Sąjūdžio 30-mečio minėjimo dalyviai: Sąjūdžio paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika nebuvo sukurta… (video, nuotraukos)

Birželio 3 d.,  minint Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) 30-metį,  Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos  (LMA) salėje Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nariai ir Vilniaus forumo visuomenininkai surengė iškilmingą minėjimą „Su Sajūdžio idėjomis už Lietuvą“.

Šventinį renginį patriotinėmis dainomis pradėjo LMA  choras.  Sugiedojus Tautišką giesmę minėjimo dalyvius sveikino Mokslų akademijos Prezidentas akademikas Jūras Banys. Minėjime kalbėjo sąjūdžio iniciatyvinės  grupės nariai ir kiti sąjūdininkai: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis, kalbininkė dr. Jūratė Liaučiūtė, Jaunimo sambūrio  „Pro Patria“ pirmininkas Vytautas Sinica, Klaipėdos forumo atstovai Dionyzas Varkalis ir Mindaugas Šerna, Panevėžio Forumo atstovas Kazys Grabys, Šiaulių forumo atstovas Hubertas Smilgys, Kauno forumo atstovas Algimantas Rusteika, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Vilniaus forumo lyderis, filosofas dr. Vytautas Radžvilas.

Buvo prisimintos Sąjūdžio laikų patriotiškos visuomenės keltos ir šiandien vėl tampančios svarbiomis Lietuvos išlikimo problemos bei puoselėtos dvasinio, moralinio ir politinio šalies atgimimo ir valstybės  atkūrimo viltys.

LPS iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas, R. Pakalnis sakė: „Mes rašėme laisvos Lietuvos įstatymus, mes kūrėme ir turėjome vilties, kad visa tai tęsis be galo, kad šita kūrybos dvasia niekada nenuslops nepranyks. Deja, per keletą metų mūsų valdžia atsiskyrė nuo žmonių – žmonės tapo nereikalingi mūsų pačių valstybei. Nutrūko valdžios ir visuomenės dialogas“.

Dauguma kalbėtojų pabrėžė, kad ne visi Sąjūdžio siekiai buvo įgyvendinti. Minėjimo dalyviai išreiškė nuomonę, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tiek valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir patriotiškų piliečių pastangomis. Kalbėjusieji kvietė Tautą telktis į naują sąjūdžio bangą Tauto Forumą ir kilti į kovą už Nepriklausomybę įkvėpusią Sąjūdžio įkūrimo dieną istorinėje salėje vyravusią laisvės dvasią. 

Minėjimo dalyviai balsavimu patvirtino šio renginio išvakarėse išplatintą „Tautos forumo“ deklaraciją, kurioje keliami tokie tikslai ir siekiai kaip atsisakyti „globalios Lietuvos“ ideologijos, atsisakyti planų panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir įtvirtinti dvikalbystę, panaikinti žiniasklaidoje ir akademinėje aplinkoje, pasak steigėjų, plintančią „persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktiką“. „Tautos forumas“ deklaracijoje taip pat pasisakė prieš „prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą“.

TF svarbiausiu savo tikslu skelbia – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išgelbėjimą ir išsaugojimą. Siekiant šio tikslo bus siekiama vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Pasibaigus minėjimui įvyko Forumo regionų atstovų sueiga, kurioje buvo aptarti TF organizacinės plėtros klausimai. Numatyta įsteigti  besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam „Tautos Forumo“ suvažiavimui.

Prie „Tautos forumo“ jau prisijungė Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, „Vilniaus forumas“, Talka kalbai ir tautai,  Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras, Jaunimo sambūris „Pro patria“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba. „Tautos forumo“ grupės įsteigtos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose.

Birželio 3-iosios deklaracija „Su Sąjūdžiu – į Tautos forumą“

Mes, 2018 m. birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje vykstančio Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimo-konferencijos „Su Sąjūdžio idėjomis už Lietuvą“ dalyviai, skelbiame pasaulėžiūrinių ir vertybinių nuostatų bei programinių politinių tikslų Deklaraciją ,,Su Sąjūdžiu – į Tautos forumą“. 

Pareiškiame:

Sąjūdžio – tautinio išsivadavimo judėjimo – siekta ir 1990 m. kovo 11 d. paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika nebuvo sukurta. Išsivadavusi iš TSRS okupacijos jungo lietuvių tauta netapo tikrai laisva ir savivaldžia politine bendrija, o Lietuvos Respublika – iš tiesų nepriklausoma ir suverenia valstybe.

Sąjūdžiui atkuriant Nepriklausomybę buvo neįmanoma įsivaizduoti, jog vėl iškils, kaip tada manyta, visam laikui išspręstas egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė. Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti begali tik visiškai akli arba piktavaliai žmonės.

Lietuvos grįžimas į Vakarų pasaulio geopolitinę erdvę ir transatlantines struktūras suteikė šaliai tam tikras saugumo garantijas, bet visavertei narystei Europos Sąjungoje Lietuva nebuvo pasirengusi ir už tai moka didžiulę kainą. Atkūrus Nepriklausomybę vykdytos drastiškos neoliberalios ekonominės reformos lėmė, kad patyrusi ekonominį nuosmukį Lietuva virto išsivysčiusių Vakarų šalių ekonominiu priedėliu ir įgijo daugelį išnaudojamos ekonominės kolonijos bruožų – tapo į Rytus plečiamos rinkos erdvės dalimi ir beatodairiškai naudojamų gamtinių bei žmonių išteklių šaltiniu.

Narystė Europos Sąjungoje, turėjusi stiprinti Lietuvos valstybingumo pagrindus ir jos tarptautinę padėtį, po Lisabonos sutarties virto šalies valstybingumą griaunančiu veiksniu. Šalies valdžiai nuolankiai sutinkant, be pasipriešinimo Europos Sąjungai ir kitoms globalioms struktūroms, atiduotos beveik visos jų slapčia ir neteisėtai – neatsiklausiant Tautos – jau baigiamos perimti suverenios valstybės galios. Lietuvos Respublika, virtusi tik ES administraciniu vienetu, prarado suverenumą ir beturi tik fasadinius valstybingumo atributus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skelbiamas Tautos suverenumo principas, demokratinė politinė valstybės santvarka, teisinės valstybės principai ir pamatinės piliečių teisės bei laisvės liko neįgyvendinti. Demokratijos institucijos ir procedūros yra fasadas, slepiantis neosovietinį su valdžia susijusių oligarchinių grupių valdymą, vykdomą pasitelkus specialiąsias tarnybas ir kitus Konstitucijoje nenumatytus ir neteisėtus poveikio viešiesiems sprendimams svertus.

Lietuva virto kvazipolitinio valstybinio darinio bruožų turinčia šalimi. Valdančios ir dėl įtakos besigrumiančios politinės ir verslo grupuotės valdo Lietuvą kaip administracinį vienetą ir gina tik stambiojo tarptautinio kapitalo ir savo interesus, visiškai nesirūpindamos bendruoju visuomenės gėriu. Po trumpo Sąjūdžio dėmesio Lietuvai tarpsnio nuo 1992 m. Tautos ir pačios valstybės likimas bei ateities perspektyvos neberūpėjo nė vienai šalį valdžiusiai politinei jėgai ir vyriausybei.

Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu Tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendruosius demografijos polinkius – keliamais pavojais tautos būčiai jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas dvasinis, moralinis bei intelektinis Tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį, įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes formas. Jis reiškiasi ir yra pastebimas įvairiose srityse:

• Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama (kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi) lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;
• Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių puolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikais vykusi tautinio išsivadavimo kova;
• Ideologiniu vykstančio Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo pagrindu tapo „globalios Lietuvos“ vizija: lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulio „pilietinėje visuomenėje“ pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija, be savo teritorijos ir valstybės;
• Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis skleidžiama ir prievarta brukama lietuvių tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško Europos Sąjungos piliečio-klajoklio – savimonė ir tapatybė. Du trečdaliai valstybinėje vidurinio lavinimo sistemoje išugdytų abiturientų ketina iš Lietuvos išvykti;
• Svarbiausiu lituanistikos plėtros strategijų ir programų tikslu tapo jau neslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“ lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę, faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone. Kryptingai siaurinamas tautos kultūrinės ir politinės savimonės bei moderniosios Lietuvos valstybės kertiniu akmeniu esančios lietuvių kalbos vartojimo viešojoje erdvėje laukas ir atvirai ruošiama dirva iš tikrųjų panaikinti jos valstybinį statusą oficialiai įvedant dvikalbystę ar net daugiakalbystę;
• Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa: šalies piliečiams brukamos sovietinio komunizmo ideologijos vietą užėmusios neomarksistinės ir genderistinės kultūrinės ir neoliberalios ekonominės bei socialinės idėjos tapo ideologiniu neoliberalios Lietuvos kvazivalstybės egzistavimo pamatu ir įrankiu užvaldyti šalies visuomenės sąmonę, siekiant paversti ją beveide euromankurtų mase – ištautinto ir išvalstybinto, istorinės atminties netekusio „paneuropinio demoso“ dalimi;
• Visuomenė ,,perauklėjama“, sąmoningai ir kryptingai griaunant laiko ir ilgaamžės gyvenimo patirties patikrintas religines, moralines ir tautines Lietuvos gyventojų vertybes – nuolatinis ir ciniškas tyčiojimasis iš jų tapo kasdieniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma. Brukamos kitos – tariamai ,,europinės“ ir ,,vakarietiškos“ pseudovertybės, kurios diegiamos ne tik pasitelkiant visas įmanomas ideologinės propagandos ir smegenų plovimo priemones, bet ir vis dažniau griebiantis atviros prievartos. Į šalies viešąjį gyvenimą slaptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė kontrolė bei priespauda. Viešojoje erdvėje tapo privalomas „politkorektiškas“ kalbėjimas, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių, studijų programų ir mokslo tyrimų, žiniasklaidos nuolatinė stebėsena ir cenzūra. Lietuvoje vykdoma „europeizacijos“ kampanija įgyja bruožų, verčiančių ją lyginti su anksčiau patirta prievartine sovietizacija. Piliečių tautinė ir valstybinė savimonė yra slopinama vis atviriau ir brutaliau, griebiantis ir teisinio kitaminčių persekiojimo.

Lietuvos „europeizacija“ gali pavykti tik „dekonstravus“ – t. y. sugriovus – jos tautinę ir valstybinę sąmonę. Ją griaunantys šalies piliečiai vykdo globalių galios centrų valią. Todėl atgimė sovietmečiu egzistavusi ir posąjūdiniu laikotarpiu trumpam pamiršta idėjinė ir vertybinė takoskyra tarp patrioto ir kolaboranto. Susiformavo naujųjų kolaborantų – kosmopolitiškai orientuotų Lietuvos „europeizacijos“ ideologų ir vykdytojų stovykla. Jos atstovai jau nebemato reikalo slėpti savo antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. Jų pastangomis tęsiama sovietinių „internacionalistų“ vykdyta kova su lietuvių nacionalizmu, kurios galutinis tikslas, kaip žinoma, buvo iki galo įgyvendinti ,,Lietuvos be lietuvių“ programą.

Išliko vergiško mąstymo ir elgesio įpročiai, pastebimi visose valstybinio ir viešojo gyvenimo srityse – nuo aklo pataikavimo Europos Sąjungai ir galingesnėms valstybėms užsienio politikos srityje iki isteriškų užsienio organizuojamų „lietuviškojo nacionalizmo“ smerkimo akcijų, beveik niekuo nesiskiriančių nuo sovietmečiu vykdytų analogiškų ideologinių-propagandinių kampanijų.

Išplauta istorinė atmintis ir smarkiai apnykęs tautinio tapatumo bei orumo jausmas lėmė ne kartą rodomą elementarios valstybinės savigarbos stoką. Dabartinė sunki tautos ir valstybės būklė yra iš sovietmečio paveldėto nevalstybinio mąstymo ir jo nulemto visuomenės nepilietiško elgesio, o ypač – nusikalstamai neatsakingo valdančiojo sluoksnio vadovavimo padarinys. Vergiška savanaudiškumo ir prisitaikėliškumo dvasia persismelkęs šalies valdantysis sluoksnis net nepajėgia suvokti, juo labiau – prisiimti moralinės ir politinės atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį. Jis nesuvokia ilgalaikių šalies interesų ir dėl jų net nekvaršina sau galvos, nes vadovaujasi primityvia „dabartizmo“ filosofija. Tapo įprasta šalies būklę ir problemas suvokti tik per vienadienių bei trumpalaikių interesų ir tikslų prizmę. Net menkiausios pastangos pažvelgti į Lietuvos gyvybinius interesus ir strateginius tikslus iš platesnės istorinės praeities ir ateities perspektyvos ne tik laikomos „nereikalinga prabanga“, bet ir atvirai slopinamos.

Politinės valios ir ryžto, strateginio mąstymo ir paprasčiausios atsakomybės už tautos ir valstybės likimą stoka neleido sukurti tikros – į Sąjūdžio idealus besilygiuojančios – Lietuvos Respublikos ir paversti taip sunkiai atkurtos valstybės šiuolaikiška, dinamiška, o svarbiausia – visiems jos piliečiams sava šalimi. Todėl Lietuva tampa ištautinta Europos Sąjungos administruojama teritorija ir pasaulinio „globalaus kaimo“ pereinamuoju kiemu – pilka nuolat migruojančios „internacionalinės“ darbo jėgos laikino apsistojimo vieta ar tranzito stotimi.

Tautai ir valstybei kylančias grėsmes supranta vis daugiau blaiviai ir patriotiškai mąstančių žmonių. Darosi akivaizdu, kad sparčiai nykstanti lietuvių tauta ir jos valstybė neturi jokių galimybių išlikti kaip savarankišką politinę ir istorinę būtį turinti bendrija vis didėjančių geopolitinių ir saugumo grėsmių akivaizdoje. Europos Sąjungos teritoriniu vienetu virtusį kraštą administruojanti ir jokios atsakomybės už jo ateitį bei likimą nejaučianti valdžia faktiškai ruošia dirvą dar vienam valstybingumo žlugimui – naujai Lietuvos okupacijai. Visuomenėje bundantis tokio pavojaus supratimas, kurį gilina ir stiprina ilgaamžė istorinė patirtis, turėtų tapti paskata veikti. Vis užgriūvančios negandų bangos neištrynė Lietuvos iš pasaulio žemėlapio tik todėl, kad sunkiausiais jos istorijos tarpsniais rasdavosi veiklių ir ryžtingų žmonių, kurie sąmoningomis ir valingomis pastangomis sugebėdavo pakeisti Tėvynės likimą net, atrodytų, beviltiškiausiomis aplinkybėmis.

Prieš du dešimtmečius Nepriklausomybė nebūtų buvusi atkurta, jeigu visi Lietuvos piliečiai būtų sėdėję sudėję rankas ir svajingai mąstę apie laisvę. Sajūdžio tikslas atkurti valstybę buvo pasiektas tik todėl, jog radosi žmonių, kurie sugebėjo atidėti į šalį asmeninius ir profesinius interesus ir nuveikė milžinišką, dažnai net nepastebėtą ir neįvertintą, tautą telkusį ir įkvėpusį darbą, kad laisvės svajonė taptų tikrove.

Šiandien Lietuvą gali išgelbėti tik naujas tautinis pabudimas. Pirmas ir būtinas žingsnis jo link turėtų būti atgimimo trokštančių bei pasiruošusių jam atsakingai įsipareigoti ir vardan jo nors šį tą nuveikti geros valios žmonių būrimasis. Egzistencinės grėsmės tautai ir valstybei valandą visi nesutarimai ir kivirčai turėtų būti pamiršti ir atidėti į šalį. Šiuo kritišku momentu dera ieškoti tik to, kas mus vienija ir paverčia LIETUVA.

Ta GYVĄJA LIETUVA gali ir privalo tapti Sąjūdžio misiją turintis sėkmingai baigti jo siekių ir darbų perėmėjas ir tęsėjas – Lietuvių tautos forumas.

Kreipiamės į visus geros valios Lietuvos piliečius:

Visoje šalyje steikime sąmoningų ir patriotiškų piliečių grupes ir telkimės į Tautos forumą.

Siekime ir reikalaukime:

• Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos“ ideologijos, kuria grindžiama šalį susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdoma tautos išsivaikščiojimą skatinanti, vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti, nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;
• Atkurti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą liberalią demokratinę santvarką ir realų Konstitucijos veikimą išviešinant ir užkardant oligarchinių ir nusikalstamų grupuočių bei su jais susijusių pareigūnų mėginimus užvaldyti valstybę pasitelkiant specialiąsias tarnybas ir kitas neteisėtas priemones daryti poveikiui politiniams, administraciniams ir teisiniams sprendimams;
• Atlikti išsamią ir sąžiningą teisėsaugos institucijų ir ypač specialiųjų tarnybų veiklos nuo 2000 m. patikrą, paskelbiant visuomenei jos rezultatus, ir atkurti pilietinę bei politinę šių institucijų kontrolę Konstitucijoje numatytais jų veiklos stebėsenos ir priežiūros būdais bei priemonėmis;
• Įgyvendinti kompleksinę savivaldos reformą, atkuriant vietos gyventojų teisę būti tikraisiais savivaldos subjektais;
• Įvykdyti demokratinę teismų reformą, atveriant piliečiams realią galimybę dalyvauti jų veikloje;
• Panaikinti atviras ir slaptas nomenklatūrines visų lygių politikų ir valdininkų privilegijas, sukuriant atvirą ir skaidrią atrankos į valstybės tarnybą bei teisingą ir viešą atlyginimų už darbą viešajame sektoriuje sistemą;
• Padaryti galą Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politikai, įgyvendinamai per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo, genderizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;
• Iš esmės keisti švietimo politiką, kuri griauna asmens ir prigimtinės šeimos tapatumą, naikina tautos ir Lietuvos valstybingumo sampratas, o edukaciniu turiniu ugdo tik privačiais ir egoistiniais interesais besivadovaujančius ,,globalios visuomenės“ individus ir diegia ,,postmodernų“ pasaulėžiūrinį ir vertybinį reliatyvizmą. Būtina pradėti realiai įgyvendinti Atgimimo laikotarpiu parengtą ir sąmoningai pamirštą ir ignoruojamą tautinės mokyklos koncepciją. Dorinis, socialinis ir patriotinis būsimųjų šalies piliečių ugdymas visame lavinimo turinyje turi tapti svarbiausiu valstybės rūpesčiu, nes tai yra vienintelis būdas sutelkti tautą į visavertę, savo istorines ir kultūrines šaknis prisimenančią politinę bendriją, gebančią apginti savo teisę egzistuoti ir ilguoju laikotarpiu užsitikrinti savo istorinį tęstinumą;
• Būtina atkurti universitetų ir aukštojo mokslo bei studijų misiją visuomenei ir valstybei, užtikrinti realią akademinę autonomiją, išlaisvinant šį sektorių iš tarnavimo siauriems globalaus ir vietinio stambiojo verslo grupių interesams;
• Atsisakyti ketinimų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę, siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;
• Sukurti ir pradėti realiai įgyvendinti nuoseklią, Tautą ir visuomenę telkiančią bei ilgalaikius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus atitinkančią valstybės istorijos politiką;
• Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai bei vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;
• Konstitucijos leidžiamomis demokratinėmis teisinėmis priemonėmis ir būdais stabdyti nevaržomą antitautinės ir antivalstybinės ideologijos bei ardomosios propagandos sklaidą piliečių švietimo ir ugdymo, akademinėje bei kultūros srityse ir žiniasklaidos priemonėse. Nutraukti valstybinį tokią ideologiją skleidžiančių viešųjų institucijų ir įstaigų finansavimą ir bet kokią kitą iki šiol joms teikiamą paramą;
• Baigti barbarišką Lietuvos kultūros paveldo ir paminklų naikinimą ir gamtovaizdžio niokojimą, vykdomą suinteresuotų vidaus ir užsienio verslo sluoksnių egoistiniais interesais;
• Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės bei politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą ekonominę ir socialinę valstybės politiką. Įgyvendinti teisingą ir daugumos piliečius interesus atitinkančią mokesčių sistemos pertvarką, realų pelno apmokestinimą panaikinant neteisėtas mokesčių išimtis bei lengvatas. Reformuoti pensijų sistemą, kad ji atitiktų ne privačių pensijų fondų savininkų ir valdytojų, bet daugumos šalies esamų ir būsimų pensininkų interesus;
• Realiai apmokestinti šalyje veikiančias užsienio verslo įmones ir bankus, panaikinant jiems nepamatuotai suteiktas mokestines ir kitas lengvatas bei privilegijas ir užtikrinant nuolatinę ir griežtą jų veiklos stebėseną bei kontrolę.
• Tęsdami Sąjūdžio pradėtą Laisvės žygį visomis teisėtomis priemonėmis sieksime ir reikalausime, kad visų lygių valdžios institucijos ir valstybės pareigūnai būtų atskaitingi Lietuvos žmonėms, pripažintų juos didžiausia valstybės vertybe ir dirbtų jų bei viso krašto gerovei.

Atėjo laikas, kai privalome stoti į taikią, bet ryžtingą kovą už tai, kad išliktume kaip Tauta, o Lietuva amžiams būtų visavertė nepriklausoma valstybė ir lietuvių tautos namai.

Deklaracija priimta 2018 m. birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje vykusio Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjime-konferencijoje „Su Sąjūdžio idėjomis už Lietuvą“