Alternatyvioji Turkijos muzika pasiekė ir Lietuvą (video)

Liepos 11 d. Vilniuje, liepos 12 d. Kaune ir 13 d. Palangoje, klausytojų laukia netikėtumas – atvyksta neįprasta, bet Europoje populiari muzikos grupė iš Turkijos „Baba Zula“. Kolektyvas iš Stambulo stebina unikaliu skambesiu – tai Stambulo psichodelinis garsas, rytietiškas šio miesto rokenrolas, įkvėptas 7-ojo dešimtmečio roko epochos.

Stambulas – kontrastų miestas ir kultūros lopšys, tarp Europos ir Azijos sūpuojantis 14 mln. gyventojų su daugybe skirtingų papročių, religijų, kalbų bei patirčių. Miestas margas, dar margesnė jo kultūra – čia greta ir paslaptingos veidus paslėpusios moterys, turbanais pasidabinę vyrai, iš senų minaretų sklindantis kvietimas maldai, ir egzotiški turgūs, bei šiuolaikiniai klubai, barai. Šiame dvejuose žemynuose išsidėsčiusiame multikultūriniame mieste europietiškas gyvenimo būdas dera su rytietiškų tradicijų prieskoniais. Tačiau įvairove pulsuojantis Stambulo derinys turi dar kitą, alternatyvią pusę. Ar įsivaizduojate, ką galėtume pavadinti alternatyvia kultūra šiame katile?

„Baba Zula“ yra populiariausia alternatyvios muzikos grupė Turkijoje, į dienos šviesą iškėlusi šamaniškas dar priešislamo laikus siekiančias šaknis. Šie neprilygstami XXI a. turkų psichodelinės muzikos meistrai kuria unikalią patirtį maišydami rytietiškus instrumentus, tokius kaip elektrinis sazas, darbuka ir šaukštai, su elektronika bei šiuolaikiniais dub ir reggae garsais. „Baba Zula“ kūryba, nepaisant garsų įvairovės, perteikiančios sufijų-islamo papročius, Turkijos čigonų ir turkų muzikos šaknų skambesį, dažnai apibūdinama oriental dub vardu.

„Baba Zula“ pasižymi revoliucingu požiūriu į elektrinį sazą – svarbiausią Turkijos instrumentą. Elektrinis sazas įdomus tuo, kad tai pirmasis ir vienintelis elektrifikuotas bei modernizuotas turkų instrumentas. „Baba Zula“ derindami jį su retro ir šiuolaikiniais elektroniniais efektais, sukuria originalų, anksčiau niekur negirdėtą garsą, tapusį grupės pagrindu.

Šamaniškas apeigas primenantys „Baba Zula“ pasirodymai publikai kuria tikriausią garsų ir vaizdo šventę, įtraukdami meną, šokį, išskirtinius kostiumus, poeziją, teatrą ir gyvą piešimą. Koncertų metu grafikė realiu laiku kuria ir suprojektuoja skaitmeninius vaizdus, kurie dovanoja tiek vizualinį pasigėrėjimą, tiek padeda suprasti tekstus, atliekamus turkų kalba. O pilvo šokiai suteikia ne vien erotiškumo, bet ir simbolizuoja gimimą, primindami iš kur mes visi atkeliavom.

„Baba Zula“ sudaro kolektyvo įkūrėjas Mehmetas Leventas Akmanas (Mehmet Levent Akman), grojantis šaukštais, perkusija, mašinomis, žaislais, būgnais, gongu, Osmanas Muratas Ertelis (Osman Murat Ertel), grojantis sazu ir baglama, gitara, perkusija, dainuojantis, grojantis elektroniniais instrumentais, Umitas Adakalis (Ümit Adakale), grojantis darbuka, perkusija ir Periklis Tsoukalas, grojantis elektriniu ūdu, dainuojantis, naudojantis sintezatorių. Grupė susibūrė 1996 m. Stambule, o plačiau apie ją pasklisti žiniai tarptautiniu mastu padėjo 2005 m. pasirodęs „Auksinį lokį“ pelnęs dokumentinis Fatiho Akino (Fatih Akin) filmas „Crossing the Bridge“, kuriame išsamiai apžvelgiama Stambulo šiuolaikinės ir avangardo muzikos scena. Nuo 2003 m. „Baba Zula“ albumai prestižiniuose Turkijos muzikos žurnaluose nuolat patekdavo į populiariausiųjų penketukus, o didžiausiuose turkų „Billboard“ apdovanojimuose pelnė geriausių instrumentinių įrašų vardą, buvo įvertinti už filmo „Dondurmam Gaymak“ garso takelį bei muziką kinui ir teatrui.

Savo diskografijoje turinti devynis albumus „Baba Zula“ pradėjo nuo įrašo „Tabutta Rövasata“ (1996 m.), kuris buvo Dervio Zaimo (Dervis Zaim) debiutinio tokio paties pavadinimo filmo garso takelis. Antrasis albumas „17 pieces from 3 plays“ (1999 m.) buvo sudarytas iš muzikos, sukurtos pjesėms pagal Antonio de Sainto Egzuperio (Antoine de Saint Exupery) „Mažasis princas“, Arnoldo Lobelio (Arnold Lobel) ir Perihano Magdeno (Perihan Magdeno) kūrybą, vėliau parašė muziką Ahmeto Kadirčio (Ahmet Çadirci) filmui „Renkli Türkçe“. Trečiasis albumas „Psychebelly Dance Music“ (2003 m.) buvo išleistas su daug magijos dub muzikai įnešusiu prodiuseriu Mad Professor, dirbusiu su tokiomis grupėmis kaip „Massive Attack“, Lėjus Peris (Lee Perry) ir kt. Sulig kiekvienu albumu „Baba Zula“ tęsė bebaimius muzikinius nuotykius priartėdami prie oriental dub skambesio.

Naujų idėjų nestokojantis kolektyvas labai mėgsta bendradarbiauti su kviestiniais skirtingų kultūrų muzikantais. Juos garsų kelyje jau lydėjo tokios žvaigždės kaip Brena Makrimon (Brenna MacCrimmon), Aleksanderis Hakas (Alexsander Hacke), Fredas Fritas (Fred Frith), Jakis Lybezeitas (Jaki Liebezeit), Dr. Das („Asian Dub Foundation“), Hiusnas Senlendiričis (Hüsnü Senlendirici), Vilijamas Makbetas (Williamas Macbeth), Ralfas Karnėjus (Ralphs Carney), Semika Berksojė (Semiha Berksoy) ir kt.

„Baba Zula“ stiprią įtaką padarė tiek keliaujantys turkų muzikantai ashik, kurie dažnai grodavę su sazu ir savo kūryba išreikšdavę meilę Dievui bei gamtai, tiek Bobas Marlis (Bob Marley) įkvėpimas suartinęs turkų muziką ir reggae skambesį. Tarp inspiratorių rikiuojasi ir muzikos ikonos Baris Mankas (Barış Manço), Erkinas Korėjus (Erkin Koray), Selda Bagčan (Selda Bağcan), „Toots and the Maytals“, Peteris To6as (Peter Tosh), Lėjus Peris (Lee Perry), Džimis Hendriksas (Jimi Hendrix), Džeimsas Braunas (James Brown), „Jefferson Airplane“, Felas Kutis (Fela Kuti), „Tinariwen“, Bobas Dylanas (Bob Dylan), Santana, Nikas Keivas (Nick Cave), Sunis Rajus (Sun Ra), Mailas Deivis (Miles Davis), „Sly and the Family Stone“, Frenkas Zapa (Frank Zappa), Kapitonas jaučio širdis (Captain Beef Heart), Mėnulio šuo (Moondog) ir kt.

Kolektyvas pasirodė daugybėje festivalių, kurių dalis: „The Spirit of Tengri“ (Kazachstanas), „Roskilde Festival“ (Danija), „Sofia Film Festival“ (Bulgarija), „Klinkende Munt Festival“ (Belgija), „Printemps de Bourges“ (Prancūzija), „Cologne Triennale“ (Vokietija), „Arezzo Wave Festival“ (Italija), „Venice Biennial“ (Italija), „Boost Festival“ (Nyderlandai), „Ozora Festival” (Vengrija), „Ancient Trance Festival“ (Vokietija).

„Baba Zula“ pavadinimas reiškia „labai didelę paslaptį“ ir gali būti siejamas su Amerikos indėnų Dakotos mitologijos Vakan Tanka – Didžiąja Dvasia. Turkų kalba Baba reiškia „tėvas“ arba „didelis dalykas“, o Zula reiškia „paslaptį“. Dainose ta paslaptis atsispindi per taikią gyvenimo filosofiją – dainuojama apie gyvūnus, augalus, gamtą, apie tai, kad jie gyvi ir turi ryšį su oru, vandeniu, saule – kaip ir mes, tad privalome juos saugoti ir gerbti. Nepaisant nekaltų tekstų, keletas jų dainų buvo uždraustos Turkijos islamo cenzūros. „Baba Zula“ kūrybos žinutė yra pasipriešinimas ir nuolatinė evoliucija, perteikianti Stambulo miesto ritmą ir prisiminimus apie jį, perduotus iš kartos į kartą.