V. Radžvilas: Mums beliko tik viešumas

Artėjant Sąjūdžio 30-mečiui, vieno iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių filosofo, profesoriaus Vytauto Radžvilo dienos darbo vietoje jau suskaičiuotos. Šiandien jau aišku, kad VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) administracijai pavyko iškrapštyti nepatogų dėstytoją. Nuo 1984 metų dėstytojavęs akademikas paskelbė atsisakantis dalyvauti, kaip pats sako, fiktyviame konkurse profesoriaus vietai užimti.

– Pasklidus žiniai, kad jūsų darbo vieta naikinama, institutas suskubo viešai pasiteisinti, esą tai tik etatų mažinimas. Pats esate sakęs, kad jūsų darbo vietos panaikinimas – kelis metus trukusio persekiojimo institute atomazga. Kam perbėgote kelią? – „Vakaro žinios“ paklausė Vytauto Radžvilo.

– Vykdant liūdnai pagarsėjusią Andriaus Kubiliaus Vyriausybės reformą, buvo pertvarkytas universitetų valdymas. Schema buvo sukurta tokia, kad formaliai aukščiausias universiteto organas yra taryba, o rektorių galios buvo nepaprastai sustiprintos. Tačiau labai sumenko senatų galios. Reali situacija yra analogiška dabartinei LRT padėčiai. Kuomet iškilo skandalai dėl LRT įsikūrusių kai kurių žurnalistų privataus verslo UAB’ų, LRT Taryba teigė, kad ji neturėjo įgaliojimų ir nepajėgė kontroliuoti to, kas vyksta.

Panaši padėtis yra universitetuose. Tarybos yra per daug toli nuo kasdienių universiteto reikalų, nes sprendžia strateginius klausimus, tuo tarpu sumenkintos senato galios nebeleidžia akademinei bendruomenei kontroliuoti rektoriaus veiksmų. Kitaip tariant, tai ideali terpė instituto vadovybei beveik nekontroliuojamai priimti į darbą, ką tik nori. Netgi savo draugus, nežiūrint į jų kompetencijas. Lygiai taip pat imituojant demokratines procedūras, galima pašalinti iš darbo bet kurį neįtikusį asmenį.

Esu iš tų, kurie norėtų, kad institutas būtų ne tik akademinis UAB’as ar pinigų įsisavinimo įstaiga, bet kad jis šiandien sugebėtų atsakyti į fundamentinius klausimus apie tai, kokia yra padėtis Europos Sąjungoje, koks vaidmuo tenka Lietuvai, kaip mums elgtis su Rusija?

Tačiau didžiuliai resursai skiriami tam, ką pavadinčiau kone asmeninių instituto darbuotojų poreikių tenkinimu. Tyrinėjama tai, kas sugebama ir kas yra lengviausia.

– Instituto vieša pozicija dėl jūsų darbo vietos panaikinimo – tai tik etatų mažinimas. Patikėjote, kad tai nesusiję su išsiskyrusiomis pažiūromis?

– Manau, instituto administracija tikėjosi, kad mano atvejis bus toks pats, kaip ir daugelio kitų, panašius išbandymus patyrusių akademinio pasaulio žmonių. Buvo tikimasi šį reikalą sutvarkyti greitai ir be triukšmo. Dabar, kai visuomenė apie tai sužinojo plačiau, buvo pastebėta, kad nueita per toli. Todėl administracija tiesiog klaidina visuomenę, mėgindama kažkaip pateisinti savo veiksmus. Šis atvejis įrodė, jog viešumas, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, šių dienų Lietuvai yra toks pats gyvybiškai svarbus, koks buvo ir 1989 metais, prasidėjus Sąjūdžiui. Lietuvoje susikūrusios ne tik akademinės, bet ir politinės, administracinės biurokratų struktūros, kurios nereaguoja į nieką. Pakanka prisiminti niokojamą Vilniaus senamiestį, kuriame akivaizdžios biurokratijos savivalės apraiškos. Kol šie žmonės patogiai užsidarę savo kabinetuose, jie jaučiasi drąsūs. Todėl viešumas yra vienintelis ginklas, norint pažaboti Lietuvoje siaučiančią savivalę.

– Ar atimta darbo vieta jus privers pakeisti retoriką?

– Niekada. Galų gale žinau, kad šiame gyvenime tikrai nepražūsiu. Taip jau susiklostė, kad kažkas turi iškelti šią problemą į viešumą. Mano asmeninis pavyzdys taps gyvu įrodymu visuomenei, kodėl šitaip elgiamasi.

– Simboliška, artėja Sąjūdžio 30-metis, o jo laukiant dar vienas akivaizdus įrodymas – su tais, kurie kritikuoja Europą ir propaguoja nacionalines vertybes, bus susidorota.

– Žinutė labai aiški: Sąjūdis išplėšė Lietuvą iš Maksvos orbitos, o dabar leiskite mums ją pardavinėti kam tik norime. Kitaip tariant, jeigu Sąjūdis kovojo už tai, kad būtų atkurta Lietuvos valstybė, po labai trumpo tos valstybės gyvavimo tarpsnio atsirado žmonių, kurie nusprendė, kad geriau šią valstybę atiduoti naujiems šeimininkams. Tai yra globalios politinės struktūros, užsienio korporacijos ir bankų valdytojai. Jie mus pamažu verčia ekonomine kolonija. Tai iliustruoja faktas, kad mūsų regione net maisto produktai, pagaminti Vakaruose, yra žemesnės kokybės nei tose valstybėse. Tai reiškia, kad į mus žvelgiama kaip į čiabuvius, kurie tik tarnauja šeimininkams. Su čiabuviais galima elgtis taip, kaip norisi.