T. Bakučionis. Pasibelskime į rinkėjo protą…

Visų pirma noriu aiškiai deklaruoti, kad šiuo komentaru nesiekiu agituoti už kurį nors kandidatą, tačiau noriu tik vieno, kad rinkėjai pagaliau įjungtų savo smegenis, o ne primityvius instinktus.

Lietuvos vadžia tapo tokia geranoriška, kad piliečiams leido net penkias dienas (vietoje trijų, kaip anksčiau) balsuoti išankstiniuose Prezidento rinkimuose ir referendume. Tačiau valdžios „gerumas“ šiaip sau neatsiranda.

Manau, kad dabartiniams valdantiesiems labiau rūpi net ne „dvigubos“ pilietybės klausimas, o kad pirmiausia apskritai įvyktų referendumas, o svarbiausia, kad tauta nubalsuotų už Seimo narių skaičiaus sumažinimą iki 121. Nesvarstysiu, skirtingai nei kai kurie „dvaro“ politologai, kodėl valdantieji šį referendumą sumanė būtent per Prezidento rinkimus, nes tai savaime aišku ir be didelių svarstymų. Mane šiurpina tai, kaip be jokių skrupulų politikai, kurie deklaravo valstybės ir visuomenės darną kaip siekiamybę bei rinkimus laimėjo su programa „Darni Lietuva“, manipuliuoja primityviausiais menkiausią išsilavinimą turinčių rinkėjų jausmais, tikėdamiesi iš to gauti svarbiausius bonusus Prezidento rinkimuose. Jau 2016 metų rinkimų kampanijos įkarštyje tyliai, bet buvo kalbama apie šio siūlymo blogąją pusę ir primityvų populizmą.

Tačiau p. Ramūnas Karbauskis ir dabartinis Premjeras žino geriau už visus teisės ekspertus, kas yra Konstitucija ir kaip su ja reikia elgtis. Tikrai nesu konservatyvių pažiūrų teisininkas, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad Konstitucija nėra tas dokumentas, kurią galima kaitalioti, kaip suterštus apatinius ar švarką, kurio spalva jums atsibodo. Dar absurdiškiau skamba ir Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio samprotavimai, jog Seimo narių skaičiaus sumažinimas, esą, pagerins Seimo darbo kokybę (suprask, geresnius įstatymus priims) ir pakels Seimo institucinį prestižą (o Seimu dabar nepasitiki 71 proc. Lietuvos gyventojų). Jei jau Seimo Pirmininkas prakalbo apie teisėkūros kokybę, tai keista, kad daugiau kaip pusę kadencijos atidirbusi valdančioji dauguma kepė įstatymus kaip blynus, net nematydama problemos, kad apie pusę įstatymų yra priimami ypatingos skubos tvarka (tuo metu kitų valstybių patirtis byloja, kad taip priimama vos keli procentai visų įstatymų). Tad kuo čia dėtas Seimo narių skaičius?

Ar nuo to, kad Seimo narių bus mažiau, jiems atsiras daugiau laiko perskaityti įstatymų projektus? Ar tuomet jie prieš balsuodami „ras laiko“ perskaityti tarkime, Migracijos paktą? Juk jau seniai reikėjo spręsti įstatymų priėmimo procedūrinius klausimus Seimo Statute. O tuo tarpu šio pasiūlymo skeptikai juodai juokauja, kad 121-ą oligarchams bus pigiau nusipirkti nei 141-ą… Apie sutaupytus kelis milijonus 8 milijardų eurų biudžeto kontekste net neverta aušinti burnos. Perfrazuojant vieną garsią sparnuotą frazę – milijardas milijono neišgelbės…

Visiškai pritariu Konstitucinės teisės ekspertams, kad sumažinus Seimo narių skaičių, kiekybiškai ir kokybiškai pablogės piliečių atstovavimas įstatymų leidyboje. Tačiau ne tik atstovavimo kiekybė ir kokybė yra problema. Konstitucijos keitimas negali būti vykdomas dėl valdančiosios partijos pigių politinių ambicijų ir dėl kelių skaičiukų. Jei prakalbome apie teisėkūros kokybės didinimą ir Konstitucijos keitimą, tai kas trukdė valdantiesiems per 2 metus surengti esmines ir gilesnes diskusijas dėl valstybės valdymo pertvarkos? Abejoju, ar nuolatinė Seimo Konstitucinė komisija per 2 metus surengė nors vieną posėdį? Pavyzdžiui, kodėl niekas nenori diskutuoti apie dviejų rūmų parlamentą, kai pusė iš  dabartinio skaičiaus Seimo narių būtų vietos savivaldos bendruomenių atstovai ir sudarytų bendruomenių rūmus?

Dabartinėje sistemoje vietos savivalda yra tarsi patalpinta uždarame inde, kur nors ir tiesiogiai renkami merai yra paversti kone vietos kunigaikštukais, tačiau vietos valdžia prie vietos bendruomenių labiau nepriartėjo. Kodėl plačiau nediskutuojama apie antro lygmens savivaldą dabartinėse seniūnijose, kur galėtų būti vietos bendruomenės renkami seniūnai ir seniūnijų tarybos, kaip yra kitose valstybėse? Todėl, kad valdžios vyrams ir moterims šis klausimas yra tiesiog neparankus, o labiausiai šio klausimo vengia tie patys merai. Bet kuriuo atveju tai yra atskiro rašinio tema ir tai pateikiau tik kaip pavyzdį parodyti, kad mūsų valstybės valdyme ir viešojoje politikoje yra nepalyginamai rimtesnių spręstinų problemų, nei Seimo narių skaičius.

„Dvigubos“ pilietybės klausimas yra kur kas gilesnis ir rimtesnis nei tie aspektai ir šio klausimo šalininkų argumentai girdėti plokščiose radijo laidų diskusijose. Ir valdžia nepadarė nieko, kad šis klausimas būtų rimtai išdiskutuotas, įsiklausant į tikrų teisės ir migracijos klausimų profesionalų nuomonę, ir kad būtų tinkamai pristatytas, jau nekalbant apie patį klausimo formulavimą.

Naujausias akibrokštas – Ramūno Karbauskio gąsdinimas, kad pasitrauks iš valdžios, jei pralaimės Prezidento rinkimus. Šioje vietoje visiškai teisi Seimo narė Virginija Vingrienė, teigianti, kad LVŽS rinkėjų mandatą gavo ketveriems metams. Todėl negaliu pasitikėti ir tikėti dabartinės valdžios „geromis“ intencijomis. O lengvatikiams, kurie vis dar tiki p. Karbauskio ir LVŽS patikimumu, vertėtų atidžiai perskaityti tai, ką rašo Mindaugas Puidokas.

 Kaip jau sakiau, šiuo rašiniu neagituoju nei už vieną kandidatą. Tačiau dar 2016 metais, kai apie būsimuosius Prezidento rinkimus net nebūta kalbų, buvo ženklų ir informacijos, kad egzistuoja “pokiliminiai” Prezidentūros, Skvernelio, konservatorių ir Karbauskio susitarimai. Apie tai bylojo tam tikrų personų atsiradimas Skvernelio komandoje (t.y. atėjimas su Skverneliu į LVŽS komandą). Tąsyk, kurie tai numanėme, tylėjome, naiviai galvodami, kad tai – laikina, kad tai yra tam tikro etapo neišvengiama real politics. Konservatoriams politiškai lojalių personų įsitvirtinimas Skvernelio vyriausybėje ir aplinkoje tik patvirtina, kad „pokiliminiai“ susitarimai, rinkėjų apgaudinėjimas ir manipuliavimas jais viešojoje politikoje tapo nuolatine būsena… tad LVŽS „kova“ su konservatoriais yra arba beviltiška, arba tik spektaklis patikliems rinkėjams, toks pat spektaklis, kokia buvo Dalios Grybauskaitės „kova su oligarchais“.

Pastarųjų dienų prokurorų liudijimai apie į Prezidentūrą nešiojamas bylas ir „užsakomąsias“ susidorojimo bylas tai tik patvirtina, ir tai yra kur kas rimtesnė valstybės mastu spręstina problema, negu Seimo narių skaičius. Politikų reakcija į tai – kol kas nulinė.