Tikroji istorija nėra politkorektiška ypač , kuomet nagrinėjami tokie skaudūs įvykiai kaip karai. Be to nėra vienos tiesos, kaip ir nėra vieno karo kaltininko. Šioje „Iš savo varpinės“ laidoje buvęs ilgametis JAV diplomatas, ir konsulas Krokuvoje Algis Avižienis pasakoja apie diplomatijos užkulisinius žaidimus vykusius aplink Lenkiją ir pačioje Lenkijoje II-Pasaulinio karo išvakarėse.
Kai kurie pateikiami faktai greičiausiai niekuomet nepateks į istorijos vadovėlius, nes yra labai nepatogūs ar net nepriimtini iš oficialios istoriografijos pusės. Bet tai faktai, kuriuos reikia gerai žinoti, nes jie gali padėti suprasti dabartinę tarptautinę padėtį. Be abejo šioji laida skirta ramiam žiūrėjimui atmetant išankstines istorines simpatijas ir antipatijas, nes kaip minėjome – istorija yra nepolitkorektiškas mokslas
V. Balkus:
– Netrukus sulauksime rugsėjo 1 dienos, kuri pažymės 79-ąsias II Pasaulinio karo pradžios metines. Tą dieną Vokietijos karinės pajėgos įsiveržė į Lenkiją, tuo po kelių dienų provokuodama Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo paskelbimą Vokietijai. Karo tiesioginė priežastis – Hitlerio Vokietijos ir Lenkijos nesutarimas dėl Gdansko/Dancigo jūros miesto ir apylinkių statuso.
Pats Gdansko žemės plotas nedidelis – vos 2 000 kvadratinių km., gyventojų tik 360 000, kurių didelė dauguma save laikė vokiečiais. Kaip aš suprantu, miestas net nepriklausė Lenkijai. Jis buvo valdomas Tautų lygos, panašiai kaip ir Klaipėda po I-ojo Pasaulinio karo. Tad kaip čia atsitiko, kad toks palyginamai mažas žemės lopinėlis galėjo tapti pasaulinio masto katastrofos židiniu? Taip pat norisi aptarti klausimą, ar galima įžvelgti klaidas, kurias padarė Vokietijos ir Lenkijos vadovai, spręsdami dvišalius santykius nuo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. iki karo pradžios 1939 m.
A. Avižienis:
– Vakarų pasaulyje, kuriame praleidau savo jaunystę, vyrauja požiūris, kad Hitleris atėjo į valdžią tam, kad užkariautų Rytų Europoje teritorijas, kurias vėliau apgyvendintų vokiečių kolonistais. Čia yra ta nelemta Lebensraum sąvoka aptarta diktatoriaus Mein Kampf autobiografijoje, kuri reiškia gyvenimo erdvės plėtojimas Vokietijos naudai. Kadangi Lenkija yra visai šalia Vokietijos, tai manoma, kad Vokietijos pradėtas karas prieš Lenkiją yra tiesiogiai sususijęs su anksčiau puoselėtais nacių planais plėstis rytine kryptimi. Tad Vokietija yra laikoma kaltininkė, net ir absoliučiu blogiu dėl Holokausto, o Lenkija nekalta auka.
Bet kadangi turėjau progą susipažinti su Lietuvos istorija, konkrečiai Lietuvos įtemptais santykiais su prieškarine Lenkija, man visuomet buvo sunku tikėti, kad Lenkija buvo visiškai nekalta auka Vokietijos atžvilgiu. Žinojau apie Lenkijos pretenzijas į Vilnių, Lietuvos-Lenkijos karą 1920 m. ir lietuvių mažumos sunkią padėtį Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Žodžiu, žiūrint iš prieškarinės Lietuvos kampo, Lenkija – tai toli gražu nebuvo ideali kaimynė.
– Prieškarinė Lenkija savo teritorijoje valdė milijonus kitų tautybių žmonių, kuriuos labai griežtai prižiūrėjo. Lietuvius, baltarusius, ukrainiečius, čekus ir vokiečius bandė nutautinti. Žydai skundėsi, kad valdžia juos diskriminavo.
– Taip. Mano žiniomis apie pusė milijonų žydų paliko Lenkjią nuo 1933 iki 1938 m. ir persikėlė į nacių Vokietiją, iš kur bandė emigruoti į kitas Vakarų šalis. O dėl vokiečių mažumos, reikia paminėti, kad Lenkija po I-ojo Pasaulinio karo gavo Vokietijos teritorijas, kuriose gyveno apie 2 milijonai vokiečių. Iki 1939 m. apie milijonas jų išvyko iš Lenkijos ir apsigyvenoį Vokietijoje. Priežasčių dėl šių gyventojų emigracijos buvo pačių įvairiausių, bet viena iš jų aiškiai matėsi: įtempti dviejų tautybių santykiai pačioje Lenkijoje.
Nuo 1939 m. pradžios iki karo įsiliepsnojimo rugsėjo 1 d., kai paaštrėjo Gdansko klausimas, lenkai padidino spaudimą vokiečiams, gyvenantiems Lenkijos teritorijoje. Per šį laikotarpį daugiau nei 70 000 vokiečių paliko Lenkiją ir persikėlė į Vokietiją. Šis veiksnys labai apsunkino vokiečių-lenkų santykius kritiniu momentu.
Kalbant apie lenkų spaudimą vokiečių mažumai 1939 m., man didelį įspūdį padarė žinomo JAV politiko Patriko Buchanano (Patrick Buchanan) parašyta knyga Čerčilis, Hitleris ir nereikalingas karas. Šioje knygoje buvęs trijų JAV prezidentų patarėjas sako, kad Lenkijos suvaržymai ir kartais naudojamas smurtas padarė vokiečių mažumos gyvenimą beveik nepakeliamu. Pasak Buchanan, nei Hitleris nei joks kitas Vokietijos vadas negalėtų ignoruoti tokios savo tautiečių padėties, kuri vyravo 1939 m., ir tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Hitleris nusprendė pulti Lenkiją.
– Apie Dancigo klausimą dar reikėtų detaliau pašnekėti, bet čia norėtusi pastebėti, kad tie dvišaliai santykiai nuo 1933 iki 1939 metų nevisuomet pasižymėjo įtampa. Juk 1934 m. pradžioje buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, kuri iki 1939 metų pradžios galiojo. Tokia nepuolimo sutartis tarp Pilsudskio Lenkijos ir Hitlerio Vokietijos labai nustebino tuometinius politikos stebėtojus. Ji nemaloniai nustebino Prancūziją, kuri anksčiau sudarė gynybinį aljansą su Lenkija prieš Vokietiją. Kaip galima išlaikyti gynybinę sąjungą prieš šalį X, jei tavo sąjungininkas yra susitaręs su X, kad nepuls viens kito?
– Čia buvo labai netikėtas diplomatinis ėjimas, ypač turint omeny, kas įvyko prieš metus dar 1933 m., kai Hitleris ką tik tapo Vokietijos kancleriu. Mums gerai pažįstamas Maršalas Jozef Pilsudski, Lenkijos vadas, pakartotinai kreipėsi į savo sąjungininkę, Prancūzijją, kad kartu pradėtų prevencinį karą prieš Hitlerio Vokietiją. Reikia atsiminti, kad tuometinis Reichas buvo nepaprastai pažeidžiamas karine bei ekonomine prasme. Pagal Versalio taikos sutartį, Vokietija dėl jai priskiriamos kaltės dėl Pirmo pasaulinio karo įžiebimo buvo priverstinai nuginkluota. Ši šalis iš viso neturėjo tankų, sunkios artilerijos, karinės aviacijos arba laivyno. Jos kariuomenės skaičius negalėjo viršyti 100 000 vyrų. Be to Vokietija buvo apkrauta milijardinėmis baudomis už menamą Pirmojo pasaulinio karo kurstymą, ir kai 1923 m. šalis nesugebėjo pristatyti reikiamus kiekius anglies ir plieno, Prancūzija ir Belgija įvedė karines pajėgas į vokiečių pramoninius Ruhr rajonus, kad užtikrintų reparacijų mokėjimą. Vokietija buvo bejėgė tam pasipirešinti.
– Tuo tarpu vien Lenkija turėjo keturis kartus didesnę ir geriau apginkluotą kariuomenę. Jos sąjungininkė Prancūzija valdė milijoninę, moderniai apginkluotą kariuomenę. Dar kita Prancūzijos sąjungininkė, Čekoslovakija turėjo dvigubai didesnę kariuomenę nei Vokietija.
– Pilsudskis, kuris mums gerai pažįstamas kaip netikėtų karinių puolimų mėgėjas (atsiminkime jo pavaldinio Želigovskio tariamai nesankcijonuotą, staigų žygį į Vilnių) manė, kad bendra lenkų-prancūzų karinė akcija iš karto užkirstų kelią Vokietijos sustiprėjimui. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad Pilsudskio valdomos karinės pajėgos staigiais ir nelauktais puolimais 1920 m. sumušė besiveržiančią bolševikų kariuomenę prie Varšuvos ir privertė ją trauktis toli net iki Kijevo. Pilsudskis manė, kad jei Hitlerį sąjungininkai iš karto nenuvers iš valdžios, Vokietija vėliau tapts stipresnė nei jos trys kaimynės kartu sudėjus. Tam tikslui Pilsudskis net sutelkė savo karinius dalinius prie Vokietijos valdomų Rytprūsių. Tai yra reikšminga, nes nuo pat pradžių, jau Versalio taikos derybų metu 1919 m, Lenkija siekė prisijungti vokiečių apgyvendintus Rytprūsius.
Deja, Prancūzija tada nenorėjo karo ir ji atmetė Pilsudskio sumanymą. Vokiečiai naciai, kurie gerbė drąsius ir ryžtingus vadus, bandė užmegzti draugiškesnius ryšius su lenkais, ir jiems eventualiai pavyko pasirašyti minėtą nepuolimo sutartį su Lenkija sekančiais 1934 metais, sausio mėn. 26 d. Hitleriui tai buvo proga apsaugoti savo rytines sienas tuo metu, kai Vokietija buvo labai pažeidžiama kariniu atžvilgiu ir tuo pačiu įvaryti pleištą tarp Lenkijos ir Prancūzijos.
Pilsudskis ir taip nelabai pasitikėjo savo Vakarų draugais, nes pastarieji dar anksčiau 1925 m. pasirašė su Vokietija Lokarno sutartį, kuri garantavo Vokietijos-Prancūzijos sieną kaip galutinę. Lenkams ir čekams tuomet atrodė, kad jeigu jau vakarinės sienos bus diplomatiškai apsaugomos, tai būtina garantuoti ir rytines sienas nuo Vokietijos vėlesnių pretenzijų. Bet Veimaro demokratinė Vokietija prieštaravo tam, nes kada nors ateityje ji tikėjosi atgauti Lenkijai prarastas savo teritorijas. Visos demokratinės Vokietijos vyriausybės atsisakė pripažinti esamas sienas su Lenkija kaip galutinėmis. O matyt prancūzams lenkų ir čekų sienų neliečiamumas nebuvo toks jau svarbus, kad ji leistų sužlugdyti Locarno susitarimą.
– Bet ar galima teigti, kad nuo 1934 m. Lenkija tapo provokiška? Pilsudskis juk neatsisakė gynybinės sutarties su Prancūzija ir jis be to dar turėjo analogišką nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga.
– Pilsudskis aiškiai galvojo, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga yra Lenkijos pagrindinės grėsmės, iš kurių didesnis pavojus kilo iš Rusijos. Jis 1932 m. pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga ir manė, kad abi nepuolimo sutartys, kartu su Prancūzijos gynybine sąjunga, turėtų pakankamai padengti šalies saugumą iš diplomatinės pusės. Šiaip lenkų vadas siekė išlaikyti balansą tarp abiejų kaimynų milžinų. Jis nesutiko tapti nei rusų nei vokiečių sąjungininku.
Tiesa, vokiečiai nesėkmingai bandė įtraukti Lenkiją į karinį bendradarbiavimą ir net siūlė apginkluoti Lenkiją. Hitlerio tikslas matomai buvo paversti Lenkiją paklusnia sąjungininke prieš Sovietų Sąjungą, kurios nuolat didėjanti karinė galia baugino vokiečių vadą. Nors galutinio karinio tikslo su lenkais Hitleris nepasiekė ir taip pat nepavyko jam sušvelninti lenkų politikos vokiečių mažumos atžvilgiu, visgi jis aukštai vertino Pilsudskio vadovavimo sugebėjimus.
Įdomu tai, kad nepuolimo sutarties galiojimo metu vokiečių-lenkų vadų susitikimai vyko gan sklandžiai. Propagandos ministras Gebelsass susitiko su Pilsudskiu Varšuvoje o antrasis vadas po Hitlerio Geringas, kartu su Lenkijos vadovais, kelis kartus linksmai medžiojo Belovežo girioje Lenkijoje. Kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė liepė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.
– Man įdomu, kuo dar galėjo būti naudinga lenkams nepuolimo sutartis su Vokietija. Galima spėlioti, kad pagerėję santykiai su Berlynu leistų Varšuvai drąsiau elgtis su mažais savo kaimynais, pavyzdžiui su Lietuva bei Čekoslovakija. Juk tuoj po, kai Hitleris įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija pasinaudojo proga ir pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.
Lenkai laikė šį diplomatinį/karinį žygį dideliu savo šalies prestižo laimėjimu, ypač Baltijos šalių regione. Verta paminėti taip pat, kad 1938 m. pavasarį vokiečiai skleidė žinią, kad jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos (matomai, tam, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos).
O vėliau 1938 m. rugsėjį, kai Čekoslovakijos-Vokietijos konfliktas dėl sudetų žemių pasiekė savo viršūnę ir visa Europa atrodė, kad stovi ant bedugnės krašto, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešen rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji ženkliai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą.
– Pritariu šiai nuomonei, ir dar norėčiau pridėti vieną esminę pastabą. Lenkų-vokiečių nepuolimo sutartis leido lenkams apsisaugoti nuo prancūzų spaudimo įtraukti Lenkiją į gynybinius sandorius su sovietais. Nes 1933 m. Maskva suaktyvino savo pastangas įžengti į Europos diplomatinį pasaulį. Iki to laiko Sovietų Sąjunga buvo gana izoliuota ir nepriimta į Tautų Lygą. Sovietų Užsienio reikalų komisaras Maksimas Litvinovas pasižymėjo savo pastangomis sukurti kolektyvinę Europos saugumo sistemą, kurioje praktiškai visos šalys, kartu ir Vokietija, susitartų taikiai spręsti tarpusavio problemas.
Iš tikrųjų, po jo kolektyvinės saugumo sistemos pasiūlymų slėpėsi sovietų padidėjusios pastangos užmegzti glaudesnius karinius/diplomatinius ryšius su Prancūzija ir Čekoslovakija. Litvinovo siūlomam Rytų paktui nebuvo lemta išsipildyti. Bet užtat jau 1934 m. gegužės mėn. jis ir Prancūzų Užsienio reikalų minsitras susitiko Ženevoje ir derėjosi dėl Sovietų Sąjungos įstojimo į Tautų Lygą ir glaudesnių dvišalių santykių.
O sekančių 1935 m. kovo mėnesį, kai Hitleris paskelbė, kad jo šalis atnaujins šauktinių kariuomenę, prancūzai ir sovietai jau buvo pasiruošę pasirašyti gynybinę sutartį prieš Vokietiją. Dar po mėnesio tais pačiais 1935 m. sovietai ir čekai pasirašė analogišką sutartį prieš Vokietiją.
Prancūzai labai norėjo, kad ir lenkai prisijungtų prie šių sutarčių su Maskva ir Praha, bet jų pastangos nedavė vaisių dėl Varšuvos nenoro karo pavojaus metu praleisti sovietų karines pajėgas per savo teritoriją. Lenkija pagrįstai baiminosi, kad sovietų karių tranzitas per jų žemę jai keltų saugumo grėsmę, esą tuomet sovietų karinės pajėgos pasiliktų jų teritorijoje ir bandytų daryti politinį poveikį.
Vėliau 1939 m. prie šių pastangų įtraukti Lenkiją į karinį bendradarbiavimą su Maskva prisijungė ir Anglija. Varšuva patyrė didelį anglų-prancūzų spaudimą, bet jis nebuvo toks didelis, kad nutrūktų noras likti sąjungininkais. Didžioji Britanija ir Prancūzija suprato, kad jeigu jos supriešins Lenkiją dėl sovietinių karių tranzito, lenkai užmegs dar glaudesnius santykius su Berlynu.
Bet štai kas aš manau yra svarbiausia dėl sovietų karių klausimo. Ne tiek svarbus klausimas yra ar sovietams pavyko gauti leidimą gabenti savus karius per Lenkijos teritoriją. Svarbiau yra, kad anglai, prancūzai ir čekai iš viso rimtai svarstė tokią galimybę ir net troško jos. Tokiu keliu Maskvai pavyko įsiterpti į Europos saugumo formavimo erdvę. Vokiečių-lenkų teritorinis ginčas (apie kurį vėliau dar pakalbėsime) leido imperinei galybei už Europos civilizacijos ribų įžengti į Europą ir jau daug metų vėliau net okupuoti žymią jos dalį ilgam. Čekoslovakija nematė didelio pavojaus, jei sovietų kariuomenė naudotųsi jos teritorija kariaudama prieš nacių Vokietiją. Čekai net buvo pradėję bendradarbiauti su sovietais saugumo srityje ir, pavyzdžiui, leido daugiau nei šimtui Maskvos agentų naudotis padirbtais čekų pasais, kad galėtų slapta įvažiuoti į Vakarų Europą.
– O dabar pakalbėjime apie minėtą Gdansko/Dancigo klausimą dėl kurio taip smarkiai pablogėjo vokiečių-lenkų santykiai. Nors Maršalas Pilsudskis palyginamai greitai mirė po nepuolimo sutarties pasirašymo 1935 m., pati sutartis teigiamai veikė vokiečių-lenkų santykius iki maždaug 1938 m. rudens. Tai yra, iki to laiko, kai garsi Miuncheno tarptautinė konferencija leido prijungti sudetų kraštą prie Reicho. Taigi, 1938 m. spalio mėnesį Sudetų kraštas prijungtas prie Vokietijos ir dalis Čekoslovakijos atitenka Lenkijai.
– Derybose dėl sudetų žemių atjungimo Hitleris padarė vieną mažą nuolaidą lenkams, leisdamas jiems užimti Oderbergo miestelį Tešeno srityje, kurioje dauguma gyventojų buvo vokiečiai. Hitlerio Užsienio reikalų ministerija priešinosi šiam sumanymui, bet vokiečių diktatorius manė kad tokiu žestu lenkai būtų geriau nusiteikę derėtis dėl Gdansko klausimo.
Tą patį 1938 m. spalio mėnesį Reicho Užsienio reikalų ministras Ribentropas priėmė Lenkijos Užsienio reikalų ministrą Juzefą Beką (Józef Beck) Hitlerio Alpėse esančioje vasaros rezidencijoje Berchtesgaden ir pasiūlė bendromis jėgomis spręsti Gdansko klausimą. Ribentropas siūlė J. Bekui atnaujinti jų bendrą nepuolimo sutartį dar 25 metams ir sutikti su tuo, kad vokiškas Dancigas pereitų iš Tautų lygos globos į Reicho sudėtį. Mainais už šį lenkų sutikimą, Ribbentrop pažadėjo, kad Vokietija oficialiai pripažins tas teritorijas, kurios atiteko Lenkijai po Pirmojo pasaulinio karo. Tai būtų ta Rytų sienų garantija, kurios taip troško lenkai po Locarno sutarties pasirašymo, kuri garantavo Vakarų sienas.
Be to, Ribentropas išreiškė pageidavimą įrengti ekstrateritorinę automagistralę ir geležinkelio linija, kurios sujungtų vakarų Reicho dalį su atskirtais vokiečių Rytprūsiais. Po karo panašūs ekstrateritoriniai greitkeliai buvo įrengti tarp atskirto Vakarų Berlyno ir likusios Vakarų Vokietijos. Toks pokarinis susitarimas su sovietais gerai veikė ir leido Vakarų Berlynui gyventi pilnavertišką gyvenimą komunistinės Rytų Vokietijos apsuptyje.
– Ir kaip į tai reagavo Lenkijos Užsienio reikalų ministras Beck? Ar tie vokiečių pageidavimai buvo pateikti ultimatyviai?
– J. Bekas priėmė šiuos pasiūlymus ramiai; jie ir buvo pateikti ne kaip reikalavimai, o diskusiniai. Bet lenkai, be jokios abejonės neigiamai žiūrėjo į tokius pageidavimus. Jie patys, kaip jau anksčiau minėjau, svajojo prijungti vokiečių Rytprūsius kartu su vokišku Gdansk miestu į savo valstybę. Ilgainiui lenkai dar ir taikėsi į vokiškas žemes iki dabartinės Oder/Neisse upių sienos. Įdomu pastebėti, kad po Antrojo pasaulinio karo šie lenkų teritoriniai pageidavimai visgi tapo realybe, nors rytines žemes teko atiduoti (kartu su Vilniumi) sovietams. Tad šiuo kritišku momentu manau, kad vokiečių-lenkų teritorinės ambicijos tiesiog patyrė lemtingą koliziją.
Reikia paminėti dar ir tai, kad Vokietija žymiai sustiprėjo po to, kai prijungė sudetų žemes; visgi tuo prijungimu Reicho gyventojų skaičius padidėjo trim milijonais. Nors tų lenkų-vokiečių derybų etapų dar buvo penki, bet šių susitikimų atmosfera nuolat blogėjo.
Kritinė padėtis susidarė po to, kai Hitleris sulaužė Miuncheno konferencijos susitarimus ir su savo kariuomene užėmė likusią čekų teritoriją 1939 m. kovo 16 d. Daugelio istorikų nuomone, žengiant likusios čekų respublikos užėmimo keliu, Hitleris padarė didžiulę klaidą. Iki tol vokiečių diktatoriaus teritorines pretenzijas buvo įmanoma traktuoti kaip dalinai pateisinamos, nes sudetų krašte ir Austrijoje gyveno vokiečių kilmės žmonės, kurie be to ir norėjo prisijungti prie Reicho.
Ypatingai neigiamai į čekų respublikos okupaciją žiūrėjo Didžioji Britanija, kurios vadovybė jautėsi apgauta ir pažeminta. Reikia atsiminti, kad pats Anglijos Premjeras Chamberlain atvyko į Miuncheną ir asmeniškai palaimino sutartį. JAV Prezidento požiūris į nacių Vokietiją, kuris jau nuo 1937 m. pabaigos pasuko į gan neigiamą pusę, pasidarė radikaliai priešiškas. Po maždaug savaitės kaip mes žinome Hitleris ėmė ir okupavo Klaipėdos kraštą. Nors Vakarų galybės gana santūriai traktavo tokį Hitlerio poelgį, lenkams Klaipėdos užėmimas sukėlė nerimą. Jie galvojo, kad tokia vienašališka intervencija gali paskatinti vokiečius imtis panašios taktikos ir Dancigo atžvilgiu.
– Prijungdamas čekų žemes, Trečiasis Reichas ne tik prarado daug simpatijų Vakarų pasaulyje. Čekija buvo juk bene septinta pasaulio šalis pagal pramonės gavybą. Dabar ta pramoninė galia atiteko Vokietijai. Maža to, Hitleris perėmė galingą čekų ginkluotę, tame tarpe ir tūkstančiai lėktuvų, pabūklų ir tankų. Atsiminkime ir tai, kad Čekijos aneksija vokiečiams atvėrė kelią karo atveju pulti Lenkiją iš papildomos pietinės krypties.
– Po Čekijos ir Klaipėdos krašto prijungimo Lenkijos žvilgsnis radikaliai pasuko į anglų pusę, iš kur ji tikėjosi rasti politinę bei karinę paramą. Ilgai laukti nereikėjo, nes jau kovo mėnesio pabaigoj Didžioji Britanija skelbė suteiksianti Lenkijai visapusišką paramą tuo atveju, jei šiai šaliai grėstų pavojus jos nepriklausomybei. Tai buvo labai neįprastas Anglijos žingsnis, atrišantis Lenkijai rankas elgtis su Vokietija kaip jai atrodė patogiau. Daug istorikų mano, kad anglų garantija paskatino lenkus tvirtai atremti vokiečių diplomatinį spaudimą dėl Gdansk statuso ir vokiečių mažumos klausimų. JAV publicistas Patrick Buchanan savo minėtoje knygoje labai griežtai kritikavo šią Anglijos garantiją Lenkijai, nes ji pririšo visą Didžiosios Britanijos imperijos saugumą prie Lenkijos užsienio politikos peripetijų.
Verta pastebėti, kad tuo pačiu metu, kai Hitleris okupavo Klaipėdos kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasieno ir paaštrino priemones prieš vokiečių mažumą. Jau kitą mėnesį (t.y., 1939 m. balandžio) Hitleris anuliavo lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo.
Įdomu paminėti, kad 1939 m. gegužės mėnesį Hitleris, kalbėdamas su Lietuvos Užsienio reikalų ministru Urbšiu Berlyne pašaipiai pastebėjo, kad nors Lenkija jau dalinai mobilizavo savo kariuomenę, Vokietija mananti, kad ir be mobilizacijos jos karinės pajėgos susitvarkytų su lenkų kariuomenės keliama grėsme. Be to Hitleris pasakė Urbšiui, kad jeigu lenkai mano, kad jų žygis į Berlyną būtų toks lengvas kaip paradas, tai tegul jie pabando tokį žygį.
Prieš savo kariuomenės mobilizaciją ir po jos Hitleris toliau siekė prastumti derybas su Lenkija. Jos aiškiai nesisekė, ir vienu metu Lenkijos Ambasadorius Berlyne Lipski net įspėjo vokiečius, kad tolesni bandymai keisti Gdansko statusą gali privesti prie karo.
– Tai jeigu Hitleris nenorėjo karo, kodėl jis forsavo šį klausimą nuo 1938 m. spalio mėn. iki 1939 rugpjūčio pabaigos?
– Man atrodo, kad jo sprendimas okupuoti svetimas čekų žemes galutinai nuteikė Angliją, JAV ir Lenkiją prieš jį. Anglai smarkiai ginklavosi ir bandė uždaryti savo karinės aviacijos spragas tam atvejui, jei reikėtų kariauti so Vokietija. Pasak kai kurių istorikų, JAV Prezidentas Roosevelt per savo ambasadorių Paryžiuje Bullitt nuolat ragino Prancūziją ir Lenkiją nepasiduoti Hitlerio spaudimui ir užimti kietą liniją. Pagal daugelį šaltinių, Roosevelt žadėjo karinę paramą, tame tarpe ir lėktuvų tiekimą, jei įvyktų karas su Vokietija. Kai kurie to meto ambasadoriai ir kiti aukšti pareigūnai jau po karo teigė, kad Ruzveltas ir žadėjo tais lemtingais 1939 metais, kad Amerika eventualiai įsitrauks į karą prieš Hitlerį.
Anglijoje JAV Ambasadorius Kenedis (būsimo Amerikos Prezidento Kenedžio tėvas) buvo Ruzvelto spaudžiamas sustiprinti Londono valią priešintis Trečiajam Reichui. Ambasadorius Kenedis nenoriai vykdė Ružvelto įsakymus ir vėliau jau privačiame gyvenime kritikavo Ruzvelto aktyvią užkulisinę veiklą kaip rimtai prisidedančią prie karo pradžios.
Taip pat yra įdomu, kad Sovietų Sąjungos diplomatiniai atstovai ragino Vakarų galybes užimti kietą liniją prieš nacionalsocialistinę Vokietiją. Kaip ir Ruzveltas, Litvinovas žadėjo visokeriopą pagalbą anglams ir prancūzams, jei jie pakliūtų į karą su Vokietiją.
Tad ko gero Hitleris galvojo, kad kitokios išeities nėra. Reikia toliau derėtis su Lenkija ir Vakarų galybėmis, kad jis pasauliui ir savo piliečiams galėtų parodyti, kad ne jis kaltas dėl eventualaus karo. Jis ko gero manė, kad net jei nustotų spaudžius lenkus dėl Dancigo klausimo, lenkai, padrąsinti anglų paramos pažadais, būtų toliau engę vokiečių mažumą. Net jei jis būtų toleravęs vokiečių mažumos apgailėtiną padėtį, vistiek išlieka tikimybė, jog Vakarų galybės jau buvo nusprendžiusios, kad karas su III-ju Reichu yra neišvengiamas.
– Tada pasidaro aiškiau, kodėl Hitlerio sekantys žingsniai 1939 m. vasarą buvo nukreipti į Sovietų Sąjungą. Pasirašydama garsųjį Molotov-Ribbentrop paktą, Vokietija tikėjosi atjungti Sovietų Sąjunga nuo besiformuojančio karinio bloko prieš ją, nes rusai tą vasarą vedė derybas su anglais ir prancūzais dėl karinio susitarimo prieš Vokietija. Stalinas priėmė Vokietijos kvietimą pasirašyti nepuolimo sutartį, nes jis matyt apskaičiavo, kad Hitlerio puolimas prieš Lenkiją įtrauks Didžiąją Britaniją ir Prancūziją į karą prieš Vokietiją, o Sovietų Sąjunga galės stovėti nuošaly ir laukti tinkamo momento įsijungti į konfliktą.
– Štai ir priėjome prie esminio dalyko. Vokietijos ir Lenkijos vadovų nesugebėjimas pažaboti savo ekspansijos norus sukūrė aukštos įtampos zoną visoje Europoje. Atskiros Europos didžiosios ir mažosios valstybės ėmė ieškoti galios centrų, sugebančių joms suteikti menamą karinį saugumą. Tokiu noru mielai pasinaudojo dvi už Europos ribų stovinčios galybės, kurios disponavo kontinento dydžio resursais – Sovietų Sąjunga bei JAV. Jau per Pirmą Pasaulinį karą Amerika ir carinė Rusija buvo pasiekusios tokią pramoninę ir karinę galią, kuri galėjo rimtai konkuruoti su Europos didžiųjų valstybių galia. Artėjant Antram Pasauliniui karui, JAV ir Sovietų Sąjunga jau buvo pasiekusios supergalybių statusą ekonomine arba karine prasme.
Abi galybės aktyviai dalyvavo diplomatiniame šio periodo procese ir ragino Vakarų europiečius ir lenkus imtis griežtų priemonių, kurios didino karo grėsmę. Įvykus karui, jų dalyvavimas jame leido JAV ir Sovietų Sąjungai įvesti savo karines pajėgas į Europą ir vėliau pasidalinti kontinento teritorija. Ir iki šios dienos padėtis yra tokia, kad europiečiai negali savarankiškai spręsti savo regiono net gyvybinių klausimų. 1939 metais Vokietija ir Lenkija galėjo tikėtis vieno ar kito teritorinio laimėjimo kito konkurento sąskaita, bet karui pasibaigus, nei viena iš jų neliko savarankiška.
1939 m. europiečiai dar konkuravo tarpusavyje (pavyzdžiui, Vokietija su Lenkija). Jie laiku nepastebėjo, kad europinis varžymasis palaipsniui užleidžia vietą globaliai konkurencijai tarp kontinentinių valstybių, kurios buvo žymiai pajėgesnės nei atskiros Europos valstybės. Po karo europiečių tarpusavio varžymasis prarado prasmę, nes esminius klausimus pradėjo spręsti dvi pasaulio hegemonės – JAV ir Sovietų Sąjunga.
Vėjai, vėjai, vėjai…
Man tikrai gaila gerb. A.Avižienio laiko ir protingos galvos, prikimštos korektišku melu.
Niekur visame pokalbyje nėra užsikabinta prie esmės.
Užuojauta tuščiai skaitant begales melagingų knygų.
Pareiškimas “čia viskas vėjai” yra tiek nekonkretus ir niekaip neargumentuotas, kad kelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo. Siūlyčiau konkrečiai nurodyti, kur ten tie “vėjai” ir kokia yra “nevėjinė” versija. 😉
Esu daugybę kartų rašęs pasisakymuose Alke apie tai, ką kalba gerb. A. Avižienis iš politiškai korektiškų istorikų makulatūros, nesikartosiu, o PIKC tai tik kažkodėl atmintis staiga sušlubuoja norint mane paniekinti, kaip kalbantį nežinia ką, nors taip pat dalyvavusį savo pasisakymais greta manųjų.
Dla osobo tupyx povtoriat’ ne budu – Ypatingai kvailiems nekartosiu.
Tvankstai, kaip sakė vienas “Šuriko nuotykių” personažas – oglasite vesj spisok, požaluista (rus. – prašom paskelbkite visą sąrašą).
Prašau skaityti ankstesnius mano pasisakymus apie Lenkijos-Vokietijos santykius, apie I ir II pasaulinio karo priežastis ir pergales, apie J. Pilsudskį, Lenkiją- negi dabar turiu copy/paste būdu atkartoti ?
Pasaulio Architektas tiek I, tiek ir II pasaulinius karus buvo suplanavęs dar 19 amžiuje, o įvykiai tebuvo tik techninis atlikimas su genialiu paprastumu įvykdytas pasinaudojant ‘skaldyk ir valdyk’.
Kaip ir dabartiniai įvykiai pagal posakį : pažinsi praeitį – suprasi dabartį ir ateitį.
Nostradamaus spėjimų raktas yra geras praeities ir jo gyventos dabarties po siaubingų asmeninių išgyvenimų pažinimas – minties miklumas ir jokių apgavysčių leido nuspėti ateitį.
P. Antanai, panašu, kad neturi tas Tvankstas jokių rimtų argumentų – na, nebent kokių nors nostradamų, vangų ar dar kokių nors kaliostrų pranašystes. 🙂
Atkreipkite dėmesį, kokios “putos iš nasrų” parėjo dėl paprasčiausio prašymo sukonkretinti ir pagrįsti savo pareiškimą. 😉
Antanas ir PIKC – tai ta pati trolių kontora ir tas pats asmuo ?
Aš esu Putino brolis, o Pikc – mano brolis. Tik niekam nesakykite!
Et, ar reikėjo taip išsiduoti? Dabar visi žinos, kad mes – rusū agentaj! 🙂
Reziumė: lenkai ilgai ir nuobodžiai prašėsi nuo vokiečių gauti į dūdą – ir galiausiai prisiprašė. Gaila, kad tik laikinai – ir kad nė velnio iš to nepasimokė.
O Ruzvelto aršumas Vokietijos atžvilgiu bent iš dalies gali būti paaiškinama jo palankumu sovietams (nemaža dalimi jo artimiausio patarėjo – Hario Hopkinso dėka). Tą, beje, patvirtina ir jo nusiteikimas leisti Stalinui pasiimti viską, ko tas norės – jo garsusis pareiškimas “And I think that if I give him everything I possibly can and ask for nothing from him in return, noblesse oblige, he won’t try to annex anything and will work with me for a world of democracy and peace.”
Retorinis klausimas. Ir kuo tada tie lenkai buvo geresni už vokiečius?! Beje, pirmi ėmė varyti vokiečius iš jų užgyventų vietų…
Priminsiu, jeigu nežinai, jog Pamarys, Silezija, Liubušas ir kitos neva “vokiškos”žemės yra lenkiškos. Tik per šimtmečius, nuo Kazimiero Didžiojo laikų, prarastos ir vokiečių kolonistų asimiliuotos, o pavyzdžiui rytinės žemės, kresai, priklausė Lenkijai teisėtai, nes pats Lietuvos valdovas, 1385 metais, jas lenkams, savo valia padovanojo.
Pagal šitą “logiką”, Lietuva apskritai neturėjo teisės savarankiška valstybe tapti (na, nebent lenkai būtų leidę), o Žemaitiją reikia Merkelienei atiduoti – nes juk kažkada vokiečiams užrašyta buvo. 🙂
Šiaip jau, Lietuvai reikėtų prisijungti prie Rusijos. Juk tiek metų ją valdė rusų carai ir dar pusšimtį – sovietiniai carai!!! Blogiausiu atveju Lietuvai reikėtų tapti Lenkijos kresu. Juk taip ilgai lenkų šlėktoms bučiavome ten, kur “bulkos” nesueina!!! Tiems, kas baigė nelietuviškas mokyklas: čia buvo angliškas humoras.
P. Antanai, manau, kad tikrai ne vienu atveju Tamstos prierašas 2018 08 19 21:28 komentare yra prasmingas – ir tai dar klausimas, ar visada pagelbėjo. 🙂
Taip vadinamos ‘lenkiškos žemės’ buvusios kaip Pommern ar Schlesien savo vietovardžiais yra lietuviškos, yra vietovardžių ir žmonių pavardžių sąrašai 1717 m. (Hufenklassifikation) Pamaryje, netgi toks vietovardis kaip Baudies išliko iki pat 1945 m. Šilingoje.
Šventoji vieta Alcis (tarti Alkis, kaip tarė Tacitus rašydamas ‘Germania’) labai aiškiai pasako lietuviakalbiškumą iki krikšto 966 m., lipant į kalno viršūnę begalė apdaužytų akmenų, išvartytų, ant kai kurių matosi runos.
Nuostabu važinėtis po Žygniašnės (Schignesne) apylinkes Gniezne, skaityti kaimų pavadinimus, vandenvardžius, tebeišlaikiusius neginčijamą prieškrikštinį lietuviškumą, esu apie tai rašęs žymiai plačiau, kas norės, susiras Alke.
Taip vadinamos ‘lenkiškos žemės’ buvusios kaip Pommern ar Schlesien savo vietovardžiais yra lietuviškos, yra vietovardžių ir žmonių pavardžių sąrašai 1717 m. (Hufenklassifikation) Pamaryje, netgi toks vietovardis kaip Baudies išliko iki pat 1945 m. Šilingoje.
Šventoji vieta Alcis (tarti Alkis, kaip tarė Tacitus rašydamas ‘Germania’) labai aiškiai pasako lietuviakalbiškumą iki krikšto 966 m., lipant į kalno viršūnę begalė apdaužytų akmenų, išvartytų, ant kai kurių matosi runos.
Nuostabu važinėtis po Žygniašnės (Schignesne) apylinkes Gniezne, skaityti kaimų pavadinimus, vandenvardžius, tebeišlaikiusius neginčijamą prieškrikštinį lietuviškumą, esu apie tai rašęs žymiai plačiau, kas norės, susiras Alke.
Kokią “žolę” rūkai?
Tą pačią rūko, ko gero, dauguma Vakarų mokslininkų, tyrinėjusių vietovardžius bei vandenvardžius, archeologų radinius ir įv. raštus.
Ar tikrai? Faktas, kad anksčiau baltai gyveno gerokai didesnėje teritorijoje, negu dabar, bet a) baltai ir lietuviai nėra tapačios sąvokos ir b) vis dėlto, yra skirtumas tarp patvirtintų faktų ir atsitiktinio žodžių panašumo pagrindu sukurptų kliedesių. Gal tada ir keltus reiktų lietuviais pripažinti, nes gi jų žymiosios karalienės vardas Boudika (romėnai rašė, berods, Boudicca) skamba taip panašiai į “baudikė”, kad ji tiesiog NEGALI NEBŪTI lietuve, ne? Beje, keltai irgi juk nuo žodžio ‘kelti” – tai dvigubas patvirtinimas. Einam Anglijos atsiimti! 🙂
Nesuprantu, kodėl patį taip užgauna lietuvių kalbos didingumas, kuris amžinai iššaukia isteriją, bet kokios savitvardos praradimą.
Visuotinai kalbininkų visame pasaulyje žinoma, kad lietuvių kalba yra pasaulio kalbų Motina. Tai mokslininkų seniai įrodyta, dar prieš I pasaulinį karą.
Britanija Kristaus laikais perdėm lietuviakalbė, tuo nesunku įsitinkinti perskaičius W. Camden “Britannia”, parašytą 1605 m., kur surinkti žodžiai, vardai, vietovardžiai iš įvairių Kristaus laikų užrašymų yra su nenuslepiamu lietuviškumu.
Kiek teko skaityti keltų žodžius, tai jie lietuviški iki ašarų. Keltų kalba yra ir gaulių kalba, tai išleisti žodynai skaitant sukelia virpulingumą – kokie gražūs tie lietuviški gaulių žodžiai.
Tas pat ir Ispanijoje su keltų-iberų žodžiais, vardais, vietovardžiais.
Yra žodynai, dūli lentynose, interneto platybėse nepavartomi, užsiimkite kartą ir savaitę pasiskaitinėkite – praeis noras čia isterikuoti dėl lietuvių kalbos ir ją niekinti.
Aš ne isterikuoju – aš šaipausi. Tokiam “didžiam visų kalbų žinovui” vertėtų žinoti vartojamų žodžių reikšmes. 😉
Kas čia nuostabaus, kad skirtingų kalbų žodžiai tos pačios šaknies, jei kiekvienos iš šių tautų žodynas iš to paties katilo semtas. – Kiekviena nuo pirmapradės tautos-motinos atsiskyrusių būsimų savarankių tautų kraičio gavo – aisčių/baltų kalbų prokalbės žodyną, ir toliau darė su ja, ką išmanė. Baltai saugojo motinos kraitį, kiek pajėgė, kitos kryžmino savąją dalį pakeliui su visų tautų, katros jas puolė bei ką pačios puolė, kalbomis, ir galiausiai jų kalbos taip nutolo nuo savo šaltinio, kad viena kitos be vertimo nesupranta.
Kad būtų linksmiau: į germanų laivyną samdytiems slavams wash virto вошь, Mörder /murder – морда, ir t.t. gilinantis, visą žodyną galima lyg rožinio karoliukus perrinkti ir ryšius atsekti.
Ne ne – bet koks panašumas (atsitiktinis ar ne) reiškia viena: visas pasaulis yra lietuviai (ar bent jau iš jų kilę)! 😀
Iš negrų lietuvių prieš 9,5 tūkst. metų tapusių žydraakiais šviesiaplaukiais po 3 metų atominės žiemos Kaukazo kalnyne.
Iš negrų lietuvių prieš 9,5 tūkst. metų tapusių žydraakiais šviesiaplaukiais po 3 metų atominės žiemos Kaukazo kalnyne.
Nostradamusas per sapnus papasakojo? 😀
P.S. Nerašiau, kieno tos žemės! Parašiau “iš jų užgyventų vietų”! Ką tai reiškia? Pvz., Trakai yra vadinami Lietuvos karaimų sostinė, bet kas drįs aiškinti, kad tai nėra lietuviškos žemės, o karaimų etninės žemės? Paprasčiausiai karaimai ten buvo kažkada Vytauto apgyvendinti. Ir dabar ką? Pagal lenkų pavyzdį turėtume išvaryti karaimus atgal į Krymą?
Lenkai naudoja begales lietuviškų skolinių savo kalbai : pieniądz – pinigas < penėti, Sejm < Seimas, szlachta – sulėkta < sulėkti, pstrąg/upėtakis/ <pistrangas, chorunžy < karungvas, grzyb < griebti, grusza < grauža, graužti, wysznia < vaišenia, vaišinti, sliwa < šlaivenia < saulaveinia, siadlo/balnas/ <sėdula(s), …
O dar labai daug lietuviškų skolinių vartoja japonai: banzai – aiškiai iš “bandai”, gaidzin – “gaidys”, “charakiri” – “karo kirvis”, “sepuku” – “še pūką”, “samurai” – “semia – rajus”, “dozo” – “duosiu”, “suši” – “sočiai”, “katana” – “ką ta, na?”, “mitsubishi” – “vis po biški”, “kawasaki” – “ką pasakė” ir t.t. ir pan. Tai, be abejo, akivaizdžiai rodo, kad japonai yra kilę iš lietuvių – tik, kadangi saloje gyvena, daug vėjo ir vandens purslų, tai ilgainiui akys susiaurėjo. Bet šiaip jo – lietuviai. Kaip ir lenkai.
P.S. Tai nepaprastai tiesiogiai siejasi su straipsnio tema – nes gi japonai irgi 2PK dalyvavo.
Tarp kitko, japonai turi gražių lietuviškų skolinių : ‘Aygo’ – automobilis arba ‘eiga’ lietuviškai, ‘aiga’ – filmas, tai kodėl lietuviams nevadintų filmo ‘aiga’, vėl reikšmė ta pati, ‘peko’ – mėsininkas, ‘pekus’ ypatingai žemaičiams – jaučio kitas pavadinimas, ‘gava’ – išlaikyta pirmapradė reikšmė, lietuviams liko ‘upė’, hieroglifas ‘taika’ – paaiškinimas lietuviui : ‘tai metas be karo’, tiesmukai sakome ‘taika’, ‘mare’ – jūra, mes turime ir ‘marios’.
Nevardinsiu dar daugybės vietovardžių, žodžių, kurių tiesioginio ryšio su lietuvių kalba neišvengsime.
‘Kiri’ – susižinokite, ką reiškia lietuviškai ?
Man suprantama, kad PIKC tiesiog negali pakęsti lietuviškumo, ir dar kontoros instrukcijos slegia. Taip ir tenka išlįsti iš urvo į dienos šviesą.
Tamsta Tvankstai, ką pagal patį reiškia lietuviškumas? Klausimas ne į temą, bet vis dėlto įdomu. Kodėl klausiu? Todėl, kad, pvz., Adomas Mickevičius ir Juzefas Pilsudskis laikė save lietuviais (litwini), visokie angariečiai, kapsukai-mickevičiai, sniečkai, paleckiai, bartašiūnai, kuoleliai, burokevičiai ir t.t., ir t.t. taip pat manė esantys lietuviai… Tai kas yra tas lietuviškumas ir kas tas “statistinis” lietuvis? Ačiū.
P.S. O dėl “kontoros” instrukcijų tai, Tamsta, visiškai be reikalo… Jei žmogus mąsto kitaip negu yra nurodyta mūsų valdžiažmogių, tai jis jau dirba “kontorai”, t.y., KGB/FSB? Tai pagal patį išeitų, kad dauguma lietuvių dirba “kontorai”? Čia buvo pačio angliškas humoras?
Pikc neseniai sau pylėsi geriausią krikščionišką alyvą ir pasikeitė biblijinius filtrus, kol kas smegenėlės košią visa kas iki adomo ir ievos “čiki – pikci”… Galite nesivarginti ir laiko negaišti… Iki krikšto Lietuvoje ir aplinkui buvo akmens amžius ir be jokios kalbos. Čia tik vėliau nei tai Martynas, nei tai Mažvydas sugalvojo katekizmą nauja kalba parašyt. Tai žmonės skaitė, skaitė ir jau prie Smetonos išmoko lietuviškai…
Oi, kaip aš čia taip nepagalvojau – patikėjau Tojotos (irgi aiškiai lietuviškas pavadinimas – “tuoj uotas”) atstovų aiškinimu, kad “Aygo” pavadinimas siejamas su anglišku “I go”. Ai, pala, taigi anglai – irgi lietuviai.
Beje, tik dabar galvon tvankstelėjo: taigi japonai iš tikro yra lietuvių didikų palikuonys! Gi pats pavadinimas tą rodo – jaPONAI. Jie ten kažkada nuo Pasaulio Architekto bėgo (pats Nostradamusas asmeniškai pasakojo), bet ties Hokaido sala benzas baigėsi, tai teko apsigyventi. Beje, Hokaido salos pavadinimas – irgi lietuviškas: vieni šaukė “ho!”, kiti laukė aido. Dar daugiau – mes netgi žinom, kas iš lietuvių šaukė, nes išliko archajiškas lietuviškas šūkis “ho ho ho – Marės riksmas!”, kurį amerikonai pasivogė ir Kalėdų Seniui atidavė. Bet kadangi jie irgi lietuviai – tai atleisim. O Kalėdos – tai tokia senovinė šventė, kai lietuviai ritualiniu būdu šunų pateles valgė. Bet čia dar prieš Nostradamusą buvo, prieš ledynmečiams užeinant.
Grįžtant prie temos: kadangi Antrasis Pasaulinis prasidėjo nuo to, kad lietuviai iš Vokietijos užpuolė lietuvius iš Lenkijos, o paskui ir visi kiti lietuviai prisijungė, reikia jį pervadinti į Antrąjį Didįjį Lietuvių Pilietinį Karą (nes 1914-18 m. karas irgi tarp lietuvių buvo).
Cha-cha-cha!!!
PIKC : “Grįžtant prie temos: kadangi Antrasis Pasaulinis prasidėjo nuo to, kad lietuviai iš Vokietijos užpuolė lietuvius iš Lenkijos, o paskui ir visi kiti lietuviai prisijungė, reikia jį pervadinti į Antrąjį Didįjį Lietuvių Pilietinį Karą (nes 1914-18 m. karas irgi tarp lietuvių buvo).”
Jūs neįsivaizuojate, kad tikrą tiesą parašėte.
Visa Europa pirmiausia buvo lietuviakalbė, netgi baskai prieš 30 tūkst. metų atsiskyrę kaip raudonplaukiai, vieni pirmųjų atėjo į Europą iš Kaukazo kalnyno, prieš mutavimą buvo lietuviakalbiai, iš raudonplaukių genų yra ir hausa tauta Nigerijoje, ir baškirai, vėliau sutotorėję.
Graikai iki Taurėjos karo kalbėjo lietuvių tarmėmis, kaip ir visa Anatolija, kas šiandien rodo turkų kalbos žodžiuose.
Britanija Kristaus laikais kalbėjo lietuvių tarmėmis, kaip ir Gaulija su Iberija, bent prasčiokai dar nemokėjo liaudyniškai. Vokietija pradėjo skirtis 402 metais, Lenkija 966m, o Rusija, Ukraina – 985 m.
Norom nenorom tenka pripažinti, kad Europoje karai vyko tarp lietuviakalbių žmonių, kurie susikiršino Taurėjos karo metu ir tas susikiršinimas vyksta iki šiol (G.K. Chesterton “The Everlasting Men”), ir to karo liepsnos negęsta.
C. Lombroso ‘Genijus ir pamišimas’ aprašė tokius PIKC minčių atvejus, kai žmogus save nevalingai išprievartauja būti genijumi.
Tiek vokiečiai, tiek lenkai yra žaisliukai Pasaulio Archtitekto rankose su jiems skirtu aršių gaidelių vaidmeniu nuo Voltaire pasiūlymo Friedrichui Didžiajam pasidalinti Abiejų Tautų Respubliką.
Gal tai įdomu:
Dvidešimtmetis Thomas de Blutsas iš Belgijos neslepia ambicingo tikslo – išmokti visas Europos šalių kalbas. Be gimtosios prancūzų, jaunuolis laisvai kalba lietuvių, olandų, vokiečių, ispanų, anglų ir suomių kalbomis. Šiuo metu Thomas lietuvių kalbą tobulina Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro organizuojamuose vasaros kursuose.
zinios.lt/lzinios/Zmones/jaunasis-poliglotas-mokysis-visu-europos-kalbu/270811
Man tekę sutikti be galo daug gabių žmonių, turinčių puikią atmintį, bet labai mažai drąsių žmonių daryti drąsias išvadas iš savo žinojimo.
Kad ir šio straipsnio autorius – perskaityta be galo daug, sužinota be galo daug, bet trūksta kritiško mąstymo nuzulintoms masinėms nuomonėms ir žinioms perdirbti į tiesos atradimą ir pateikimą.
????????????
siaip tai panasu reiketu sutikti su Tvanksto pastebejimu: vejai, nors…. gale pasakojimo siek tiek pasake idomesniu dalyku, taipogi siek tiek atkreipe demesi i labai svarbu momenta- uzkulisine veikla tam tikru sluoksniu. aisku tikrieji veikejai ivardinti nebuvo, bet… siaip buvo idomu
Vėlgi tas pats – reiktų teiginį formuluoti “vėjai, nes + argumentavimas”. Kas konkrečiai tie vėjai? Kad lenkai tiesiog “sprogo” nuo imperinių ambicijų ? Kad elgėsi kaip arogantiški chamai (ir dabar ne kitaip)? Kad vietos vokiečius engė? Kad britų ir prancūzų garantijos lenkams turėjo įtakos jų elgesiui derybose su vokiečiais? Kas dar?
viskas ka paminejote tikrai ne vejai. tai butu galima priskirti prie faktu, bet… vejais, mano manymu, galima butu vadinti tas standartines klises, kuriomis operuojama (imperinis mastymas, tie susitare, tie susitare, anie sulauze o pries tai susitare su kitais…) paciame gale uzsimenama apie esme: buvo zaidejai, kurie neminimi (jei minimi- tai tik puse lupu ir toli grazu ne visada). ir, panasu, tie zaidejai ir leme (skatino) sita konflikta. ko vertas vien toks pastebejimas, kad ruzveltas buvo labai suinteresuotas konflikto rutuliojime? arba pastebejimas, kad is pradziu jav naciu atzvilgiu nebuvo draugiskai nusiteike, o su laiku tai peraugo i atvira nepalauziama priesiskuma… juk pagal bendra istorijos suvokima (o ir pasakojimo eiga) turetu jav buti cia ne prie ko (nei sienu, nei teritoriniu pretenziju ar senu istoriniu nuoskaudu), deja, panasu buvo kitaip… po karo zinome breton vudsa, zinom kas nutiko su doleriu ir kas su svaru, zinom kad viena imperija griuvo, kita kilo, zinom kad kazkas susikure, zinome apie verslo itaka ir rysius karo metu ir t.t. ir pan. toks ispudis, kad karo priezastimi ir buvo butent zaidejai, neminimi (ar minimi puse lupu), o ne kazkieno sutartys (niekam ne paslaptis, kad pastarosios lauzomos be jokiu skrupulu)… tai tiek
Faktas, kad buvo daugiau veiksnių (pvz. anglų siekimas sužlugdyti Vokietiją kaip konkurentę, dėl ko Hitleris anglams buvo priešas jau vien dėl to, kad tą Vokietiją stiprino), ir “žaidėjų” (pvz. žydai – ypač Amerikos), negu paminėta straipsnyje gi nereiškia, kad straipsnyje surašytos nesąmonės – o pritarimas verdiktui “če viskas vėjai!” būtent tą ir reikštų.
‘..vejais, .., galima butu vadinti tas standartines klises, kuriomis operuojama..’
pokalbis dabar gavosi mazdaug toks
‘..ajajai, lapai nukrito. ajajai, turbut todel kad vakaru vejas stiprus pute. o po to staiga is rytu pradejo… nu faktas gi, ne kitaip..’ tai taip, pute ir is vakaru, po to is rytu, bet siaip tai ruduo atejo. tas ir noreta pasakyti: priezastis nera ta apie kuria kalbama, o tai ir yra vejai, nes nuvedama nuo tikrosios priezasties … ‘nemesk kelio del takelio’ 🙂
Dėkingas už supratingumą ir grakštų paaiškinimą apie vėjus.
Nesu tiek įsigilinęs, jog pulčiau įrodinėti savo nuomonę, bet atsimenu dar Vytauto Petkevičiaus straipsnį apie tai, jog II pasaulinio karo labiausiai reikėjo žydams, kad galėtų įkurti savo valstybę. Prieš karą žydų vadovai jau buvo Palestinoje prisipirkę daug žemių, bet gyvenantys Europoje žydai neskubėjo keltis į būsimą Izraelį. Čia jie buvo įleidę šaknis, turėjo verslus, gerai sutarė su vietiniais. Pagrindas tam teigti buvo tai, jog Hitleris į valdžią buvo atvestas žydų pinigais ir greičiausiai gavo nurodymus sukelti nepalankęs sąlygas žydams Europoje. Ne viskas vyko taip kaip numatytą, bet pagrindinis tikslas pasiektas – įkurta žydų valstybė…
Vieną įvykį paminėsiu, kuris visiškai nežinomas nei autoriui, nei čia iš manęs besityčiojantiems.
Dar 1930 m. J. Pilsudskis numatė, kad A. Hitleris tuoj bus Vokietijos visagaliu valdovu ir 1933.01.31 pirmasis iš visų valstybių vadovų pasveikino su kanclerio postu.
Stojo neišpasakytos Lenkijos – Vokietijos draugystės medaus metai, kurių šiandien niekas nenori net paminėti. Gaila, gražūs metai nenorimi prisiminti.
1939.03.05 A. Hitlerį ištiko isterijos priepuolis, kai sužinojo, kad Lenkijos URM J. Beck tą dieną pradėjo slaptas derybas su D. Britanija ir Prancūzija tuo pačiu. Tai buvo peilis į nugarą iš geriausių draugų lenkų.
Žvelkite pagal įvykius kovo- balandžio mėnesiais ir suprasite labai daug.
A. Hitleris tiesiog krito į glėbį J. Stalinui kaip įsimylėjusi mergaitė, lėkė J. von Ribbentropp pakniopstom 1939.08.23 – gelbėkite mus, ir tą pačią dieną buvo Kominterno įsakymas visoms KP – remti Vokietijos Wehrmacht jos žygyje gelbstint Europą nuo buržujų jungo.
Jei kas paprieštaraus, gali susirasti Prancūzijos KP atsišaukimą į tautą – dėkoti A. Hitleriui už išgelbėjimą nuo prancūzų buržujų jungo (1940 m. birželis).
Jeigu ką, tai A. Hitleris 1919 m. kaip raudongvardietis kūrė Bavarijos sovietų respubliką, o 1923.11.08 kėlė revoliuciją Miunchene kaip Kominterno agentas, žinia, buvusių Kominterno agentų niekada nebuvo.
Dėkoju visiems, kurie žino ką reikia galvoti net neskaitę daugybės dalykų, kurie nenorimi susirasti, nes tai negali būti, geriausia slysti melo nugludintu keliu – visi taip galvoja.
Na, va – dabar žinom TEISIBE. Pasirodo, Lenkijos vokiečius engę lenkai (oi, pardon – lietuvius engę lietuviai), su kuriais jau kuris laikas buvo įtempti santykiai dar ir dėl Dancigo (čia toks lietuviškas miestas lietuvišku pavadinimu) koridoriaus, buvo geriausi vok… oi, pardon – Vokietijoje gyvenusių lietuvių draugai, tie Vokietijos lietuviai maldavo Rusijoje gyvenusių lietuvių pagalbos, nors karas dar nebuvo prasidėjęs, lietuvis Hitleris puolė glėbin lietuviui Stalinui, o pats buvo lietuvių komunistų agentas – ir būtent dėl to Rusijos lietuviai ragino Prancūzijos lietuvius Remti Vokietijos lietuvius (na, ir dar dėl to, kad tautiečiai, aišku). O dirigavo viskam, be abejaus, Pasaulio Architektas (pats memuaruose taip rašė – ir dar Nostradamusas pasakojo). Vienžo, apsišvietėm, viskas aišku patapo. 😀
…jau turim du “anglų rašytojus” – Pikc ir Zubinas. Vienas rašo “labai juokingai”, kitas “labai protingai”…
Netrukdyk pirmam dirbti, o antram gyventi!
viską viską galime, bet iki lapkričio
reik aiškiai ir a š t r i a i išsiaiškinti
dėl TEBEGALIOJANČIOS Liublino unijos
sąlygų
(nei Lietuva, nei Lenkija progos kažką keist ar
n u t r a u k t kas 1569 m. tarpusavio išsigelbėjimui
įtvirtinta …neturėjusios nuo pat 1918 m. valstybingumų
/skyrium jau/ grąžos)
Ne ne – Zubinas yra toks korifėjus, minties galiūnas beigi šiaip praktiškai genijus, kad jį tik su Tvankstu ar Kembliu (ir gal dar su Kažin) galima lyginti. Aš į tokio “kalibro” draugiją TIKRAI nepretenduoju – aš tik paprastas, kuklus rusū ir liankū agentas, su pagarbia baime beigi didžiu susižavėjimu besiklausantis iš viršminėtų proto bokštų fontanais trykštančios TEISIBĖS ir IŠMINTIES. 😀
Esu keletą kartų davęs pasiskaityti šaltinius ar rimtų mokslininkų darbus, kuriais naudojuosi. Bet per metus laiko neteko suprasti, kad PIKC ką nors iš to perskaitė, nes jam to nereikia, viską žinantis iš savų sulčių.
Apgailėtinas noras būti protingiausiu net neskaičius ir pasaulį suvokiant – ką aš žinau, tai yra Žemės išmintis. Tas noras būti protingiausiu remiasi ligota neapykanta tiems, kurie žino daugiau ir mąsto ne taip, kaip PIKC.
Kai velnias supykdo apsėsdamas, tai Dievas atima protą.
Tas paviršutiniškas PIKC žinojimas man neužkliūva, bet štai PIKC negali pakęsti, kas ne jo supratimo pajėgose. Tai dėl paties susikurtos išminčiaus auros sėdint savos išminties dramblio kaulo soste, tai todėl taip ir kyla gyvuliška neapykanta man, atimančiam išminčiaus skaistybę. Nenoriu leistis į genetinius- psichiatrinius apibendrinimus, kas aiškiai duotų suprasti tokios neapykantos kilmę, ką jau kadais aprašė ir F. Dostojevskis, ir neperseniausiai G. Klimovas.
Jei PIKC būtų tikrai imlus žinioms, jam nesunku būtų peržvelgti mano duodamas nuorodas, raktinius žodžius ir susirasti internete, nors kartą pagauti mane meluojant, vietoj kasdien rašomų pasisakymų įvairiuose interneto portaluose, kur karštas noras gerokai viršija žinojimą, o kai žinojimas baigiasi, ginčijasi gyvuliškos neapykantos įniršiu, man žinančiam pradines tarptautinių žodžių reikšmes, aiškindamas, kad nežinau ką šneku, amžinai siekdamas įvelti mane į gatvės bachūriukų lygį, nors keiktis moku taip stipriai, kad tikrai retas žmogus taip sugeba. Be įvairių kalbų, moku ir keiksmažodžių kalbą.
Tegul lieka PIKC su savo išminčiaus aura savajame dramblio kaulo soste, bet jau visiems laikams su prarasta išminčiaus skaistybe.
Aristotelis dar prieš gerus 2350 metų (Peri sofistikon elenchon – Prieštaravimai sofistams) nusakė kaip surandama TIESA ginče : sudedami visi žinomi dalykai tam ginčo metui.
Demokratijos šviesulys N. Makiavelis mokė siekti naudingos tiesos, to pat mokė ir A. Šopenhaueris su F. Nyče, kas visiškai prieštarauja Aristotelio aiškinimams, nes jam jau teko gerai pažinti jo laikmečio makiavelius, šopenhauerius ir nyčes.
Straipsnis parašytas copy/ paste būdu platinant protingai naudingų knygų tiesas, kuriose visiškai nutylėta nenaudinga ir valdančiąją kliką išnuoginanti tiesa.
Ginčytis galima tik tada, kai abi pusės gali kalbėtis žinodamos išviešintus dalykus, bet jei viena pusė to net nesugeba paminėti, ničnieko, kas atidengtų karo priežastis ir sukėlėjus, tai ginčas veda į aklavietę straipsnio autoriui šūkčiojant – to nėra, to negali būti, kol viskas susiveda į pagrindinį kitos pusės ginčininko suniekinimą – esi kvailys, psichinis ligonis, sąmokslo teorijų prisiskaitėlis, kas atitinka ž… aksiomą-kaltinimą – esi antisemitas.
Suprasti, kaip II pasaulinis karas buvo kruopščiai planuojamas stumdant valstybes ir jų vadovus lyg pėstininkus šachmatų lentoje galima vien iš vieno vienintelio – amerikietiškų sunkvežimių gamyklos Irane ir Irake pradėjo surinkinėti Studebeker’ius dar 1941 m. gegužės – birželio mėnesiais iki 1941.06.22 ir tie sunkvežimiai buvo tiekiami SSSR, šį land-lease nutylint iki šiol. Gal tai žinoma straipsnio autoriui ir / ar PIKC ? Jei žinoma, tai niekaip nesusiriša su II pas. karo planavimu iš vieno centro siauro žmonių rato ?
PIKC toli nueina, atkartoja bendradarbį Dėdulę, kuris užrišinėjo bendražygiams burnas, nes tie, kaip R.Ozolas ir t.t, nežinojo ką kalba, vienas Dėdulė žinojo ir jam į burną žiopsantys, atliktas užduotis pagal instrukcijas. Stebina PIKC savo atkartojimu, kad laisva mintis kenkia Lietuvai, kai tuo tarpu V. Orbanas liepia būti savimi ir nepriimti ne savo mąstymo ir ginčytis ne pagal jų taisykles, bet pagal bendras taisykles, išplečiant tuo pačiu minčių erdvę savais, kartu ir bendrais dalykais, kurie nenaudingi netiesai, kai nutylėtas dalykas tampa melu.
Reikia atstovauti kažkieno naudai, kad taip aršiai pulti neapdorotas mintis išminčių centruose, tam užtenka lyg tantras kartoti tuos pačius 100 žodžių mėnesių mėnesiais, tenka matyti nuostabią pažangą, lyginant su Joločka Ščukina ar Šarikovu – tarp šarikovų PIKC gali jaustis minčių kontrolieriumi ( G.Orwell, “1984” plačiau) arba šunų dresuotoju, bet ne lygiaverčiu pašnekovu ar ginčininku, šiam neturi nei žinių, nei jokio supratimo apie ginčo meną.
Viskas yra sujaukiama, kad niekas nesuprastų.
Bet žvelgiant į šaknis, paaiškėja įdomių sąsajų.
1917 m. per Švediją traukiniu iš Vokietijos vyksta Vokietijos agentas V. Uljanovas (žvalgybos šefas Warburg, USA milijardierių Warburg giminaitis), Stockholmo bankininkų Wallenberg ir Aschberg parama milžiniška, turintis sukelti Rusijoje revoliuciją, kad atlaisvinti Vokietijos armiją rytuose, permetant į vakarus.
1919 m. Maskvoje atsiranda pasaulinės revoliucijos kontora – Kominternas
1922 m. į valdžią su Kominterno slapta pagalba atvedamas į valdžią B. Mussolini, socialistas tautininkas.
1918.11.11 į Varšuvą atvyksta Lenkijos valdovas J. Pilsudskis, kaip Vokietijos agentas, o štai 1920 m. Varšuvos apsupčiai artėjant, su šeima saugiai ilsisi Čenstochovoje, prie tuometinės Lenkijos – Vokietijos sienos. Įvykus ‘stebuklui prie Vyslos’ užsikabina nugalėtojo laurų vainiką.
Apie Adolį yra Anthony C. Sutton knyga apie Wallstreet pagalbą atvedant į valdžią, kur dar Kominterno trečioji pagalba, pagaliau savo agentą pasodinant kanclerio soste.
1936 m. Ispanijos pilietinis karas vyksta tarp draugų socialistų, mankštinantis, kol inkų ir actekų auksas iš Barselonos išplaukia į Odesą. Karas netenka prasmės socialistų tarpusavio žaidimams ispanų kraujo sąskaita.
Adoliui labai patiko Juziko žaidimas su Lietuva – ten, kur gyvena lenkas, ten turi būti Lenkija, tai atkartojo su Čekoslovakija. Vladimir Vladimirovič atkartojo su Krymu.
Pažindami praeitį, galime suprasti dabartį ir ateitį. Negalime lyg stručiai kišti galvas į smėlį nuo – to nėra ir negali būti – ir iš pasitenkinimo kraipyti išmintingus užpakalius.
Joooooooooo….
„Gražiai” čia viskas susiveda…
Dėl kiekvienos Tamstos pastraipos galima kalnais atsiliepimų sureaguoti.
Bet bolševikų nužudyto Valenbergo tėvas kilęs iš Švedijos bankininkų, tų, kas Spalio perversmą finansavo Он слишком много знал? Man reikalingas toks sponsorius, kuris duotų, kiek reikalauju ir nebesimaišytų po kojomis, tuo man skolą primindamas?
O gal oligarchams, uoliai remiantiems politikus, verta apie tai pagalvoti… Jei pas mus to dar nebuvo, nereiškia, jog ir negali būti…