Matyt, niekam ne paslaptis, kad šiandieninė Lietuvos paveldosauga išgyvena ne pačius geriausius laikus – UNESCO vertybės Lietuvoje nėra pakankamai saugomos pagal tarptautinius standartus, nesutvarkyta apskaita ir Kultūros vertybių registras, pasipriešinimą sukelia skandalingi statybų projektai ir kt. Šie kultūros paveldo skauduliai daugiau ar mažiau pripažįstami bendrai, tačiau kodėl šios problemos metai iš metų vis dar yra neišsprendžiamu rebusu?
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė, Seimo Kultūros komitete pristatydama praėjusių metų Paveldo komisijos veiklos prioritetus, pastebėjo: „šiandieninės stagnuojančios paveldo apsaugos sistemos priežastis, trukdanti sklandžiai judėti į priekį – skirtingas suvokimas, kokia gi turi būti mūsų ateities paveldosauga. Ir, jei problemos, egzistuojančios paveldosaugos srityje daugiau ar mažiau pripažįstamos bendrai, tai sutarti, kaip reikėtų jas spręsti, bent jau lig šiol atrodo sunkiai įgyvendinama misija“.
Nebaigta tvarkyti Kultūros vertybių registro informacija kelia sunkumų kultūros paveldo valdytojams, planuotojams, tyrėjams ir naudotojams. Aiškūs ir išsamūs paveldo apskaitos duomenys yra esminis faktorius, lemiantis sėkmingą paveldo išsaugojimą ir naudojimą, todėl Paveldo komisija LR Vyriausybei siūlė skirti papildomą tikslinį finansavimą Kultūros vertybių registro duomenų bazės paieškos sistemos tobulinimui, skiriant ypatingą dėmesį kilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms, kurių apskaita šiandien yra problematiška.
Pavyzdžiui, Kultūros vertybių registre tik keletas vargonų yra registruoti kaip kilnojamosios kultūros vertybės, o šimtai kitų – kaip bažnyčių vertingosios savybės. Lieka neaišku, kaip tokios sudėtingos vertingosios savybės turėtų būti saugomos ir restauruojamos. Iki mūsų dienų Lietuvoje išlikę daug autentiškų, istorinių vargonų, kurie pripažinti unikaliais Europoje, tačiau jų gali ir nebelikti. Paveldo komisija kreipėsi į Kultūros ministeriją prašydama įpareigoti Kultūros paveldo departamentą registruoti vargonus Kultūros vertybių registre kaip kilnojamąsias kultūros vertybes, o ne kaip statinio vertingąją savybę. Taip pat siūloma pasitelkti istorinių vargonų paveldosaugos specialistus iš užsienio valstybių, kurie patartų dėl vargonų restauravimo ir išsaugojimo.
Siūlymai dėl apskaitos, Kultūros vertybių registro tobulinimo ir UNESCO pasaulio paveldo vertybių Lietuvoje pažangesnės apsaugos buvo vieni iš Paveldo komisijos 2018 metų veiklos prioritetinių tikslų.
Šiemet minimi Vilniaus istorinio centro ir Kernavės archeologinės archeologinės vietovės įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą garbingi jubiliejai, o kitais metais bus prisimenamos ir kitų vertybių – Kuršių nerijos ir Struvės geodezinio lanko įtraukimo į pasaulyje prestižiškiausią ir aukščiausią kultūros bei gamtos paveldo objektų kokybę ženklinantį sąrašą metinės. Visgi Paveldo komisijos duomenimis, praktikoje UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos ir kitų tarptautinių dokumentų nuostatos nėra taikomos – Lietuvos teisės aktai nesuderinti su konvencijos nuostatomis, o dažnai netgi joms priešingi.
Lietuva iki šiol nėra priėmusi nacionalinės politikos šių vertybių apsaugai, išsaugojimui ir pristatymui užtikrinti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Konstitucinio teismo sprendimus tarptautinės konvencijos yra Lietuvos Respublikos įstatymai, todėl turėtų būti taikomos tiesiogiai, tačiau praktikoje dauguma konvencijos nuostatų šalyje nėra įgyvendinamos.
Dėl esamos teisinės kolizijos tarp įstatymų paveldo apsaugos srityje pastaraisiais metais daugėja konfliktų tarp visuomenės, verslo ir vykdomosios valdžios institucijų, ypač didelėse, sudėtingose Lietuvos pasaulio paveldo vietovėse kaip Vilniaus istorinis centras ir Kuršių nerija.
Dėl nacionalinės teisės neatitikimų Lietuvoje nepavyksta įvykdyti jos įgyvendinimo gairėse nustatyto reikalavimo kiekvienai pasaulio paveldo vertybei privalomai turėti patvirtintą valdymo planą arba valdymo sistemą, kur būtų nurodyta, kaip bus išsaugota vertybės išskirtinė visuotinė vertė. Atitinkamai neapibrėžta pasaulio paveldo vietovės valdytojo sąvoka, neįteisintos jo pareigos, teisės, atsakomybė ir kompetencijos.
Pastebėta, kad už Vilniaus istorinį centrą atsakinga Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra nevykdo įstatuose numatyto pagrindinio tikslo išsaugoti, stebėti, tvarkyti, konservuoti, restauruoti, atnaujinti šį pasaulio kultūros paveldo objektą. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra didžiausią dėmesį skiria sklaidai, edukacijai, visuomenės konsultavimui ir tarptautiniams ryšiams, nors agentūra buvo įkurta siekiant kiek kitokių tikslų įgyvendinimo.
Atrodytų, kad su daugiausiai iššūkių paveldosauga susiduria ten, kur susikerta paveldo ir verslo interesai, t. y. – senamiesčiuose ir saugomose teritorijose. Visgi Paveldo komisijai atkreipus dėmesį į ne taip plačiai girdimą kultūrinį palikimą – fotografijos paveldą, pastebėta, kad iki šiol nėra vieningos vizijos, kaip išsaugoti šios rūšies paveldą, o dalis fotografijų ir jų negatyvų dūlėja netinkamai įrengtose atminties institucijų ir kitų įstaigų saugyklose. Lietuva dar nėra iki galo įsisąmoninus XX a. 7 dešimtmečio Lietuvos fotografijos mokyklos reikšmės ir prasmės, nors šio laikotarpio fotografija yra pripažinta ir vertinama pasauliniu mastu. Tokie grandai kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis – Lietuvos fotografijos mokyklos pasididžiavimas.
Atsižvelgdama į šias aktualias problemas, Paveldo komisija rekomendavo LR Vyriausybei skirti finansavimą fotografijos paveldo saugyklų renovavimui ir įrengimui, o Kultūros ministerijai siūlo kartu su atminties ir kitų institucijų ir įstaigų, kaupiančių ir saugančių fotografijos paveldą, atstovais sudaryti darbo grupę, kuri parengtų fotografijos paveldo kaupimo, išsaugojimo ir naudojimo strategiją.
Paveldas – tai ne tik pavieniai pastatai, kilnojamosios kultūros vertybės, pastatų kompleksai ar vietovės. Paveldas – tai be galo plati sritis, kur susipina gamtos paveldo apsauga, tiksliųjų mokslų kryptys, nematerialus kultūros paveldas, švietimas, ekonomika ir turizmas, šiuolaikinės technologijos ir kt. Todėl, šioje itin plačioje, daugiasluoksnėje sferoje yra būtinas integralumas su įvairiomis mokslo ir valstybės valdymo sritimis. Šiais metais Paveldo komisija planuoja skirti dėmesį paveldo integralumui su ūkio, švietimo ir nematerialaus kultūros paveldo sritimis.
Bėdų paveldosaugoje yra apstu – nuo paveldo identifikavimo ir apskaitos iki jau pasauliniu lygiu pripažintų Lietuvos kultūros paveldo turtų apsaugos. Visos šios problemos gali būti šalinamos ne tik visiems bendrai jas identifikuojant, bet ir bendradarbiaujant bei pasirenkant vienodas priemones tikslams įgyvendinti ir matant vieningą tikslą – prižiūrimą, puoselėjamą ir perduotą ateities kartoms kultūros paveldą.
