes.
Greitai užėmė Gardiną, Lydą, beveik visą ir dešiniakrantę Ukrainą, o netrukus ir Vilnių. Užimtų kraštų valdovu carė Jekaterina II paskyrė Livonijos vyskupą J. Kosakovskį, etmonu – jo brolį S.Kosakovskį. Jų pagalbininku buvo Vilniaus vyskupas I.J.Masalskis. Tuo metu ir pats Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, padlaižiaudamas Rusijai viešai pasmerkė gegužės 3 d. konstituciją ir pasiskelbė remiąs tik konfederatus.
Buvo atšaukti ir beveik visi kiti vadinamojo Ketverių metų Seimo nutarimai. Ir dėl to daugelis branginusių LDK savarankišką valstybingumą džiaugėsi, rėmė konfederatus, kad gal bus atsisakyta ir nuo kitos, dar 1569 m. pasirašytos su lenkais Liubline unijos, pagal kurią Lietuva jau buvo netekusi teisės rinktis savo Didžiųjų kunigaikščių, priversta leisti lenkams okupuoti ir aneksuoti beveik pusę LDK – dabartinę Ukrainą; pagal tą uniją Lietuva jau ir buvo nustojusi gyvavusi kaip savarankiška valstybė – nuo tada, nuo Liublino unijos pasirašymo, niekur neberasime pasaulio istorijose, nei žemėlapiuose, minint Lietuvą kaip valstybę. Tik „Polska“.
1791 m. gegužės 3 d. ¡statymas praktiškai turėjo galutinai įgyvendinti lenkų – Liublino unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti, ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, užgniaužti dar dalies jos dorųjų sūnų – lietuvių Tautai turėti savo valstybingumą. Tiesa, LDK valstybingumo praradimas prasidėjo dar nuo Jogailos, kuris už Jadzės sijoną sutiko prijungti LDK prie keliariopai menkesnės Lenkijos kunigaikštystės teisėmis, o pagal anų metų nuostatas – provincijos, leido lenkų kunigams ir vienuoliams, kurie, skirtingai nuo kitų tautų misionierių, skelbė Kristaus mokslą ne „vietinėmis kalbomis“, o sava, lenkų, versdami išmokti ją, skelbdami, kad ir lietuvių kalba, lietuvių kultūra – tai pagonių ir kas jų neatsisakys, tas nelaimės „dangaus karalystės“. Taip katalikų bažnyčia , veikdama kaip Lenkijos ponų ir hierarchų durklas, buvo paversta lietuvių ir jų kultūros lenkinimo ir LDK valstybingumo žudymo centru.
Tačiau karai su Šventosios Romos imperijos teroristinėmis ordomis – Livonijos (Kalavijuočių), Kryžuočių ordinais, vertė lietuvius laikytis nors ir labai jau egoistinės ir šovinistinės Lenkijos, nenutraukti su ja tegu ir labai žeminančios Krėvos unijos. Tik Vytautas Didysis, labiausiai dorųjų lietuvių gerbiamas valdovas, jau beveik buvo atkūręs Lietuvos savarankiškumą – skelbė ją karalyste, tačiau karūnuotis jam sutrukdė lenkų ponų ir katalikų Bažnyčios hierarchų plėšikai, pagrobę karaliui Vytautui vežamą karūną (jiems pagal kai kuriuos istorinius šaltinius vadovavo Gniezno arkivyskupas, kardinolas Zbignevas Olesnickis (Zbigniew Oleśnicki), kuriuo valdžiai priklausė ir LDK Vilniaus, Žemaičių vyskupijos), – jie dėjo visas pastangas, kad tik neatsiskirtų Lietuva (o karalystė – tai jau nepriklausoma valstybė) nuo Lenkijos, tuo pačiu, kad neįkurtų ir atskiros Lietuvos katalikų bažnytinės provincijos, kokią jau prieš 150 m. buvo įkūręs karalius Mindaugas.
Tačiau Vytautas vietoje karūnavęsis ir be popiežiaus bei imperatoriaus palaiminimo (jis buvo privalomas tik Šventosios Romos imperijai priklaususiosms valstybėms, o LDK jai nepriklausė), pakluso lenkų vyskupams, kad jis būsiąs karūnuotas pas Viešpatį danguje. Ir nežengė paskutinio žingsnio – pačiam užsidėti Lietuvos valstybės karūną ir Lietuvą sugrąžinti į savarankiškų galingųjų pasaulio valstybių tarpą. Po Vytauto Didžiojo buvo dar keletas LDK valdovų, mėginusių atsiskirti nuo svanaudiškos Lenkijos. Tačiau nesėkmingai. Žinoma, lėmė ne vien tik Lenkijos, bet pirmiausia visos Šventosios Romos imperijos, popiežių ir vokiečių imperatorių ir jų teroristinių ordų – Kalavijuočių, Kryžuočių tikslai, prisijungti ne tik LDK, bet ir „susigrąžinti Romos valdžion“ Lietuvai priklaususius Rytų slavų stačiatikių kraštus; baugino, kad LDK valdovai irgi nepaklustų Bizantijos patriarchui, ypač jei susitarę su rusais, priimtų ir jų karūną Maskvoje. Tad ir popiežiams LDK įveikimas, nors ir apkrikštytos, pavertimas Lenkijos davatkų provincija, atrodė, garantuojantis ir pergalę prieš konkurentą Bizantijos patriarchą ir impetratorių rusų tautose, priklaususiose LDK.
O įveikti LDK turėjo padėti ir lenkų ponų valios vykdytoja katalikų Bažnyčia. Ir jos pasiuntiniai – kunigai, vienuoliai, o paskui ir lenkų (nors ir lenkai tokie patys slavai kaip ir rusai) valdininkai, kurie atsidūrę Lietuvoje, pirmiausia rūpinosi krašto sulenkinimu, naikino lietuviškumą ir menkino nepriklausomos LDK išsaugojimo svarbos suvokimą. Ir jį galutinai turėjo užsmaugti minėtoji gegužės 3-osios konstitucija. Ji buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginus su daugiau kaip porą šimtmečių senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą butų įtraukęs Lietuvos Statuto priėmimą), su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje gegužės 3-osios lenkų konstitucijoje, kaip ir ankstyvaisiais viduramžiais buvo vėl įteisinta luominė santvarka, bajorų viešpatavimas, tuo tarpu kai visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m, Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo ¡gyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan.
Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius
Bus daugiau
KREIPIMASIS Į LIETUVOS ELITĄ!,
Gerbiamieji, jau 10 metų, kaip SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, ATRADAU TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS!!!! Šie atradimai puikiai paaiškina – KAS VYKO? KAS VYKSTA? ir KAS bei KODĖL? VYKS? MŪSŲ ŽEMĖJE ?! O taip pat ir visiškai atsako į klausimus – kodėl? ir kaip? ŽEMĖJE KINTA KLIMATAS!!! Šia tema parašytos ir išleistos šešios knygos! Tačiau pasirodo, kad, tam, kad pranešti PASAULIUI apie ŠIO TŪKSTANTMEČIO LIETUVOJE PADARYTĄ ATRADIMĄ, reikia mokėti dar ir ANGLŲ kalbą?
KUR JUS – LIETUVOS ELITAS? PADĖKITE PASAULIUI PAŽINTI ŽEMĘ IR TAI – KAS JOJE VYKSTA!!!!!
Šiandieninėje Lietuvoje yra “nemadinga”į Lietuvos istoriją žiūrėti “nematant buvusios pasaulinės Lietuvos valstybės galybės”. Straipsnio autorius aprašo trumpą Lietuvos istorinį laikotarpį, kaip nekeista,nurodydamas istorinius veikėjus ir istorinius įvykius. Gaila, kad šis autoriaus istorinių įvykių aprašymas yra persmelktas šiandieninės “tautinės neapykantos” lenkų tautai, kuriai istorijoje”geriau sekėsi”. Nors lietuvių tautos istorija buvo tokia, kokia ji buvo… Pasilyginus su Prūsų tautos istorija galima pasakyti, kad lietuvių tautai pasisekė ir dėka “patriotų nemylimo”Jogailos, ir Vytauto ir visų kitų Jogailos palikuonių, buvusių Lenkijos ir Lenkijos-Lietuvos karaliais. Lietuva išliko ir 21 amžiuje, ir šiandiena lietuviai kalba lietuviškai, ir gali vieni tautiečiai didžiuotis “galinga praeitimi” ar kiti keikti kaimynines tautas, kurios lietuviams”sutrukdė” išlikti galingais iki šiandien…. Jei vadovaujama Vytauto Lietuvos kariuomenė,kuri buvo remiama to meto europos valstybių ir pačio Popiežiaus, būtų laimėjusi 1399 metai Vorlskos mūšį, jokie Lenkijos vyskupai būtų ” nepajėgę sutrukdyti” Vytautui būti karūnuotam Lietuvos karaliumi ir Lietuvai tapti visų pripažinta karalyste. O dabar mums beliko tik vienas tikras visų pripažintas karalius Mindaugas, su kuriuom lietuviški karaliai ir pasibaigė… Kas liečia autoriaus aprašomas”buvusias istorines galimybes Vytautui pačiam pasiskelbti karaliumi ar užsidėti karūnas”, tai kaip rodo istorija, tokie dalykai valstybėms ir tautoms pripažinimo ir galių neprideda… Kaip ir šiandien daugelio jaunų, suvokiančių juos supantį pasaulį tik dėka perskaitytų vaikystėje komiksų, baigusių tik lietuviškas”aukšto lygio” mokyklas, nesugebančių paskaityti rimtų knygų ir informacijos užsienio kalba( ne tik rusų)”, patikėtas mitas, kad V.Lansbergis ir Co “sugriovė” Tarybų Sąjungą ir “parnešė” tautai nepriklausomybę, pasaulyje nepadidina Lietuvos valstybės nei ekonominės, nei kokios kitokios”galios”. Kaip ir V.Lansbergio”už Lietuvai nuveiktus darbus pakrikštijimas tautos patriarchu”(ar koks paskelbimas “buvusiu Lietuvos vadovu”), nei padidina Lietuvos “politinį svorį”pasaulyje, nei ką “duoda”Lietuvos valstybei ir žmonėms dabar, nei ką”duos” ateityje… Nebent “kažką gali duoti”,šiandieniniams per 28 metus dėl skurdo nukvakusiems vyresnės kartos “žemės ašių judėjimų atradėjams, pranašams, tautiniams Napoleonams, Enšteinams, šviesaus tautinio rytojaus belaukiantiems ir nesulaukiantiems”, bei galimiems, tik brazauskinę-lansberginę Lietuvą mačiusiems ir civilizuotose šalyse negyvenusiems,jauniesiems “tautiniams”beretiniams runkeliams( runkeliai yra V.Lansbergio duotas tautiečiams vienas iš vardų),kuriems yra būtinas jų egzistavimui V.Lansbergio jo anūko, Grybauskaitės ar kokio kitokio “tautinio veikėjo”,kaip idėjinio vado, “simbolis”.
…iki tos vietos kur minimas Lansbergis – tvarkingas pasisakymas. Dėl požiūrio galima sutikti arba ne, istorija juk ne matematika, bet kam kišti tas nesąmones??? Čia taip reikią, ar taip gaunasi?…
Kas liečia”požiūrį” į istorijos faktus ir istoriją aplamai, tai su istoriniais dalykais “galima sutikti ar ne”,jei tai daroma objektyviau ir įtikinamiau argumentuojant. Kitu atveju,”sutikimas ar nesutikimas, tikėjimas ar ne” yra ne istorijos objektas. A.Liekio parašymas-“Tačiau Vytautas vietoje karūnavęsis ir be popiežiaus bei imperatoriaus palaiminimo (jis buvo privalomas tik Šventosios Romos imperijai priklaususiosms valstybėms, o LDK jai nepriklausė), pakluso lenkų vyskupams, kad jis būsiąs karūnuotas pas Viešpatį danguje”, mane paskatino duoti palyginimui,”tautiniams patriotams”nelabai šiandiena patinkantį, tačiau jau eilę metų “tautinių patriotų”musolinamą V.Lansbergio asmenybės”svarbą ir nuopelnus jo ilgametėse kovose prieš komunistrinį režimą”. Už “šias jo kovas”partiniai chebrantai jam davė”tautos patriarcho”vardą, ir ne taip seniai jie primityviai ieškojo būdų, kaip su Seimo pagalba jį padaryti “buvusiu Lietuvos valstybės vadovu”. Taip kad mano”kištos nesąmonės”apie V.Lansbergį buvo tik tam, kad parodyti jog neatitinkančių tikrovės vardų davimas ar jų”pasiėmimas” realių dalykų negali pakeisti nei kalbant apie istorinius dalykus, nei apie šiandienines realijas….
… užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios…
Lansberginio durnių laivo “intelektualiniams”jauniesiems keleiviams belieka palinkėti sėkmės jų “moksliniuose ir intelektualiniuose pasamprotavimuose” kas būtų buvę, jei “galingoji”Lietuva “būtų turėjusi” Uniją ne su Lenkija, o su Rusija….ir kas būtų istorijoje buvę “šlapia višta, o kas šlapias gaidys”….
1791m. gegužės 3d. Konstitucija žavisi,deja, visų pirma A.Kubilius,kandidatai į Lietuvos Prezidentus: Pavilionis, Šimonytė bei visa eilė lietuviško politinio,kultūrinio,žurnalistikos ,,elito”.Tad, tai viena iš priežasčių lemiančių ,,pažangių” politikų ir veikėjų keliaklūpsčiavimo madą prieš dabartinę Lenkiją.
Liublino unija buvo išgelbėta VISA LENKIJA (ir Lietuva iki 1795 m. susiglausdama su Lenkija į ATR valstybingumo
ribas apsaugojusi). Ar be Liublino, žlugus ir kaip Prūsijai išnykus Lenkijai, Lietuva (kaip Valstybė) iki 1795 m. būtų
i š s i l a i k i u s i ?
Tai klausimai be jokio atsako (nei protingi, nei kvaili, nei niekiniai, nei reikalingi, t.y. “fantazijos”).
O tikrovė, – kas įtvirtinta 1569 m. Liublino unija tarpe mūsų Abiejų Tautų, tas t e b e g a l i o j a
(t.y. net abipusio sienų, – Valstybinių ribų klausimų, – nuo Liubline 1569 m. priimtų, Lietuva su Lenkija nekeitusios).
…geras, trumpas, aiškus ir suprantamas atsiliepimas… Pritarčiau…
Liublino unija išgelbėjo Lietuvą, o ne Lenkiją. Istoriją skaityk žmogeli.
Na ir užspira esate (be atodairos “knyginiai’, nuo žodžio-skolinio “book” kažkiek
sąskambiu-sąsaja u ž s i s p ū r u s i a i įsirašant; p a i š a n t) gerb. Tamsta..
Nu-paišyt,
api-piešt,
UŽ-piešt
net (matote netgi UŽ, gali naikinamai naudot belekokizmuose) galima
viską. Visur. Visuomet. Tik koks gi Tamstos tikslas “nepriklausomybės šviesos”
aptare? Gint.
Ar UŽ-pult. (kad ir Liublino unijos nekeistas galias, nekeistas, t.y. teisiškai
išliekančias, IŠ-likusias, ar UŽ-silikusias po 1569 m. ATR-ines ribas).
Liubline juk niekas nieko gelbėti net nesirengė – PATYS GELBĖJOSI –
vienas kitą g e l b ė da m i (ir išsigelbėdami). O Lenkija (tądien!) buvusi veik perpus menkesnių plotų…). Tik tiek. Vienok.
Na jei ne Liublino unija, o “netyčia” būtų buvusi LDK ir Rusijos unija, tai iš Lenkijos būtų likusi tik “šlapia višta”, čia geriausiu atveju… Taip, kad negali sakyti, jog unija buvo naudinga tik kažkuriai vienai pusei… Tuo metu matant stiprėjančią Maskoviją, greičiausiai tai buvo geriausias sprendimas abiem pusėm..
Lietuvai Liublino unija buvo gyvybiškai reikalinga, nes Jonas Žiaurusis užėmęs Polocką jau ruošėsi žygiui į Vilnių. Jei Vilnius būtų paimtas Lietuvai labanakt. Turėtume Stalino saulę jau 16 amžiuj. Lietuvos bajorai tą suprasdami susirinko su Žygimantu Augustu Vitebske ir reikalavo sudaryti uniją. Jie suprato problemos esmę. O kas būtų Lenkijai? Aišku ji prarastų buferį rytuose ir galimybę plėstis į rytus. Bet Rusijos grėsmė jai yra antraeilis dalykas. Lietuvos ir Rusijos unija buvo apskritai neįmanomas dalykas panašiai, kaip 1384 metais Lietuvos krikšto iš Maskvos projektas.
tačiau Maskvos gynybos 1382 m. atminimas… prie Kauno pilies
– gan įspūdingas paminklas mūsų Kunigaikščiui Astiejui, –
Maskvos gynėjui, su visa 2000 Lietuvos karių įgula išdavikiškai nužudytam ir ties Kremliu palaidotam (kaip visad primenu, gal po ta laikinąja akmenine palapine, kur mėtosi baisi terorizmo iškamša)
galėtų vietoj vargano vaizbūnėlio žuvininko iš Plungės KOOP, Matijošaitėlio ir maskviečiai tą puikią Kunigaikščio ASTIEJAUS
skulptūrėlę (laikinai po “Vyčiu”, Laisvės kario iškaba, ten esant)
ir pafinansuot.
Visgi po bendros 1380 m. pergalės su rusų kariuomene prieš totorius Kulikų lauke, ir 1384 m. herojiška išduotosios Maskvos gynyba (išdavus ir mūsų kariuomenės gynėjų įgulą po to) ir visa kita ikikrikščioniškų primestųjų susitarimų priėmimo veiksmų
(1387 m. nusikrištėjant) aplinka …detaliau būt atskleista
aiškiau
atviriau
paprasčiau
(kad “įsikirst” į 1316-1569 m. užmarštinamos Lietuvos istorijos
padarinių uždangstinėjimą ..ir TO priežastis)
Su Maskvos gynimo įvykiais galėtų būti sietinas ir Kęstučio nužudymas (1382 m.). Labai gali būti, kad tie 2000 karių, gynusių Maskvą, buvo ne Algirdo (Julijonos- Jogailos) pusės, o Kęstučio kariuomenė. Juk nusenus Algirdui Julijonos-Jogailos konfrontacija su Kęstučiu tapo akivaizdi. Beje, tokio didelio skaičiaus kariuomenės praradimu galėtų būti paaiškintas ir toks lengvas Julijonos -Jogailos įsigalėjimas po Kęstučio nužudymo bei Vytauto, likusio be kariuomenės, pabėgimas pas kryžiuočius.
Visiškai akivaizdu, kad Lietuvos istorijos 1316 – 1569 laikotarpis yra Lenkijiškai užglaistytas. Čia dar pridurčiau, kad yra “uždangstyta” jau ir labai istoriškai svarbi Vytenio valdymo pabaiga, Margiris su Pilėnais ir t.t.
Jogailai Vilniaus susigražinimas buvo antraeilės reikšmės dalykai – jam svarbiausi buvo keli dalykai – užimti Trakus, įkalint Kęstutį su Vytautu ir gražint Andrių į Polocką( Ką padarė Kęstutis kol Jogaila sėdėjo nuverstas Vitebske) ir paskui su totorių pagalba( Maskvos sudeginimu) neleisti Andriui vėl pabėgti į Maskvą.
Cituoju: Visgi po bendros 1380 m pergalės su rusų kariuomene prieš totorius Kulikų lauke – Jogailos genialumas yra kažkodėl praleistas ir nepaminėtas, nes būtent jo pavėlavimas lėmė totorių pralaimėjimą, o galiausiai po 2 metų totorių rankomis buvo supleškinta Maskva. Tad ta bendra pergalė prieš totorius yra menkavertis anekdotas.
Gerb. Tomai, Jogailai vėluot tekę… nes,
“kažkas” iš lietuvių… nepavėlavę.
O Jūs apie pergalę prieš totorius 1380 m.
(kieno gi Pergalę) – į anekdotą verst linkėdamas
…elgiatės visai kaip Jekaterina II (1729 m. gegužės 2 d. – 1796 m. lapkričio 17 d.), nepaisant irgi jos prūsiškojo kilmingumo, kaip
beje ir D. Trumpo, kai XVIII a. buvę griežtai nurodyta iš visos visos Rusijos imperijos istorijos iššalinti bent kokį lietuviškumo
p ė d s a k ė l į.
Nesielkite taip (net jei irgi kažkiek to prūsiško kilmingumo turite), gerbkit save, – savą Tautą.
Meilės, – bent pusantro trupučio susiieškokit.
Jogailos pavėlavimas yra tiesiog genialus karybos bruožas kai be didelių pastangų galima pakreipti mūšį savo naudai. Jogaila tiesiog imitavo vėlavimą ir totoriai jo laukdami buvo priversti stovėti kas galiausiai lėmė jų pralaimėjimą. O tie lietuviai kurie kovėsi rusų pusėje buvo tik įrankiai Jogailos politiniams planams. Tochtamyšas susitaręs su Jogaila, 1382 metų rugpjūtį Maskvą supleškino taip, kad Maskva dar 100 metų turėjo totorių jungą ant savo kaklo.O tie lietuviai kurie kovojo rusų pusėje buvo visai ne lietuviai, o rusai, nes jų vardai yra tokie – Andrėjus, Dimitrijus, Vladimiras ir tt. Todėl aš pergalę matau iš Jogailos , o ne iš kitų lietuvių( rusų) pusės.
Čia lietuvių vardai gali būti metraštininko išversti į slaviškus (tokia tradicija raštijoje buvusi nuo seno), taigi slaviškų vardų faktas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad Kęstučio kariuomenė nedalyvavo 1382 metais ginant Maskvą nuo totorių. Konfrontacijos tarp Algirdo, be abejonės įtakojamo per Julijoną Lenkijos ir Vengrijos karalysčių, ir Kęstučio tikrai būta. Tai bylotų jau 1351 metų įvykiai. Akivaizdu, kad, esant Kęstučiui priešpriešoje su Algirdu (Julijona), jam buvo svarbu turėti savo pavaldume Maskvą, Polocką, gal ir Pskovą. Dėl šių interesų lietuvių (Kęstučio) kariuomenei buvo svarbu ginti ją nuo totorių ir tai buvo daryta 1380-1382 metais, o vėliau tai bandė tęsti, tačiau nesėkmingai, ir Vytautas.
Eik pieno gert vaikeli.
Tai kad mama neleidžia gerti, sako lašinių privalgei – pilvą skaudės…
Dėkui Tomui, dėkui Vilnai,
pamėginkime tad “pasikapstinėt”
nuo (per) 1382-ų į 1410-uosius,
– ir ką gi dar baisesnio (ar gražesnio
Lietuvai) išvysti p a v e n g t u m e ??
Na, gerai, jei 1382 jau per anksti (neįdomu),
tai nuo prekybos sosto iš Kaupo į Kauną 1040 m.
“pasikapstinėkim…”
Ukrainos tuometės paribių
įtvirtinimo meto,
mūsų paribių
(iš už Berlyno su Rugijos sala slankos link būsimo sosto VILNIUN)
Teisine ir politine prasme “valstybinių ribų” tarp Lietuvos ir Lenkijos nebeliko jau po Krėvos unijos – krikšto (1387m.). Nuo šio meto tarp šių šalių egzistavo tik vidaus administracinė siena…
Vytauto mirtis labai panaši į Gedimino mirtį. Gediminas mirė,savo gyvenimo pabaigoje, likus savaitei iki krikšto. Jis buvo nunuodytas Jaunučio. O štai Vytautas mirė likus mėnesiui iki karūnacijos. Jį nunuodijo Jogaila. O Jogailos panašumas į Jaunutį akivaizdus.
Praėjęs tūkstantmetis, Lietuvos ir Lenkijos praeityje (istorijoje) yra pilnas įvykių, kurie, mano manymu, veda ne prie Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo, bet atvirkščiai – prie konfrontacijos. Tad, ar verta ir ateityje “gilinti duobę” su kaimynais? Todėl antrąjį tūkstantmetį, mūsų praeityje, laikau nevertų didesnio dėmesio ir, negaišdamas laiko, atsigręžiu į LIETUVOS SENIAUSIĄJĄ IR TURTINGIAUSIĄJĄ PRAEITĮ, kuri gali konkuruoti tiktai ir tiktai su šumerų kultūrą!!!
Atradėjui R. Zubinui:
Kodėl jūs iki šiol neparašot straipsnio apie savo atradimą? Mielai perskaityčiau ir manau ne aš vienas. Gal branginatės? Gal tikitės kažkokio apdovanojimo?
Patarimas (t.y. ne pastaba ar siūlymas, o…) –
varžytis, grumtis, lygintis (stelbti ar gniuždytis, na… pusiaugniaužtu arba vien pusiaugniauža) ryškiai vertingiau bei
i š r a i š k i n g i a u atsiskleistų mintys negu skoliniais “konkuruoti(s)” su
kon-
front-
acijomis.
Gerbiamas Romai, mano knygos, su ATRADIMAIS, yra platinamos Dajalitos ir Pegaso knygynuose. “Kažkokių apdovanojimų” aš nenoriu ir nesitikiu. Aš noriu, kad šie atradimai PASITARNAUTU LIETUVAI IR PASAULIUI, kurie nepažindami TREČIOJO ir KETVIRTOJO Žemės ašies fizinių judėjimų, yra AKLI “KOVOJE” SU GAMTA!!!
Atrodo, kad Jums labai tiko apie šį savo atradimą padaryti pranešimą dabar Kotavicuose vykstančioje pasaulio konferencijoje klimato kaitos klausimais. Tačiau, matyt, kad apie ją neturėjote informacijos, – gaila. Regis yra tokia TV laida “Mokslo sriuba”. Siūlyčiau bandyti susisiekti su jos rengėjais, manau, kad juos turėtų sudominti Jūsų atradimai.
Gerbiamasis, su panašiais atradimais, prieš kelis šimtmečius, vargo M.Kopernikas o vėliau ir Galilėjus. Dabar su jais atėjo laikas ” vargsti” man. Tai darau jau gerus 15 metų! Kadangi esu tiktai inžinierius, ir dar gi pensininkas, ir dargi nedirbantis ATRADIMO sferoje, mano balsas, ar mano kreipimasis, nepraeina per jokias pasaulinių CENZURUOJAMŲ ŽURNALŲ UŽKARDAS! Juolab, kad nemoku anglų kalbos?!?!?! Nors būtent LIETUVIŲ kalba pagimdė anglų kalbą, tačiau atsitiko taip, kad SENIAUSIOJI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBA liko pasaulio užribyje. Beje, už šią neteisybę, pasaulis turės nukentėti!!! Mat, tai kas vyko? vyksta? ir vyks? Gamtoje ir, tuo pačiu, ŽEMEJE, Pasaulis sužinos tiktai tada, kai bus jau per vėlu! Suprantama, visą tai gali pažinti ir lietuviakalbiai mokslininkai! Tačiau akademinio pasaulio žmonės mano ATRADIMAIS nesidomi. O GAMTA NEGAILĖSTINGA!!!
Bet „Mokslo sriuboje” – ambicingas jaunimas.
Išaiškinus suprantama ir patrauklia forma, jiems gal atsiras noras daugiau sužinoti, kadangi šios žinios gali atverti jiems perspektyvą kartu su savo Mokytoju tapti šios srities žinių pasaulio pirmeiviais. Vienas lauke ne karys.
Dėl Trečiojo ir ketvirtojo Žemės ašies fizinių judėjimo atradimo į “Mokslo sriubą” “beldžiausi” jau prieš 10-15 metų!? Veltui! Pats suprantu, – Kaip ir KOPERNIKAS, “APLENKIAU LAIKĄ”! Tačiau dėl to aš nesigailiu! Man gaila tiktai LIETUVOS, kurią, DĖL SENIAUSIOS KALBOS, ir šios KALBOS dėka padarytų PASAULINIŲ ATRADIMŲ, MOKSLO PASAULYJE, TURĖTŲ BŪTI NEŠIOJAMA ANT “RANKŲ”! Deja, ji vis dar galinėjasi su kaimynais dėl vietos šioje ŽEMĖJE! AR TAI NE PARADOKSAS?!
PIRMIAUSIAI PATYS TAUTIEČIAI TURI ŽINOTI , kad : LIETUVIŲ KALBA YRA SENIAUSIA ŽEMĖJE!!! TURI ŽINOTI, KAD TAI – KAS VYKSTA IR KAS VYKS ŽEMĖJE, PAŽINTI GALIMA TIKTAI MOKANT LIETUVIŲ KALBĄ!!! TURI NESIVELTI Į SMUKLMENIŠKUS GINČUS , KURIE VEDA Į NIEKUR!!!! ALKUI GI LINKIU TOBULĖTI !!!
Taip
ALKO dalyviams būtina žinoti, kad iki 1050 metų, anot graikų geografo Klaudijaus Ptolemėjaus (II a.), nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir nuo Vyslos iki Uralo kalnų, gyveno 51 gentis. Visas jas, anot to paties šaltinio, jungė Lietuvių kalba ir Dniepro- Nemuno bei Vyslos upių tinklas. Šis upių tinklas turėjo “GINTARO” kelio vardą. Ši teritorija turėjo GARDARIKIJOS vardą. Gardarikės šiaurinė sostinė buvo Gardinas, Pietinės – Kijevas. Gintaro kelio atšakos – Vyslos žemupio Rikiu (valdytoju) buvo DAUGONĮ!
Ir štai, Romos pasiuntinių bei žmonos spaudžiamas, 1050 metais Daugonis sutiko pasikrikštyti. Kartu su Romos karūna jis gavo ČEKŲ KARALIAUS ir MIEŠKO vardą. Taip nuo Gardarikės ir “Gintaro Kelio” atskilo ženkli teritorija. MIEŠKO palaikai randasi Poznanės katedroje. Dabar jis laikomas Lenkijos pradininku.
Panašiai buvo “pakrikštytas” ir “Gintaro kelio” pietinės dalies Juodasias MARES valdęs Rikis Valdemaras. Kartu su Konstantinopolio karūna jis gavo VLADIMIRO ( VALDĄS PASAULĮ) vardą. Taip tragiškai baigėsi SARMATIJOS o vėliau ir GARDARIKIJOS 1000 metų viešpatavimas, šioje žemėje.
Net negaliu patikėti, kad per LRT dar gali išgirsti tokį „akibrokštą pažangai“, kaip
vakardienos „Kultūros savaitės“ komentaras –
lrt.lt/mediateka/irasas/1013708942/kulturos-savaite-2018-12-22-09-05;
(54 min. menotyrinkės Agnės Narušytės komentaras – Šimašius šią „gėdingą praeities šmėklą“, ko gero, šiąnakt per naktį sapnavo, iš patalo šokinėjo),
ir tokios dovanos, kaip irgi vakardienos laida „Atrask Lietuvą“ –
lrt.lt/mediateka/irasas/1013708958/atrask-lietuva-2018-12-22-15-05.
Visa bėda, kas įdėmiai žiūri į žemėlapius su užrašais kur yra užrašai Sarmatija, Samogitija, Sarmatijos, Ausinė marė matosi užrašai Maskovijos Tartarija, Tartarija. Bet šitie užrašai visai nevaizduoja totorių žemių. Kaip galėjo mongolai Mongolijoje suburti didele kariauna, kad ji užkariautu puse to meto pasaulio, juk ten skurdžios žemės, kad būtu tinkamos dideliam skaičiui gyventoju?
Auxinė marė.
Gerbiamieji, nekaltinkite žemėlapio! Ir aplamai, reikia ne kaltinti bet pažinti! O PAŽINTI GALIMA TIKTAI ir TIKTAI PASITELKUS SENIAUSIĄJĄ ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBĄ! Tiktai gaila, kad nei laidos autorius, nei diskusijos dalyviai , nei, pagaliau, mūsų mokslininkai, daugelio dalykų net negeba paaiškinti vieno ar kito fakto, kurį galima paaiškinti tiktai ir tiktai pasitelkus LIETUVIŲ KALBĄ ir JOS SENIAUSIĄJĄ ir GARBINGIAUSIĄJĄ PRAEITĮ!!!
“Tartarija” nieko bendro neturi su mūsų laikų TATARIJA, Žemėlapyje menamas laikotarpis, kuris Žemėje kartojasi periodiškai kas 6000 metų! Šiauriniuose kalnų šlaituose tai NUOŠLIAUŽŲ ir intensyvių sielių metas! Senajame Testamente šiuos geofizinius procesus simbolizuoja KAINAS ir ABELIS! Kituose šaltiniuose – Mozė ir Aaronas. Beja, mūsų tūkstantmetyje šis geofizinis procesas parodys savo “galią” jau nuo sekančio šimtmečio! Ji būtina pažinti ir jam būtina ruoštis jau iš anksto! Šis perspėjimas liečia tiktai ir tiktai ŠIAURINIŲ KALNŲ GYVENTOJUS!