Lengviausia būtų pasakyti, kad Ievos Narkutės daina „Raudoni vakarai“ iš kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo hitu. Tačiau ar šis svetimžodis čia tinka? Ta daina – ne naujas Lietuvos himnas, tos intymios baladės klausytis norisi vienumoje, nes ji nejučia išspaudžia ašarą. Tačiau ši rauda apie bedalę gimtinę – be saldžių sentimentų, su tiesiu klausimu jai – ar bijai? Šis kausimas ypač aktualiai skamba ir šiandien, kai Lietuva vadinama drąsia šalimi.
„Raudonų vakarų“ autorė sakė pati negalinti įminti dainos sėkmės formulės. Tačiau nuoširdžiai džiaugiasi, kad daina kriste įkrito į lietuvių širdis. Ieva tikisi, kad ir naujos dainos, suguldytos į debiutinį albumą „Vienas“, atras klausytoją.
Užaugusi šiauliečių muzikų šeimoje, Ieva pasirinko ne muzikos, o psichologijos studijas. „Tai, ką dainuoju, ir esu aš“, – prisipažįsta dainininkė, nemėgstanti žodžio „bardė“, nors pati kuria dainų žodžius ir muziką. Kukliame naujojo albumo pristatyme ji sudainavo „Metų laikus“ Juozo Erlicko žodžiais, kad sugriautų ją persekiojantį romantikės įvaizdį, ir šelmiškai pareiškė, kad šiuo metu jos širdyje – šlapdriba.
Kaskart plika basa
Ieva, kaip jaučiatės scenoje? Juk čia, galima sakyti, esate naujokė.
Scenoje patiri tokių dalykų, kurių kitur nepatirsi: adrenaliną, susijaudinimą, savotišką baimę. Tai susitelkimas į akimirką: būdama scenoje, akimirką jauti geriausiai, nes žinai, kad nebus antro dublio. Arba žmonės pajus tai, ką nori jiems pasakyti, arba ne. Kiekvieną kartą lipu į sceną tarsi pirmąkart. Stengiuosi atrasti ir save iš naujo – išeinu plika, basa. Ryte, atsikėlusi iš lovos, visą energiją stengiuosi išlaikyti vakaro koncertui.
Gal atliekate kokius nors ritualus?
Nieko ypatingo nedarau, stengiuosi neprisivalgyti, išgeriu arbatos. Jei važiuojame su grupe ir bičiuliai skaldo juokelius, svarbu laiku nustoti juoktis.
Ar Šiaulių publika ypatinga?
Čia labai daug pažįstamų po koncerto ateina pasilabinti. Čia yra tų žmonių, kuriuos matau ne taip dažnai, tačiau kurie mane mokė, matė mažą…
Ką siekiate perduoti klausytojams?
Vadovaujuosi prielaida, kad žmonės yra skirtingi, bet širdimi – labai panašūs. Savo dainomis siekiu paliesti kažką, kas yra universalu. Stengiuosi parodyti, kad visi jausmai, patyrimai, atradimai, praradimai, nutinka ne tik man – ir tau, kitiems.
Jau antrą kartą jūsų koncertai Šiauliuose rengiami Kovo 11-ąją. Profesorius Vytautas Landsbergis sakė, kad Lietuvoje yra kirminėlių, kurie graužia Nepriklausomybės vaisius, bet nesugrauš. Kas jums yra tie dalykai Lietuvoje, kurių jokie kirminai neįveiks?
Turime daug gražių žmonių, kurie čia dirba, nemeta darbų, nepabėga. Gražu tai, kad Lietuvoje galima kurti, ieškoti. Šalyje, kurioje viskas veikia netobulai, galima rasti savo nišą net pradėjus nuo nulio. Čia gerai tiems, kurie nebijo iššūkių, turi viziją, žino, ką norėtų nuveikti gyvenime.
Mano švedų kalbos dėstytoja labai gerai pasakė: jei norite važiuoti į šalį, kur viskas sutvarkyta ir labai gerai veikia, tarkime, į Skandinavijos šalis, ir ten būti vienu iš sraigtelių, važiuokite. Ten jums pasakys jūsų vietą, funkcijas, ir galėsite būti tuo sraigteliu. Bet jei norite kurti, Lietuva – geresnė šalis. Čia galima rasti sritį, kurioje kažkas nepadaryta, ir būti pirmtaku.
Tai yra tavo
Bet ar jums nekyla noras kurti angliškai, išvykti į užsienį?
Nemoku anglų kalbos taip, kad galėčiau rašyti! Reikia turėti kalbos pajautą. Aišku, prirašoma visokių tekstų, bet aš sau keliu aukštesnius reikalavimus. Kokybė turi būti puiki.
Patriotinė tematika jums nesvetima. Pernai nusifilmavote ir įrašėte garso takelį rašytojo Vytauto V.Landsbergio režisuotame „Trispalviame filme“. Kaip manote, kurios anų laikų vertybės tinka ir šiomis dienomis?
Šis filmas apie partizanus turėtų išeiti šiemet. Jo garso takelį įrašėme kartu su akordeonistu Martynu Levickiu, taip pat šiauliečiu. Žinojimas, kas tau yra svarbiausia, – universali vertybė, kurią, pasitaikius progai, renkuosi kitas nustumdama į šoną. Kai kam gali atrodyti, jog darbas iš idėjos – pernelyg brangus malonumas ir jei kas nors pasiūlys daugiau arba geriau, į jį numosiu ranka…
Partizanai ėjo, kankinosi ir žuvo už tai, kuo tikėjo. To tikėjimo irgi reikia kiekvieną dieną. Svarbu žinoti, kas tau svarbiausia, kodėl tu gyveni, kodėl gyveni šioje šalyje. Ar tik todėl, kad čia gimei? Ar laikai save susijusiu su šiais žmonėmis, šia žeme, gamta, gėriu ir blogiu, kurio, deja, čia yra? Tai yra tavo. Kad ir kiek keliaučiau, visada grįžtu į Lietuvą. Suprantu, kodėl čia žmonės elgiasi vienaip arba kitaip. Kitų šalių žmonių taip gerai nesuprantu.
Jaučiasi tarpininke
Kaip manote, kodėl būtent „Raudonus vakarus“ – dainą apie praeitį, partizanus – klausytojai labiausiai mėgsta?
Jei žinočiau sėkmės formulę, manau, jau būčiau pakartojusi tos dainos sėkmę… Man sunku pasakyti, kad tai yra 100 procentų mano daina. Kartais jaučiuosi tarsi būčiau tarpininkė. Juntu geismą ir troškulį – rašau dainą, tačiau kartais atrodo, kad per mane kalba pasaulis. Kalba kažkas, kas yra už mane didesnis, svarbesnis, esmingesnis, senesnis, tikresnis. O „Raudonų vakarų“ eilės atėjo seniai, prieš septynerius metus, iš susimąstymo, kaip tie žmonės gyveno prieš mus, už ką kovojo, kaip jautėsi.
Nesinori nuo tų „Raudonų vakarų“ pabėgti? Koncertuose visi tikisi išgirsti šią dainą, nuolat jos prašo…
Dabar, kai turiu kitų dainų, kurios žmonėms patinka, jau nesinori bėgti. Supratau, kad kitos tokios sukurti gal ir nepavyks, nors tam buvau net įsigijusi raudoną elektroninį pianiną (juokiasi)… Bet to siekti nesistengiau.
O to naujo albumo man ilgą laiką nereikėjo, maniau: jei labai norite manęs pasiklausyti, ateikite į koncertą ir išgirsite. Labiau to albumo reikėjo mano šeimai, draugams. Tačiau įsiklausiau į aplinkybes: yra koncertų, klausytojų, yra žmonių, kurie su manimi dirba. Tai labai svarbu, nes vienas lauke – ne karys.
Suskaičiavau, kad albume „Vienas“ žodis „vienas“ skamba 13 kartų. Ką jums reiškia vienatvė? Baugina jus ar įkvepia?
Žodį „vienas“ rinkausi, nes jis yra daugiabriaunis. Tai – ne „vienui vienas, vienišas, apleistas“, tai – tik viena iš prasmių. O dėl vienatvės… Kankinuosi, kai ji ateina. Man įkvėpimo šaltinis – žmonės, santykiai. Stebiu, kaip kas gyvena.
Prastą nuotaiką nuveja dviračiu
Kaip atrodo aplinka, kurioje kuriate?
Tai rūsys. Nueinu, atsirakinu, užsidarau, paliečiu klavišus… Nieko romantiško: jokio vaizdo į jūrą, palaidų plaukų, suknelės vėjyje… Kai atsibosta, atsinešu kavos.
Meniškos sielos žmones dažnai kamuoja depresinės nuotaikos. Ar jos jums pažįstamos? Ką daryti, kad „neišeitum į šiaurę“?
Depresinės nuotaikos daugiau ar mažiau visus užklumpa. Kaip kovoti? Sėsti ant dviračio ir važiuoti, važiuoti, važiuoti. Kai nebegali važiuoti, reikia grįžti namo ir eiti miegoti. Taip šiek tiek išsivalo galva. Kai man sunku, aš dažniausiai sėdu ir rašau. Tada man kai kas paaiškėja…
Klausytojai pastebi, kad jūsų kūriniuose daug širdį draskančios meilės. Ar jos nepatyrus galima sukurti tokias dainas?
Negaliu sakyti, kad be to, ką esu patyrusi, galėčiau parašyti tą patį. Viskas susiję. Tai, ką dainuoju, ir esu aš. Tačiau nemoku rašyti apie gamtą, nors mėgstu ją, būdama joje atsipalaiduoju.
Kokias tipiškas savo nuotaikas, būsenas užfiksuotumėte nuotraukoje?
Nenoriu būti vien svajinga, romantiška, nekalta… Su tokiu savo įvaizdžiu bandau kovoti. Žmonės, kurie žino porą mano dainų, atėję į koncertus nustemba, kad nesu vien tik romantiškas angelas.
Albumas, koncertinis turas… Kas toliau?
Albumo pristatymo koncertams Lietuvoje pasibaigus, važiuosiu su Vytautu V.Landsbergiu į Ameriką pabendrauti su išeiviais, dainuosiu, padėsiu pristatyti minėtą filmą. Turiu slaptų svajonių ir man patinka, kad šios, garsiai neištartos, išsipildo. Tada galiu tyliai šypsotis: „Mhmmm… Aš taip ilgai to norėjau!“
Ko palinkėtumėte šiauliečiams? Vieną dainą netgi skyrėte pietiniam gimtojo miesto Šiaulių rajonui…
Šiauliečiams linkiu pamatyti išskirtinumą ir grožį ten, kur jie gyvena, ieškoti savo veido, neturėti pretenzijų ir noro tapti kitkuo. Manau, Šiauliai turi išskirtinių dalykų – savo atmosferą, nuotaiką.
httpv://youtu.be/IgMortKM6zE
