Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.
Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu“, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu. Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi „laimingas“ ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą. Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas“ ir „pavojingas“ pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje“ jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis“: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta. Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui“, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo“ mitas.
Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje“ – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų kamjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai“, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias“ pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių“ lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu“, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.
Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkartais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus“, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.
Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas“ V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti. Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę“ Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida“, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.
V. Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje“ Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai“ apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio“ nacionalizmo apraiška. Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.
V. Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška“ lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą“, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos. Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu“ – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę“, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu“, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.
Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena“ laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi“ ir „nebeaktuali“ lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.
Jų neapykantos „pribaltikoje“ tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams“ būdingas vienas itin „nepatogus“ bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis“ idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis. Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą“ šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų“ suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį. Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis“ tęsiasi. Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos“, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.
Nenustoja stebinti autorius. Iš vienos pusės žiūrint – kritika argumentuota, mąstymo būdas – toks tiesiai, “į kaktą”, taip tvarkingai, kaip lentynėlėse sudėliota, išvados ir dabarties tėkmės supratimas – superinis, matymo laukas – visi 360*. Nei pridėsi, nei atimsi. Ir taip visada, kai tema yra apie sovietizmą ir jo brolį liberalizmą, kai tema – apie globalizmą.
Tačiau, vos tik kažkur temoje kažkas praneša kryžių – autoriaus protas kažkaip išsijungia ir jis tūpteli, kaip tarnaitė prieš karalių..
Arba medicininiais terminais tariant – diagnozė superinė, bet skiriamas gydymas – visiškas šlamštas. Pacientas ir toliau karščiuos kaip karščiavęs. Matot vienos rūšies globalistinį vaizdinį (su viena, ar daugiau žvaigždelių) pakeitus kitu (su vienu, ar daugiau kryžių) – savastis nesugrįš. Autoriui norint kurti LIETUVĄ ir LIETUVIUS teks atsakyti o kas tai yr. Jaučiamas autoriaus pasirinkimas krikščionijon su žodžiu LIETUVA nedera, nes išplauna savastį ir keičia LIETUVOS esmę, sukuria dibtinį konstruktą, be praeities, turinio ir šaknų ( taip kaip Prūsija be prūsų). Grįžtam ten, su kuo autorius taip aršiai kovoja…. LIETUVAI KRIKŠTAS BUVO NE EVOLIUCIJA. TAI BUVO REVOLIUCIJA. Atneštinė revoliucija – be to. Ir tikrai ne laisvai pasirenkamas dalykas. Kaip be šaknų užauginti medį, gerbiamas autoriau? Koks jis bus? Ar karštai mylėsim savo Lietuvą giedodami apie šventą žemę kitur? Ar pamilsim savo žmones, savo gentį giedodami giesmes kitai tautai? Ar praviję savuosius dievus vis dar vadinsimės lietuviais? Ar sukursim tvirtas naujas šaknis, nukirtę tas – 6000 metų senumo? Galbūt. Tik save vadinti tada susikurkit naują žodį
Gerai pastebėta, lietuvio identitetas šlubuoja religijos departamente. Kad suvienyti nacionalistus, reiktų vengti religinių užuominų.
Aisčių tikėjimas – mūsų protėvių sveiko neparklupdyto žmogaus pasaulėžiūra, todėl verta kuo didžiausios pagarbos kaip taikinga gamtos žmonių samprata. Senovės lietuvių tikėjimas buvo sveikos nuovokos, nes buvo paremtas gamtos dėsnių įžvalgumo, nekeliaklupsčiavo prieš žmogaus kultą, kurio pavidalas labai aiškiai išlenda krikščioniškojo mesijo asmenyje. Lietuviai – natūralios gamtos žmonės su tyra išmintimi, be žegnojimosi – kaip kažkokio burtininkavimo, Dirbdami ir gyvendami sveiką “gamtos vaiko ” gyvenimą bent jau nenualino gamtos, neiškirto medžių (kas d e d a s i dabartinėje gobšuolių Lietuvoje… privatizavus miškus?..). Lietuvis buvo iš prigimties valstietis, kuris savo rankomis uždirbdavo duonai ir dar išmaitindavo lenkų dvarininkus ir grafus… KUR VISA ŠITAS TYRAS LIETUVIO PAVEIKSLAS – ŠIANDIENINĖJE SVETIMŲJŲ DIEVŲ INVAZIJOS LIETUVOJE???..
Ar tamstai viskas tvarkoje su galva???
Krikščionybė kaip sakė Daukantas yra labai lietuviška savo prigimtimi. Tad gerbkime šį savo tikėjimą, kurį atnešė Viešpats, pats Dievas ir nebenuklyskime į pasaulio klaidatikystes, nuo kurių skaudžiai nukentėjome..
Puikiai pasakyta, Petrai.
Krikščionybėje turėjome iškilių Lietuvos asmenybių, taigi galime remtis, bet tik tiek. Jei žmogus remiasi protėvių išmintimi, o tai net ne tūkstančiai metų, tai krikščionybei vietos nėra. Bet kaip ir bet kuri kita religija ji gali būti tik pritaikyti keliui į tiesą (ar Dievą), kuri yra viena. Šitas gana puikiai aprašyta mūsų konstitucijoje, Lietuvoje nėra oficialios religijos, taigi jos aukštinti nevertėtų, nes joje kaip or kiekviename religiniame uab yra blogi administratoriai:) Geriausias tikėjimas yra įas kur nėra kulto, ir mūsų protėvių pagonybė, induizmas, budizmas gerai dera, jei to žmogui reikia žinoma… Geriausias kelrodis yra SĄŽINĖ!
Stipriai parašyta.
Kiaulės komunistai, pasitelkę parsidavusią žiniasklaidą, trypia lietuvių savigarbą, klastoja istoriją.
Ir gana sėkmingai.
Jei artimiausiu metu nebus sustabdytas raudonasis šmeižtas ir nepradėta stipri tautinė propagandinė kampanija, lietuviams gręsia išnykimas.
Žmogus be savigarbos – mazgotė..
“S_t_i_p_r_i tautinė propagandinė kampanija” yra galima tik per mūsų nacionalinę (LRT) žiniasklaidą, kuri yra okupuota Lietuvą naikinančių partinių gaujų.
Esu pedagogas. Paminėta liberalų “kova su nacionalizmu” labai primena sovietmečio ideologiją ir KGB metodus, retoriką žeminti ir naikinti mūsų tautą. Šiandieniai “sovietiniai” kairieji liberalai manau yra žemiau kritikos. Nelyginkime šio laiko su Merkel vykdoma liberalia politika, vokiečiais, kurie dar šiandien pergyvena dėl jų buvusio nacizmo, kuris atnešė daug žalos tautoms ir todėl ten palanki situacija kraštutiniam liberalizmui. Tai neliečia mūsų tautos. Atsisakymas taikių tautinių ir krikščioniškų patriotinių idėjų kvepia pataikavimui blogiui – Lietuvą naikinusioms blogybėms, kaip Stalino socializmui ar Hitlerio fašizmui. Lietuvoje nuo šių atgyvenų žuvo iki trečdalio piliečių. Tautinės ir krikščioniškos vertybės jaunimą moko mylėti pirmiausia savo tautą, nes be meilės savo tautai negalėtume mylėti kitas tautas, visą pasaulį.
O kur jų ištakos, ir ar gali būti nenuodinga iš sukčiavimo liūno trykštanti „verdenė”?
Jų ištakos – buvę „pažangūs” komjaunimo ir kgb lyderiai 🙂
Sukūrę gudrias valstybės lėšų grobimo technologijas, jie buvo patys entuziastingiausi galimybių jomis nebaudžiamai naudotis kūrėjai 🙁 Ir pasiekė savo, susikūrė jas SAU!
Prisiminkime pačių rusų anuomet sukurtus dokumentinius filmus – apie aukštųjų partinių ir komjaunimo bei kgb postų funkcionierius, turėjusius SSSR laikų pabaigoje solidžias ASMENINES (!) sąskaitas Šveicarijos bankuose. Apie šauktinius kareivukus, kurie, karininkų vadovaujami, vykdė „slaptą operaciją”- vos patempdami krovė į lėktuvus skrynias, kupinas brangakmenių, brangiųjų metalų ar kitų vertybių, kurias skraidino į Šveicariją kaip diplomatinį krovinį, nors iš tiesų tai buvo „indėliai” į asmenines sąskaitas bankuose.
Šiandien jie tik tęsia tai, ką anuomet pradėjo ir rankelę bei protelį išmiklino.
O kas kaltas, kad mes akli buvome, kad įleidome juos pro Seimo vartus, kad jų rankose palikome visą šalies ūkį, turtus? Kad nebuvo dekomunizacijos? Kad nesupratome, jog jų nušalinimas nuo bet kokių postų nėra nehumaniška. Tai tik Sąjūdžio idealų saugumo, neiškraipyto jų įgyvendinimo būtina sąlyga. Tačiau mes sudarėme „pažangiems komjaunuoliams” sąlygas užsienio sukčiams susijungti su vietos sukčiais ir pateikti tai tautai, kaip „vakarietišką pažangą”…
Kuo daugiau tokios „vakarietiškos pažangos”, tuo labiau tarpusavy riejamės ir netrukdome jiems toliau grobti, tyčiotis iš valstybės…
Tauta be savigarbos – tauta be ateities .Šitame tautų maišymosi laikotarpyje tik tautos gerbiančios savo įstoriją , kultūrą , kalbą sugebės išlikti.
… beje, krikštas taip pat yra tam tikra mankurtizmo forma. Gaila, kad šios mankurtiškos apeigos atliekamos su visai mažais, nieko nesuprantančiais vaikeliais. Tai tokia indoktrinavimo forma, kuri niekuo nenusileidžia eilėraščiams apie Leniną… Ar vaikelis tai pats pasirenka? Ar bent suvokia, kur yra įtraukiamas? Kaip tai nusiplaut? Ar toks krikštas prieš vaiko valią, ar jam nesuprantant, apkritai galioja? Kur žiūri vaiko teisės? Pas mus, berods, pasaulietinė valstybė. Išsilaikykit savo bažnyčią patys, savo lėšomis, jei taip mylit Jėzų.
Galų gale – VISI MES GIMSTAME PAGONIMIS. Problema tame – kas mums primetama po to… Ar ne, autoriau.. Gal atsisakius VISŲ atneštinių doktrinų bus daugiau Lietuvos..
Nebandykime priešinti pagonybės su krikščionybe. Šis kelias veda į niekur. Sovietiniais laikais irgi buvo bandoma tai daryti. Kurie geresni ir kurie labiau myli Lietuvą? Ar tu labiau myli Dievą ar Lietuvą? Tokie absurdiški klausimai, ypač šiuo metu, kai globalizmas stengiasi kuo plačiau išsikeroti ir Lietuvoje, labai pavojingi. Jie skaldo ir taip negausią patriotišką bendruomenę. Ar mes negalime savyje sutalpinti ir baltiškojo ir krikščioniškojo tikėjimo savyje? Aš tai galiu ir taip gyvenu. Pabandykite ir jūs, užuot būtumėte užsispyrę it ožiai.
Nei priešinu, nei skaldau. Sąmoningai pasirinkusį krikščionybę lietuvį dengsiu iki paskutinio šovinio. Tik sakau, kad LIETUVOS TOS IDEOLOGIJOS PAGRINDU sukurti nepavyks. Tai bus kito – krikščioniško sojūzo pinklės. Būtina stiprinti protėvių baltų pasaulėžiūrą, pagaliau taikyti ją tikram gyvenime. Būtina stiprinti savastį, gaivinti gentis, prikelti tarmes, padėti prūsams, studijuoti jotvingius, pakeisti supančio pasaulio matą iš piniginio vieneto į sveikos gyvybės vienetą. kitais žodžiais – kam tas naujas “John deeras”, jei kaimas tuščias…. Tai ne pagonys eina krikštyti Lietuvos. Ar matėt kada, kad už skvernų kas į baltų apeigas temptų…. studijuoti ir sugrąžinti baltiškąją pasaulėjautą – Lietuvos ir lietuvio išlikimo kelias… nustebsit, kaip taip tai gali būti modernu, aktualu ir sava…
Daug mano minciu pasaket.
Krikščionybė, mano nuomone, nėra tokia nekalta religija, kaip kad ji save afišuoja. Tai nėra tikro lietuvio pasirinkimas, kai kas ištraukia agresyvų žodį “nacionalistas” ir būna pats savimi labai patenkintas, tačiau paimkime n o r m a l ų žodį – TAUTIŠKAS ir širdžiai gera, nes esi švarus ir tyras lietuvis. AŠ NORIU, KAD LIETUVIS BAIGTŲ N U O L A N K I A I pataikauti visiems prašalaičiams, kurie su savo bet kokiomis ideologijomis braute braunasi į mūsų Tėvynę Lietuvą.
Būtent krišto ordinai pjovė mus ilgus amžius ir kas tai pamiršta ir pradeda juos dievinti yra mankurtai. Vienot krikščionybė kaip UAB yra skirtingi dalykai, taigi šita UAB yra priešai, bet kelias į Dievą galimas ir per šią prizmę, nes tiesa viena, bei buvo l.šviesių asmenybių Lietuvoj ir krikščionių.
Jei myli Kūrėją, tai teks ir Lietuvą pamilti, nes pirmosios tautos – tiesioginis Dievo rankų kūrinys! O jei pirmųjų tautų nekenti, reiškia spjaudai pačiam Kūrėjui į akis, nes NIEKINI Jo kūrinį…
smagu girdėt Žemyna, kad jūsų vienišas dievas tautas RANKOMIS kūrė. Prajuokinot kaip reikiant… Pasiskaitykit dar…
Na jau, na jau – neapsimeskime… Juk ir pats žinote, jog mąstyti ir apsikeisti mintimis galime tik mums suvokiamomis kategorijomis, žinote, jog pasaulis – mums (dar) nepasiekiamų technologijų kūrinys.
Kalbu tik apie tai, kad, jei laikai save krikščioniu, tau niekinti tai, kas sukurta, yra mirtina nuodėmė. Taip pat ir niekinti kitus tikėjimus, kurie neparemti priešiškumu kitiems, neprimeta smurtu savo tikėjimo kitiems. Taigi, pagonis turi teisę saugoti savo taikų tikėjimą, lygiai kaip ir kiti. Prisiminkime ir tai, kad aiškinant ir verčiant Šventraščio tekstus buvo padaryta daug klaidų, iš čia radosi daug prieštaravimų. Nes ir tie, kas užrašinėjo Kristaus skelbtąsias tiesas, kiekvienas per savo galveles jas perleido, savo supratimo lygiu jas aiškino.
O kur dar tas faktas, kad kiekvienos revoliucijos metu visada atsiranda tų, kas vis priekyje kitų bėgti taikosi, – persistengėlių, iškraipančių tikrąją mintį. Lygiai kaip ir dabar dažnai pavojingai persistengia „vakarietiškas civilizuotas” tiesas mums prievarta brukantieji karjeristai, dažnai kilę iš buvusių karjeristų komjaunuolių bei komunistų bei jų jaunieji pasekėjai.
Taip Žemyna, taip, pasaulis jums ir toliau liks “nepasiekiamų technologijų kūrinys” jei ir toliau jus supantį pasaulį stebėsite per biblijos akinius o vertinsite būtinai pagal krikščioniškus kanonus. Viskas teisingai, – pasaulis jums neatsivers. Taip ir liksite disciplinuota asmenybė su savo vertinimo skale – skaitau, klausau, daugiau mažiau tikiu arba ne. Sutriks orientacija skalėse balta – juoda, kas yra gerai – kas blogai, kas yra tiesa – kas melas, kas yra faktas, – o kas išmislas, kas savas – o kas svetimas. Svarbiausia, kad galvoje bus chaosas ir klausimų bus daug daugiau, negu atsakymų. Beliks tik tikėti…
Kalbant apie prigimtinę pasaulėžiūrą, esminis dalykas yra tas, kad norint tai suprasti, negalima jos vertinti krikščioniškais kanonais ir paaiškinti bibliniais supratimais. Tikiu netikiu čia niekur neveda. Nėra tikėjimo objekto – biblijos, toros, korano… teks išmokti “kitą kalbą” savo protėvių pasaulio pažinimui. Ta kalba yra ŽINOJIMAS IR PAJAUTA. Jaučiat skirtumą?
senis:
,,kanonus, disciplinuota, skale, orientacija skalėse, faktas, chaosas, objekto…”
‘seni’, be ,,prigimtinės pasaulėžiūros” yra dar GIMTOJI kalba…
Seneli, mano mielas, geras seneli, o kur rašiau, kad AŠ laikau save vienu ar kitu? Rašau, jog sykį jau save kuriai nors religijai priskiri, tai PRIVALAI jos tiesų laikytis. Priešingu atveju – anoks čia tikėjimas. Tai tik tikrųjų savo tikslų dangstymas „kilniais siekiais”. Rašiau, jog krikščioniai patys veikia prieš Kristaus mokymą, nes jis neliepė žudyti, jis liepė EITI ir PASAKOTI. Pėstute, neskubant ir be smurto. Ne žirgus balnoti, ginkluotis, skersti kitatikius, ir skelbti savo plėšikavimą „Kristaus žodžio nešimu”. Tik tiek.
pastabas priimu Kembly. Bet gal galėtum pagelbėt su žodžiais faktas, disciplina, skalė (matavimo skalė) gimtojoje kalboje….
,,…vertinsite būtinai pagal krikščioniškas NUOSTATAS.” ?
,,Taip ir liksite DRAUSMINGA asmenybė su savo MATU…” ?
,,Sutriks TAVO MATAS: balta – juoda, kas yra gerai – kas blogai, kas yra tiesa – kas melas, kas yra TIKRA…” ?
,,Svarbiausia, kad galvoje bus PAINIAVA…” ?
,,Nėra tikėjimo PAŽINTINIO DALYKO – biblijos, toros, korano…” ?
‘seni’, išverčiau pagal prasmę taip kaip supratau. Šių žodžių reikšmės apibrėžtos žodynuose, tad kiekvienas gali jais naudotis, jei nori išgryninti savo kalbą. Manau, daugeliu atveju tinka žodis PADALOS vietoj ,,skalės”. Juokingiausia, kad lotyniška prasmė – KOPĖČIOS 🙂
skãlė [lot. scalae — kopėčios]
O kada jūsų manymu susikūrė pirmosios tautos? Pagal vedas žemėje milijardus metų gyvena žmonės, irnplaneta daug kartų buvo save išsinaikinus, kiekvienas turime dalelę Dievo kaip lapai miške, kas tai suvokia, gali nušvisti:) Taigi, religija toks dalykas dėl kurio gali ginčytis iki nukritimo, todėl geras buvo kažkieno klausimas ar esi pirma lietuvis ir poto kažkokios religijos atstovas yra l. Į temą (o ne priešingai). Tie kas randa kelią į tiesą/Dievą, net nebesiginčija šia tema, aš irgi dar labai nedaug nuėjau šia kryptim:)
bet komunistas negali persiauklėti, jis ir liks komuniaga širdies gilumoj, jo vaikai seks jo pėdomis, taigi, beviltiškas komunų teisinimas…sakykim, aš buvau TSKP, tai ir šiandien ilgiuosi sov. laikų, gerbiu Putiną, o drebiu ant JAV ir Vakarų…kas tai, ne komuniagos rudimentas?
Prieš 10 metų prof. V.Landzbergiui į rankas įteikiau ištrauką iš Augustino Voldemaro prancūzų kalboje rašytos knygos “Lietuvos praeities problemos” (80 psl.). Joje aiškiai buvo parašyta,- vardui LIETUVA (LITWO) per 1500 metų!!! Praėjo 10 metų!? Tikėjausi, kad ši informacija nedelsiant bus paskleista ne tiktai Lietuvoje bet ir užsienyje!
Deja, tiktai vėliau, jau iš kito profesoriaus, sužinojau, kad :”profesoriai nei knygų, nei šaltinių neskaito!”???.
Beje, pas prof. Petrą Baršauską registravausi kelis kartus! Nepatekau nei karto! O štai jo dėdės prof. Kazimiero Baršausko ranką ant savo 41-jų tremtinio peties jau nuo 1956-jų metų!
Galiu atsakingai pareikšti, kas su Lietuvos profesūra padėtis labai ir labai liūdna!!!
Kur tos istorines knygos, kas jas isvers ir paplatins? Voldemaro, Sliupo, moteriskes prancuzu kalba rasyta disertacija apie Krevos akto klastote…. Tai juk bomba, bet…
Tenka tik apmaudauti, jog Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepsija buvo atmesta Lietuvos Respublikos Seimo narių balsavimu, gal todėl toks spartus nutautėjimas? Mano nuomone, tik dvi knygos šiuo metu objektyviai nušviečia Lietuvos istoriją: A. Šapokos sudaryta “Lietuvos istorija” ir Ch. L. T. Pichel “Žemaitija”. Visos kitos istorijos, parašytos vėliau, tėra apgailėtini nusiinpretavimai.
Geras straipsnis, tačiau man užkliuvo tas amžinas nacionalistinis aukos sindromas ir priešų matymas. ES nevykdo jokios nutautinimo politikos, lietuvių kalba yra oficiali ES kalba.
Kitas svarbus momentas yra atskirų asmenų veiksmų priskyrimas neva sąmoningai sukurtoms grupėms. Autorius labai drąsiai visus įtraukia į pačio autoriaus išgalvotas grupes. Aš esu tikras, kad to vėlyvo komunizmo karta šiame straipsnyje pateikiama labai šališkai. Tarp šios kartos rasite puikių žmonių, kurie yra šalies patriotai ir sudėti juos kartu į vieną indą vien dėl jų gimimo dienos būtų ne tik kvaila, bet ir įžeidu.
Ar autorius prieš patriotiškai nusiteikusius?
O dėl fakto, kad LK yra oficiali ES kalba, štai ką pasakysiu – svarbu ne tai, kas parašyta kažkur užkištuose popieriuose, o kokią išraišką tai įgauna praktikoje, kasdienybėje. O kasdienybėje lietuvių k. nuo pirmųjų dienų buvo stumiama tautai iš akių iškabose, kt. viešuosiuose užrašuose. Net ir mokykloje jos deramai nebemoko.
Tas ir bėda, kad lozungais ir „teisingai” surašytais tekstais mes mokame dangstytis. O štai su praktiniu įgyvendinimu – viskas, kaip sovietmečiu. Rašome tiek, kiek reikia, o NULIS „na um pošlo”… Anų laikų tekstai irgi buvo labai gražūs, tik niekas partijos viršūnėje nesirengė pagal juos gyventi, nei kitiems tai leisti. Lozungų žodžiai turėjo antrą dugną. Taip ir dabar – Valstybinės kalbos įstatymas yra, o štai laikytis jo niekas nesirengia! Iškabos seniausiai sutvarkytos LK inspekcijai tyliai kolaboruojant. Dabar pačios valdžios rankomis imtasi valstybinės raštvedybos…
V. Radžvilo atveju trukdo tai, kad Vilniaus Forume nuskambėjo žodžiai, jog įgyvendintas tik vienas iš Sąjūdžio tikslų. O dar du liko neįgyvendinti, ir jiems aktyviai ir net agresyviai trukdoma tapti kūnu.
Štai čia, o ne kitur vieniems ESMĖ, kitiems patogus PRETEKSTAS pasitarnauti „ponui”. O klapčiukų, kurių rankomis bus tos anglys žarstomos, visais laikais rasdavosi. Štai ir dabar atsirado. Radžvilas kelia pavojų tiems, kas nenori, kad būtų įgyvendinti VISI SĄJŪDŽIO TIKSLAI, o jis priminė juos tautai ir gali pabandyti vėl aktyvuoti ją… Juos įgyvendinus būtų sunku tyliai, po kilimu (= po „teisingais” lozungais) dar ir kt. tikslus įgyvendinti.
Šia proga prisiminiau A.Bumblausko ekspediciją Nemunu. Apie namų fasadus lenkų okupuotoje teritorijoje (Gardine?). Nuo gatvės matomas gražus, kokybiškas mūro fasadas, o įėjus į kiemą atsiduriama prieš kartais visai palaikių lentų bakūžę.
Gintarui pritariu! Kas pradžioje vadovavo Seimui? Kas tuo metu labiausiai priešinosi Desovietizacijos įstatymui!?
O štai estai jį paskelbė ir klesti!!! Lietuvos gi “istorikai” jau virš 25 metus murdosi povytautiniame laikmetyje!? Jie net nežino, kad VI amžiuje dabartinėje Lietuvos teritorijoje valdė VYTAUTAS I !!! Jie neturi nei menkiausią supratimą apie Sarmatiją (nuo jūros iki jūros), kurioje, anot Klaudijaus Ptolemėjaus gyveno 61 skirtinga kalba kalbančios gentys!? (Pagal kitus šaltinius, visų jų bendrinė kalba buvo LIETUVIŲ!!!). Kada mūsų vadinamieji istorikai pradės studijuoti protėvių paliktus gausius šaltinius ir baigs niekingai bei gėdingai teršti LIETUVOS DAUGIATŪKSTANTMETĘ IR GARBINGIAUSIĄ PRAEITĮ BE KURIOS PASAULIS NIEKADA NEPAŽINS PRAEITIES IR NESUŽINOS – KAS GI ŽMONIJĄ LAUKIA ATEITYJE?!!!
Tomai, nenugesinėk nuomonių, elkis elegantiškai, geriau pasakyk, ką pats galvoji?
Galvoju, kad autorius asmeninę problemą ir kelis kontraversiškus nuomonės išsakymus viešumoje pateikia kaip sisteminę nacionalistinių pažiūrių ir euroskeptikų valymo akciją, kuri neva organizuotai kyla iš baisiosios ES. Žmones, kurių nuomonė autoriui nėra priimtina, sudeda į vieną grupelę ir užklijuoja eurokomjaunuolių-mankurtų etiketę.
Mano elegantiškai paprasta nuomonė gali pasirodyti jums kontraversiškai:
Ideologiniu požiūriu nacionalistai (turiu omenyje ir autorių) visada yra apsupti priešų, o internacionalistai – draugų. Autorius yra labai protingas ir išsilavinęs priešų ieškotojas.
Kiekvienas autorius yra savarankiškas žmogus ir drąsi nuomonė gali tamstą per daug šokiruoti, bet tai yra tavo asmeninė tragedija nepripažinti drąsaus novatoriško požiūrio, per savo trumparegiškumą t e k l i j u o j a n č i a m kitaip mąstančiam savo griežtas nihilistines etiketes, atsikvošėk, žmogau, nusipurtyk stagnacijos dulkes, pasaulis nuostabus, MES JĮ TIKRAI PADARYSIME ŽMONIŠKESNĮ BE SVETIMŲJŲ ĮTAKOS!!
Jokios tragedijos čia nematau. Kaip tik, sakyčiau, V.Radžvilas niekuo nenustebino ir parašė eilinį, visus nacionalizmo kanonus atitinkantį, straipsnį apie grėsmę tautai.
Teisingai, drg. Tomas – štai, sovietiniai internacionalistai irgi visus “draugais” vadino. Puikus tamstos požiūrio įrodymas! 😀
Taip, taip, arba lietuvis nacionalistas arba tautos priešas.
Nacionalistas yra marksistų naudojamas žodis paniekinti patriotą, prieštaraujantį pasauliniam progresui / revoliucijai.
Patriotas yra savo tėvynę mylintis žmogus, kurio vertybių trejybė yra Dievas, šeima, Tėvynė.
Marksistus, liberalus, feministes ir dar daug kitų ant šios vertybių trejybės pykstančių -istų vienija tik neapykanta padorumui ir žmogiškumui.
Pasiskaičius gyvenimo aprašymus, labai krinta į akis defektyvi vaikystė ir iš to noras atkeršyti padoriems žmonėms, lyg tai jų kaltė būtų, o ne tėvų, nedavusių tėvų meilės ir neugdžiusiems savo atžalose padorumo.
Vyresnės kartos žmonės, taip pat pastebime panašumą į tarybinius laikus žinant kaip buvo sukurpiami nepatenkintųjų skundai, kad galėtų susidoroti su sistemai nepaklūstančiais ir savo nuomonę turinčiais tautiškais žmonėmis. Lygiai taip pat šiuo metu daroma prof. V. Radžvilos atžvilgiu. Tik skundikai jau kiti – ne tarybiniai komsomolcai, o dosniai finansuojami europiniai klapčiukai.
Aš taip pat baigiau Vilniaus universitetą tais gūdžiais laikais. Tačiau , kaip tik septintąjame, aštuntąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vilniaus universitete buvo žymiai daugiau tokių dorų patriotų kaip minėtas profesorius. Kai mus, jaunus studentus, parveždavo iš sovietinių saugumiečių tardymų, tai tuo metu dėstę profesoriai, prieškario Lietuvos šviesuomenė, mus užtardavo, net eidavo pas prorektorių Sudavičių, ir prašydavo, kad neišmestų iš Universiteto. Iš tų tautiškų, nepaklususių sovietinei santvarkai ir nepasidavusių mankurtizmui studentų ir gimė Lietuvos Sąjūdis.
Tik šiandien jau kiti dėstytojai Vilniaus universitete – putinaitės tipo prisitaikėliai, tautiškumo neliko nei kvapo. Beatodairiškai tarnaujame kitai sąjungai, o Lietuvos valstybės, kalbos, tautos vertybių, istorinės atminties gynėjų nėra. Vargšai studentai net nesupranta, kad prof. Radžvilas yra tos senosios, tautiškos kartos profesūros idėjų tesėjas.
,,Vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų, 1990–1993 m. jos pirmininkas.” (Vikipedija)
Jei taip vertinti, tai ir Ignatio Loyoja buvo tikrai geras plevėsa, kol skaudi nelaimė atvertė į Jėzaus sekėją.
V. Radžvilas taip pat savo gyvenime turėjo tokį tarpsnį – buvo liberalų ideologu, bet tai nesunku paaiškinti, nes išėjus iš geležinės uždangos norintiems kurti naują Lietuvą labai viliojantys atrodė įvairūs judėjimai, kol asmeninė patirtis ir mąstymas atkratė nuo liberalizmo, bet už tai liberalizmas įsigijo nenuginčijamą priešininką.
F. Dostojevskis irgi buvo revoliucionierius, nuteistas mirti, bet po kalėjimo 4 metus atsivertė į stačiatikybę ir buvo aršus revoliucionierių priešininkas.
Vengrijos premjeras V. Orbanas praėjo G. Soroso mokymą, bet vėlgi virto aršiu priešininku.
Rabinas Saulius, pasmerkęs Jėzų mirti nukryžiuojant, vėliau atsivertė ir tapo apaštalu Pauliumi.
V. Radžvilą jau niekas nepajėgs paversti liberalu ar marksistu, jam tai jau seniai praeitas klystkelis.
Pagarba V. Radžvilui – ieškojusiam, klydusiam, suradusiam tikrąjį kelią grįstą amžinosiomis vertybėmis.
Ne tas atvejis – ,,sąjūdiečiai M.Gorbačiovo persitvarkymo politikai remti” pasiskirstė visose partijose po nepriklausomybės paskelbimo. Manau, sąmoningai užkirto bet kokias galimybes lietuviams vienytis.
Man baisiausi yra tokie žmonės : niekada neklydę, niekada neturėję skolų ir po 20 ar 30 metų žinantys, kaip reikėjo pasielgti TADA.
Nei Sąjūdyje kas žinojo, kaip pertvarkyti ekonomiką, nei šiandien girdisi balsų, kaip tvarkyti ekonomiką, kad lietuviai nebėgtų iš Lietuvos ir grįžtų iš užsienio.
Vien ko verti mano pasisakymai ekonominėmis temomis kai niekam be manęs paties nereikalingi, kai niekas Alke negali ir nepajėgia suvokti ekonominio gyvenimo kryptingo pertvarkymo sugrąžinti lietuvius į Lietuvą.
Niekas nesikeičia ir niekas nieko nenori keisti.
Jei lietuviai dar gali susivienyti dėl nepriklausomybės siekio, tai dėl ekonominio gyvenimo pagerinimo Lietuvoje – tikrai ne, paliekant viską savieigai.
Filosofas Imanuelis Kantas skelbė, kad “Lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos – įminti”./ A.E. Tenantas (Tennant) monografijoje “Lenkų gyvenimo ir istorijos tyrimai” štai ką rašo: “Lietuvių (aisčių) tauta yra vertas didelio dėmesio senosios žmonių giminės palikuonis. Tai pats seniausias Europoje gyvenančių arijų kamienas. Jos kalba, kurią kaimuose dar galima išgirsti palyginti gryna savo pirmykšte forma, iš visų Europos tautų kalbų yra artimiausia šventajai indų kalbai, t.y. sanskrito vedoms”./ Pagoniškąsias baltų tautas sudarė Prūsija, Žemaitija, Latvija, Lietuva ir Jotvingija. Visos jos priklausė aisčių giminei, kalbėjo viena kalba, turėjo vieną tikėjimą, vienodus papročius. Robertas Sears savo veikale “Rusijos istorija” rašo: “Aisčiai, įsikūrę nedideliame žemės plote Šiaurėje, gyvena uždarą gyvenimą ir nesigiminiuoja su jokia aplinkine tauta. Į aplinkines tautas jie visai nepanašūs, neturi ryšio su jokia Europos tauta ir primena tas gentis, kurios gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Davalagyro kalnų papėdėje arba prie Gango upės krantų. Iš tiesų stebinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus sanskritu parašytus sakinius, kieno garsiai perskaitytus, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno. Iš to kas pasakyta, bei iš kitų faktų vargu ar begalima abejoti, kad lietuviai (aisčiai) yra kilę tiesiogiai iš pirmykščio žmonijos giminės lopšio ir iš visų tautų labiausiai yra su šiuo lopšiu susiję”./ Izaokas Teiloras (Isaac Taylor) veikale “Apie arijų kilmę” atkreipia mokslininkų dėmesį į lietuvius, kurie, pasak jo, užima svarbią vietą arijų tautų šeimoje. Lietuvių kalba esanti pirminė arijų kalba, lietuviai neginčijamai atstovauja pirmiesiems arijams. Nors Teiloras vartoja žodį “arijas”, tinkamesnis terminas šioms gentims vadinti yra “aisčiai”./ ——- ištraukos iš Ch. L. T. Pichel knygos “ŽEMAITIJA”.
1956 metais rusų kalbininkai akademikai Toporovas ir Ivanovas visam pasauliui pareiškę:”RUSŲ KALBA GIMĖ SENIAUSIOS LIETUVIŲ KALBOS POKYČIŲ IŠDAVOJE!” Machatma Gandis Antanui Poškai buvo pasakęs:”Žinau Lietuvą, jos kalba yra senesnė už sanskritą”! Nesu kalbininkas, tačiau LIETUVIŲ KALBOS DĖKA įminiau per 300 seniausių kultūrų šaltinius! Juose rasta informacija padėjo man atrasti pasauliui dar nežinomus Trečiąjį ir Ketvirtąjį Žemės ašies fizinius judėjimus!” Šia tema su vyksmo technologinėmis schemomis bei laiko grafikais yra parašytos penkios knygos! Viso pasaulio mokslininkai ir politikai suka galvas – KODĖL IR KAIP KLIMATAS ŽEMĖJE KINTA?! Mūsų gi laikų universitetams, profesoriams, rektoriams, MA, MT vadams ir t.t. pranešta apie padarytus PASAULINIUS ATRADIMUS, kuriuos buvo įmanoma padaryti tiktai ir tiktai SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, kuriai jau PER 50 000 metų!!! Ar ne gėda mūsų laikų “profesoriams”, kurie vietoje padėję PASAULIUI pažinti PRAEITĮ,DABARTĮ ir ATEITĮ, gėdingai sugrįžo į sovietinių metodų lankas ir bando susidoroti su LIETUVOS PATRIOTŲ!!!!!!!!!!?????? ATSITOKĖKITE!!!
Įsivaizduoju arogantišką E. Aleksandravičiaus ir G. Subačiaus šypseną:
– Ką, saugoti tą atgyveną, trukdančią mums į šviesią globalizmo ateitį veržtis – su visiems viena, ant anglų k. pamatų susivienijusia vieninga pasaulio k.?
Būkime objektyvūs ir nepersistenkime: profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus teigimu, – Lietuvių kalba yra 2000 metų senumo, būtent prieš 2 tūkstantmečius sukurta lietuvių kalba, nes dabartinė lietuvių kalba sunorminta xx amžiuje.
Būtent LIETUVIŲ. Tačiau komentatorius turėjo galvoje apskritai baltų kalbas – išlikusias ir išnykusias, bei jų pramotę.
Ch.L.T.Pichel knygos “ŽEMAITIJA” ištrauka iš įvado, kurį parašė lietuviškojo žodžio meistrė ir knygos vertėja profesorė Vyda Kęsgailaitė Ragulskienė: Ši knyga – nepaprastas istoriografinis laimėjimas. Nedaug terasime istorikų, kurie žinotų, ką reiškia žodis “Žemaitija”, tačiau, perskaitę šį nuostabų kūrinį, jie neabejotinai su malonumu pripažins, kad tai vertybė, kuri padeda suvokti veiksnius, nulėmusius Europos etninį, dvasinį, kultūrinį bei kalbinį formavimąsi ir jos išlikimą./ Autorius kruopščiai išstudijavo visus prieinamus rankraščius Žemaičių krašto tema ir labai vykusiai turimus faktus suskirstė atitinkamomis temomis. Šie jo pateikti ir dokumentais patvirtinti faktai parodo, kodėl kildavo karinė grėsmė ir kaip buvo reguliuojama politinė padėtis, nevengiant apgaulės ir klastos. Apžvelgiamos unikalios asmenybės, nuo kurių įgeidžių priklausė milijonų žmonių likimai. Dogmatinėse pažiūrose, įsismelkusiose ir į mūsų civilizacijos dvasinius pradus, jau brendo, kristalizavosi karų – kaip baisiųjų žmonijos žudynių – samprata./ Žemaičiai – paskutiniai Europos pagonys, kuriems pagrįstai priskiriamas Europos išgelbėtojų nuo Čingischano Aukso ordos užkariavimų nuopelnas. Nė viena tauta negali pasigirti nukovusi mūšiuose tiek mongolų chanų kaip Žemaitija. Mongolai neprilygo Žemaičiams, nors irgi buvo puikūs raiteliai. Jokia tauta nėra laimėjusi tiek mūšių su mongolais, paėmusi tiek daug karo grobio kaip Žemaitija. Vien Žemaitija patyrė tokią daugybę aukų per karus su teutonų riteriais. Niekas kitas taip patikimai kaip Žemaitija nebuvo atrėmęs įsiveržusių svetimšalių armijų, kurios šešis amžius be paliovos visomis įmanomomis kryptimis brovėsi į šalį. Tie grobikai buvo ir teutonų riteriai – iš vakarų, ir Čingischano mongolai – iš pietų, ir lenkai – iš pietų, ir rusai – iš rytų, ir švedai – iš šiaurės./ Žemaičių priešai – teutonų riteriai, Rusijos carizmas, senasis Jėzuitų ordinas patyrę žemaičių ištikimybę savo pagoniškajam tikėjimui ir nepalaužiamą ryžtą žūtbūtinai ginti savo įsitikinimus, griebėsi intelektinio karo – rašė ir platino priešišką literatūrą, papirkinėjo žmones, t.y. naudojo plunksnos ir pinigų galią. Jie ne tik prievartavo moteris, iš tėvų grobė vaikus, plėšė žmones, žudė, bet ir norėjo visiškai ištrinti žemaičių tautą iš istorijos atminties. (…)
Noriu įterpti savo trigrašį dėl lietuvių kalbos.
Lietuvių kalba yra surinkusi daugybę žodžių per 70 tūkst. metų ir taip pat išbarsčiusi.
Jei kurioje tai pasaulio kalboje yra daiktavardis be veiksmažodžio, tai to daiktavardžio veiksmažodis yra lietuvių kalboje. Tai dar L. Jelmslevas (Hjelmslev) prieš gerus 60 metų pasakė.
Bet kuris bet kurios kalbos veiksmažodis turi atitikmenį lietuvių kalboje, tiesa, gali būti pasikeitusios reikšmės : virtę priešingomis ar prasislinkę.
Bet kurią Europos kalbą (netgi baskų, fino – ugrų) panagrinėjus lietuviškų veiksmažodžių raktu tenka suprasti, kad bent prieš 10, 20 ar 30 tūkstančių metų mes, šiandieniniai europiečiai, kalbėjome pradžialietuviškai.
Tos pirminės šaknys, kaip vara- (vary-ti), dava- (duo-ti), rava- (ravė-ti), gama- (gim-ti), mara- (mir-ti), gava- (gau-ti), dara- (dary-ti), maga- (magė-ti), …, pasakiškai gerai išsilaikę lietuvių kalboje per 70 tūkstančių metų – nuo tų dienų, kai Kalahario dykumos rajone (mano manymu, tai atsitiko Okavango upės deltoje- Šv. Raštas sako, kad Adam ir Chava susitiko, kur iš vienos upės penkios išsišakoja) susitiko 7 negrės iš Tanzanijos vietinį vyrą negrą.
Nama kalboje ‘saulė’ yra ‘soris’, -s galūnė reiškia moterišką giminę, mūsų seniausieji žodžiai ‘moteris’, ‘naktis’, ‘pilis’ taip pat su senąja moteriška gimine, ne taip seniai dar buvo ‘seseris’, ‘dukteris’.
Atstatant pirminį žodį ‘saulei’ gaunasi ‘savaras’, kai runa dar buvo vadinama (pagal išlikusį užrašymą) ‘sovulo’, kai graikų ‘driežas’ pasikeitus ‘saulės’ vardui tapo ‘sauros’, kai Sarmatija pagal ‘sa(va)r-mat(yti)-ėja’, Herodoto užrašyti ‘sauromatoi’ nesunkiai atstatomi į ‘savaramatas’, -ai.
Lietuviai, mūsų kalba yra tikras lobis, mums patiems ar tesuvokiamas.
Gerbiamieji,kalbėdami apie LIETUVIŲ kalbą nenukrypkime į smulkiausias detales! Bandydami jas išnagrinėti, mes dramblyje matysime tiktai blusą, ar blusas! O kur pats DRAMBLYS? Tas DRAMBLYS, kurį galime regėti tiktai ir tiktai SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS PAGALBA kaip tiktai ir yra LIETUVIŲ KALBA!!!! Būtent jos dėka ir yra atrasti MOKSLO PASAULIUI DAR NEŽINOMI TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI!!!
Gerbiamasis, kaip kelių eismo taisyklės galioja važiuojantiems automobiliais, taip ir lietuvių kalbos vieta turi būti ĮRODOMA pagal kalbotyros taisykles, o ne vien tik įvairių kalbininkų citatomis.
Lietuvių kalbai įrodyti reikalingos jungtys su sekančiomis kalbomis :
-nama,
-hadza, sandawe,
-aitiupių (etiopų),
-berberų,
-dravidų,
-senųjų australų,
-indo-europiečių (taip vadinamai, nors tikrovėje tai kaukazainiai),
-uraliečių,
-altajiečių,
-tungusų,
-taivaniečių (austronezų),
-navatlių (actekų),
-kiče (majų),
-taino (išmirusi, Kuba, Bahamai ir kitos D.Antilų salos),
-inkų / kečua,
-aimarų,
-jamana (yamana, Ugnies Žemėje),…
Straipsnis apie sovietinės nomenklatūros siautėjimą.
Komentarai, didžiąja dalimi, apie bet ką, tik ne apie kiaules komunistus.
Pilnai suprantama. Keroja iš pasąmonės neišvaryta baimė – paskysi nors vieną neteisingą žodį apie partiją, bolševikai sugadins gyvenimą.
Bus taip pat, kaip profesoriui.
Seime, prezidentūroje ir kitur įsitvirtinusi
(antilietuviška neliustrutoji komunist- kgb’istinė lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų) gauja, kuri daro išpuolius prieš Lietuvą, varo Tautą iš Lietuvos.
_______________________________________________
Mes neturim:
savo pagalbininkų Seime;
savo prezidento;
savo darbuotojų prokuratūroje;
savo darbuotojų teismuose;
savo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos darbuotojų.
Mes neturim savo pagalbininkų Lietuvos valstybei kurti. Viskas klastingai okupuota. L. blogai
___________________________
Ar taip gerai?
Teisingai parašei.
Ką reikia daryti, kad šitą iškrypėlišką padėtį pakeist???
Atėjo laikas sovietinių laikų propesoriams pasakyti – GANA!!! Tačiau – kas tai padarys? Juk tauta kadaise norėjo skelbti desovietizacijos įstatymą! O kas iš to išėjo?! Kol kas jie ir muziką užsako, ir už “pianino” sėdi!
Tvanksti, Tamsta dar nepaminėjai – anglų, Velykų salos kalbą, ispanų, prancūzų, baskų, vokiečių, graikų, japonų ir t.t., ir t.t.
Pasirodo, kad įminti PASAULIO PRAEITĮ IR ATEITĮ ir atsakyti į klausimą – KODĖL ŽEMĖJE KLIMATAS KINTA? bei – KAS ŽEMĖJE BUS ATEITYJE?, užtenka tiktai vienos SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS!!!!
Tačiau gaila, kad sovietiniams propesoriams rupi ne LIETUVA ir LIETUVOS ATEITIS bet intrigos!!!
Jūs puikiai nusimanote kalbotyroje. Kodėl nepabandžius jums įminti klimato kaitos problemą pasitelkus lietuvių kalbos gramatikos?
Gerbiamasis, noriu pasidalinti savo mintimis apie Jūsų paminėtas kalbas.
Anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių kalbos yra menkavertės kalbotyros požiūriu, tai per paskutinius 2,5 –
1,0 tūkstančio metų prarastas lietuviškumas, kurio išliekų nepaprastai daug žodžiuose, vietovardžiuose.
Velykų salos kalba yra taivaniečių (austronezų) tarmė. Labai vertinga istorijos tyrinėjimams, mat užrašai Velykų saloje sutampa su užrašais Indo slėnio kultūroje, nors laiko skirtumas siekia 3 tūkstančius metų.
Baskų kalba yra žmonių R1b geno pagrindu, išėjusių iš Kapadokijos (Turkijos viduryje) maždaug prieš 8 – 8,5 tūkstančius metų ir per Bosforą, Juodosios jūros pakrantę, Dniestro upe, šiaur. Karpatų priekalnėmis per Čekiją atėjusius į dab. Vokietiją, Žemąsias Žemes, Prancūziją, Ispaniją, taip pat perbridusius į Britaniją ir tapusiais britais, škotais, airiais, velsiečiais.
Graikų kalba yra lietuvių kalbos bruožus praradusi po Taurėjos užkariavimo (1186 m. pr. Kr. arba 3322 m. pagal arijus), kai plėšikams vagims graikams įsivyravo švepli Th, F, Ps, išnyko Š, Ž, Č, Homero laikais (750 m. pr. Kr.) dar išlaikiusi daugybę lietuviškumų, kurie dėl šveplėjimo jau su prarastu skardumu.
Japonų kalba yra sankrata kelių kalbų, kaip ir patys japonai genetiškai yra kelių skirtingų genų junginys.
Tarp kitko, anglų kalba užregistravusi prieš keletą metų 1-milijonąjį žodį, pagal pačių britų kalbininkų išvadas teturi tik 2000 (du tūkst.) tikrųjų britiškų žodžių, pvz. : go (ginti, gyti) – eiti, vomit – vemti,…
Ar tu bent suvoki, ‘Tvankstai’, kas yra kalba?
Tvankstas:
,,…anglų kalba… teturi tik 2000 (du tūkst.) tikrųjų britiškų žodžių…”
Gyveno keltų gentys. Britai? Jas nukariavo germanų gentys anglai, jutai ir saksai. Susimaišė kalbos. Normandai užkariavę taip pat sumaišė kalbas. Dar romėnai užkariavę maišė kalbas. Kas gavosi – kalba, turinti 1000000 žodžių?
Jei suvoki kalbą – rašyk kalbos apibrėžimą. Ilgų tavo postringavimų neskaitysiu.
Nesuprantu, kas patį taip nervina, dirgina ?
Negaliu per mėnesį ar metus parašyti gal 20 ar 25 knygas kalbotyros temomis. Duos Dievas sveikatos ir šviesaus proto, tai gal pavyks atlikti per 20 ar daugiau metų.
Esu pasidaręs skyrių sąrašą, jų yra virš 80 ir kiekvieną galima išskleisti knyga ar net trimis keturiomis. Turėčiau gal 100 sekančių metų rašyti ir rašyti.
Be kalbotyros yra dar visa eilė mokslų, kuriuose taip pat noriu pasireikšti : filosofija, teisės filosofija, techniniai mokslai ir išradimai, kultūros istorija, žemės ūkio mokslai,…
Kembly, galiu pasiūlyti paprastą pasirinkimą vietoj amžino dirginimosi ir kabinėjimosi kaip mėšlinei musei – neskaityti mano pasisakymų, be grąsinimų man, kad ‘tavo postringavimų neskaitysiu’, paprasčiausiai nei skaityti, nei rašinėti sudirgus šūdniekius.
Ne mano bėda, kad pačiam nežinoma daugybė buvusių lietuviškų žodžių, likusių kitose kalbose, nežinoma daugybė dalykų, kurie nežinomi pačiam, man patinka paties, Kembly, natūralus chamizmas niekinti žinojimą, nuleisti bet kurį žmogų iki paties supratimo, iškelto iki dieviškos tobulybės, tariant sau narciziškai JŪS.
Britiškų žodžių nėra ir būt negali, lygiai klaip nėra Europos Sąjungos žodžių.
Europos sąjungos žodžiai jau randasi. Pvz.: infrastruktūra, eurokomisaras, integracija, europarlamentas, brexitas…
Manau galima parankioti ir daugiau. Ypač iš ES projektų.
o man įdomu, katram rajonui ruoštis keisti pasus, parapiją, o vaikams – mokyklą?
www. delfi. lt /news/daily/lithuania/kodel-po-s-skvernelio-slapto-susitikimo-lenkijoje-tvyrojo-tyla.d?id=75408355
Atsikrausčius į Britaniją R1b geno žmonėms (daugiausia jo turi baskai), tiksliau perbridus jų pačių vardu, ilgai gyveno ramiai, kasė daug cinko ir pardavinėjo į visas puses bronzai gaminti.
Karo industrininkas Julijus Gajus Kaizaris susitvarkęs Galijoje, griebėsi Britanijos su jos cinko kasyklomis Kernovėje (Cornwall), žr. William Camden, ‘Britannia’, atnešė liaudynų kalbos žodžius.
5 amžiuje, sužinoję apie Romos valdymo negalias, kėlėsi šėksnos (saksai) ir angliai nuo Šventynės upės (žr. Vikipedijoje, upė prie Kylio), atnešė savo lietuvišką tarmę.
9 ir 10 amžiuje kėlėsi vykingiai nuo Vandaros (Oder), Vislos, Nemuno ir Dauguvos su savo lietuviškais trigrašiais.
Tie patys vykingiai, įsikūrę taip vad. Normandijoje, labai sustiprėjo, tačiau niekaip neįtiko seniau apsikrikštijusiems galams, kalbėjo ‘prancūziškai’ beveik nesuprantamai, tai gelbėjo katalikų kunigai su liaudynų kalba ir nusprendė nesirieti su prancūzais ir keltis pas savo nesenus giminaičius Britanijoje.
Vilhelmas 1066 m. laimi Hastings (nelabai daug britų vietovardžių su išlikusiomis -(a)s galūnėmis) mūšį ir įsitvirtina su iškraipytais lyg tai ‘prancūziškais’ žodžiais (vad. normandiškas dialektas).
Naujadarai anglų kalboje sudaromi iš graikiškų ir liaudyniškų žodžių, taip pat perimami žodžiai iš buvusių kolonijų apibūdinti daiktus, reiškinius.
Taip ir lieka gal 2000 pirminių britiškų (pagal R1b geną) žodžių, kai kalbėta dar gražiai lietuviškai su grubumu, o 1.000.000 jau surankioti ir įsitvirtinę nuo J.G. Kaizario laikų, po žodelį kitą kasmet pridedant.
Betvarkė su Š garsu (14 užrašymo būdų) išduoda daugybę anglų kalbos vulgaraus vystymosi paslapčių.
Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių šeimos kalbų grupei. Suomiai, estai, baskai ir vengrai nepriklauso indoeuropiečiams.
Matote, uraliečių kalbų grupė yra atsiskyrusi nuo pradžialietuvių kalbos maždaug prieš 30 tūkstančių metų.
Uraliečių kalbų žodis ‘plaukas’ – ‘hius’ suomiškai (nevardinsiu visų kitų kalbų) yra iš pirminio žodžio ‘gyvūkšta’.
Tęsti galiu ilgai ir nuobodžiai, bet manau – kas nori suprasti, tas supras ir iš vieno žodžio.
Įdomumo dėlei galiu pranešti, jog lietuviškoje skaičių numerologijoje – raidžių ir skaičių lentelėje figuruoja raidės Q, W ir X. Štai toji lentelė: A, Ą – 1; B – 2; C, Č – 3; D – 4; E, Ę, Ė – 5; F – 6; G – 7; H – 8; I, Į – 9; J – 10; CH, K – 11; L – 12; M – 13; N – 14; O – 15; P – 16; Q – 17; R – 18; S, Š – 19; T – 20; U, Ų, Ū – 21; V – 22; W – 23; X – 24; Y – 25; Z, Ž – 26./ Keletas nuostabių pavyzdžių: RIBA: 18+9+2+1=30; LT: 12+20=32 (greita pertvarka); GAMTA: 7+1+13+20+1=42; TAIKA: 20+1+9+1=42 (kategoriška savarankiška nuomonė); TIESA: 20+9+5+19+1=54 (nušvitimas); DIEVAS: 4+9+5+22+1+19=60 (Absoliutas); VYRAS: 22+25+18+1+19=85 (produktyvus logiškas veiksmas); ŽMOGUS: 26+13+15+7+21+19=101; VASARIO16: 22+1+19+1+18+9+15+16=101!! MANO IŠVADA: LIETUVIŲ KALBA PASAULIO T I E S O S PAŽINIMO KALBA!!!
Gintarai, jūs esate tikras lietuvių kalbos Indiana Jones. Manau, kad kartu su Romu Zubinu ir Tvanksu galėtūmėt ne tik klimato kaitą sustabdyti, bet atvesti visą pasaulį į protą!
Dėl klimato atšilimo labai priešiškos nuomonės yra ir keletas lietuvių, garsių JAV mokslininkų.
Buvęs Čekijos prezidentas Vaclav Klaus yra į šuns dienas išdėjęs pseudomokslą – klimato kaitą (galima pasiskaityti http://www.klaus.cz, yra įvairiomis kalbomis).
Vikipedijoje rašoma, kad klimato kaitą patvirtina 97 nuošimčiai mokslininkų – kas tai ? Religinė dogma, kurią turi priimti ‘netikėliai’ ? Jei mokslas, tai užtenka ir vieno mokslininko įrodymų, kurie gali būti pripažinti nors ir po 300 metų (N. Kapperniks atvejis).
Gintarai, nereikia nuklysti į Gematra lankas.
Ezoterija nėra mokslas.
Pagal kalbos vystymosi dėsningumus V yra B vietoje, o iš V yra išsivystę B, P, F jau kaip antriniai priebalsiai.
Vietoj C turi būti pirminė G, iš kurios išsivystė K, H, Ch, Q, Č, C, Dž, Ž, Dz, Z, o liaudynų C buvo tariama VISADA kaip K iki 5 amžiaus pabaigos, pvz. liaudynų klasikai garsųjį ‘veni, vidi, vici’ tarė tik ‘vėni, vydi, vyki’ lietuviškai užrašant, savęs nepažintų ir Cicero, kuris pasisakydavo savo vardą Kikero, Kikeronis (kilm. linksnyje).
W yra išvis vėlyva raidė ir nieko bendro neturi su liaudynų kalba, tokia pat dirbtina, kaip lietuviams F, H, Ch ar Q.
Kitų garsų išsivystymas per 70 tūkst. metų, kai kurių jau gal ir per 100-150 tūkst. metų, turi priklausomybes nuo genetinių mutacijų, paveikusių psichiką.
Garsas Š žymi beveik visada prarastą klyką (click angliškai), kuris reiškė nešvarą, išsisklaidymą. Klykai šiandien tėra tik pirminėse kalbose arba jų kaimynystėje.
Garsai Th, F žymi genetinius sutrikimus su įgimtu šveplumu ir tuo pačiu homoseksualumu, lietuvių kaimiečių labai gražiai pamėgdžiojami kaip sukčių ir vagių kalbėsena, pvz. ‘fyfis esi’.
Plačiau išdėstysiu savo būsimose knygose, kurių tikrai ne viena turėtų būti.
Atminkite, kad net perspėjama prieš susipažįstant su Gematra ir Kabala, kad tai gali nuvesti į sielos sudegimą.
Kiek egzistuoja Žemė, tiek joje kinta ir klimatas!!! Anot šumerų “Karalių sąrašo”, kurį taip pat pasisekė įminti SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, šumerai klimato kaitą Žemėje stebėjo 450 000 metų!!! Mūsų gi laikų propesoriai tai daro tiktai nuo 1880-jų metų!? Garbė mūsų protėviams!!! Nulenkime prieš juos galvas!!! Beje, neteko sutikti šaltinį kuriame mūsų protėviai norėtų ir bandytų kovoti su gamta ir su klimatu! Jie tiktai stebėjo gamtoje vykstančius fizinius procesus ir darė išvadas, kurios, bent šumerams, padėjo šioje Žemėje išsilaikyti netoli pusę milijono metų! Mūsų gi profesoriams, jeigu LIETUVOJE dar tokių esama (o laikas tai parodys!), reikia nedelsiant baigti tarpusavio rietenas ir pasitelkus jaunimą, sutelktomis pajėgomis pradėti studijuoti seniausiųjų kultūrų pasaulyje šaltinius, kurių nemaža dalis jau įminta!!!!
Gerbiamasis, kad rašote šauktukais, tai nieko neduoda. Reikia kantriai ir nuosekliai dirbti darbą remiantis visomis galimomis mokslinėmis įrodymo priemonėmis.
Imkite pavyzdžiu didžiai nusipelniusį lietuvių kalbai akademiką Zigmą Zinkevičių, kurio darbai nemarūs.
Ezoterika, mielieji, yra mano širdžiai artimas mokslas, nes remiasi budizmo filosofija, tai antrasis tikėjimas po AISČIŲ tikėjimo, kurį aš labai gerbiu, nes remiasi gamtos mokslais, ir ypač astronomijos mokslu,o tai, sutikite, yra labai tikra ir labai prie širdies. Domintis ezoterika, pasaulis tampa daug spalvingesnis (nei tuščias ir jau pradedantis gerokai įgristi tas nuolatinis politinių temų gvildenimas – tas pats per tą patį…) ir įdomesnis, ir prasmingesnis, nes tada tu pagauni KONTAKTĄ SU ABSOLIUTU, KITAIP TARIANT, SU VISATOS KŪRĖJU, PRISIJUNGDAMAS PRIE VISUOTINĖS INFORMACIJOS LAUKO. Taip žinome, kad kosmose egzistuoja elektromagnetinės bangos, kurios daro įtaką gyvajam organizmui, florai ir Žemės seisminiam aktyvumui. Tai nagrinėja astrologijos mokslas, kaip visa tai pasireiškia žmogaus asmenybės susiformavimui ir ko negalima reikalauti iš žmogaus, jei tai peržengia žmogaus prigimtinių galimybių ribas.
Numerologija – ne burtai, o mokslas, tyrinėjantis žmogaus charakterį ir polinkius, kurie užkoduoti žmogaus asmeniniuose gimimo datos ir gimimo dienos skaitmenyse. Pitagoras tvirtino, jog skaičiai valdo pasaulį. Norint sėkmingesnio ir produktyvesnio gyvenimo kokybės, norint šiek tiek užbėgti įvykiams “už akių”, nei atsidurti nesėkmingoje, o gal ir beviltiškoje situacijoje, tam nepasiruošus iš anksto. Žinant skaičių savybes, galime pritaikyti konkrečiam asmeniui pagal jo asmeninį gimimo datos ir gimimo dienos skaitmenį, taip pat pagal vardo ir pavardės skaitmeninę charakteristiką – palankiau susiplanuoti artimiausių dienų ir valandų darbus. Iššifravę skaičių reikšmes, galite nuodugniau pažinti save, savo prigimtines galimybes: kiek jums duota ir kaip tuo sėkmingiau pasinaudoti praktiškai gyvenime, norint civilizuotai, o ne chaotiškai gyventi. Mielieji, jei kurį iš jūsų sudominau ir norėtumėte sužinoti skaičių charakteristikos lentelę, apsilankykite tinklalapyje adresu: http://www.rasyk.lt/kuriniai/vartotojai/51928.html/ Ten aš publikuoju savo straipsnius. Malonaus jums skaitymo!
Na taip, Putagoras.
Na taip, tai noras paaiškinti pasaulio tvarką skaičių tvarka.
Visa nelaimė, kad žmogaus gyvenime atvejai yra faktoriale ir ta įvairovė begalinė – vien 6 faktorialas yra 720 (tiek atvejų galimybių esant 6 dalims), o jau 20 ?
Visas putagorizmas paremtas sudėtimi – atimtimi, supaprastintais atvejais ir tai pateikiama sofistiškai (įsimylėjusiai) kaip tikrasis atvejis.
Na taip, putagorizmas/gematra yra gera nirvana pabėgti nuo pasaulio ir savanoriškame narvelyje miško tankmėje jaustis saugiu ir stipriu, ir labiausiai saldu, nepaprastai išmintingu, nes to niekas nežino arba tik vienas kitas ‘pateptasis’.
Paspaudus tinklalapio adreso nuorodą, kažkodėl negalima tiesiogiai patekti į mano asmeninį tinklalapį, todėl siūlau internetinį adresą surinkti atskirai su google naršykle, tuomet pateksite garantuotai.
Tvanksti! Deja, nei vieno mūsų laikų profesoriaus “nemarus” darbas nepadėjo įminti seniausiųjų kultūrų šaltinius! Tam pirmiausiai esu dėkingas savo pirmajam Leningrado profesoriui S.I. Rudenko, už jo dar 1955 metais duotas pirmas paskaitas archeologijoje Altajų krašte atidengiant mūsų protėvių gūdų kurganą! Dėkingas esu L Česlovui Gedgaudui, kuris pirmasis man atvėrė akis į LIETUVOS praeitį, už jo išties NEMARŲ darbą “Mūsų praeities beieškant”! Dėkingas esu prof. Marijai Gimbutieneu už jos NEMARIUS darbus bei puikias įžvalgas archeologijos darbuose! Esu dėkingas Augustinui Voldemarui, Jonui Basanavičiui, prof. Kazimierui Baršauskui už pastarojo nuostabius patarimus mano gyvenimo kelyje ir t.t. O štai mūsų laikų nei vienas profesorius kol kas nėra vertas mano padėkos!!!
Gerbiamasis, akademikas Zigmas Zinkevičius nudirbo ir dar tebedirba būdamas 93 metų nepaprastai svarbų darbą – enciklopediškai surinko duomenis apie lietuvių kalbą, jo knygose pateikti duomenys viršija paties akademiko nuomonę ir išvadas – tai svarbiausia darbų tęstinumams.
Noriu priminti M. Planko pavyzdį – studentu būdamas pasiprašė studijuoti fundamentaliąją fiziką, į ką prof. Jolliot nustebęs atsakė : ‘jaunuoli, tai beviltiška sritis, nes fundamentalioje fizikoje viskas jau atrasta’.
Akademikas Z. Zinkevičius yra prof. Jolliot padėtyje.
Kaip M. Plankas atrado kvantinę fiziką, taip ir daugybės mokslų atradimai atveria visiškai naujas galimybes kalbotyrai – ko verta vien kvantinės fizikos-chemijos-biologijos paaiškinimais naujos žinios apie žmogaus sandarą, mutacijas ir jų įtaką kalbos kitimui, kaip dėl pakitimų keičiasi kalbant elektromagnetinės bangos – žmogaus balsas, taip pat ir elgesys. Č.Gedgaudas davė geras pramatas ir šioje srityje, ko tikrai nesuvokia kalbininkai.
Prisiminkime sanskrito Paninį, kuris atliko tokį darbą prieš 2500 metų, kai dabartinio pasaulio kalbotyra tai pasiekė paskutiniaisiais dešimtmečiais.
Gaila, anksti buvo nužudytas Jonas Kazlauskas, kurio darbuose pleveno Č. Gedgaudo dvasia. Mano paties vertinimu – Č. Gedgaudas yra genijus, kurio 1972 m. išleista knyga (turiu pirmo leidimo po ranka) gal apie 2070 metus bus pripažinta visuotinai. Matau ir mąstau blaiviai – klaidas dėl nežinojimo, klaidas dėl įsimylėjimo, klaidas dėl neapykantos, bet tai atitinka apibrėžimą apie genijaus darbą, duotą C. Lombroso ‘Genijus ir pamišimas’ (Genio e folio) – genijus pasako, kad už kelių upių ir kelių miškų ganosi elnias ir paleidęs strėlę nušauna. Vėliau mokslininkai kuria teorijas, kad tai padaryti kaip kasdieniškai įvykdomą darbą.
Mane labai skaudina, kai bet kurioje mokslo srityje nėra priimamas objektyvus vertinimas, bet subjektyvus įsimylėjimas ar neapykanta, tai taip artima visiems be išimties žmonėms bet kurio visuomenės sluoksnio. Taip buvo, yra ir bus.
Platonas tai gražiai aprašė olos alegorijoje – kada įvyksta išėjimas iš urvo.
Varom vagą,
tai gerai;
matyt bus kas
gausis (ar gims)
iš jos.
Ir gal visai tiks,
visuotinai pritiks
– augančiai kartai
siūlytas mano įžodis
OLA (su “uolomis anot
hardų”) už “tinklapį, žiniatinklį, paskyrą, saitą, pusiaulapį…WWW
Ola yra gerai, –
saugu, turininga
įdomu ir apRIBOta
INternete In-ter-Netu.
Matėt?
Delfyje Putinaitės atkirtis Radžvilui…
“Iš urvo” mes išeisime tiktai tada, kai mūsų universitetų dėstytojai patys patikės, ir mūsų jaunąją kartą įtikins, SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS pranašumais prieš kitas kalbas!!! Tai reikalinga ne dėl savigarbos patenkinimo, bet dėl PASAULIO ATEITIES!!! Tačiau pradžioje reikalinga įtikinti profesūrą, kad šaltinių šiai veiklai yra daugiau nei pakankamai! Tai liudija mano knygos! Raktas į šaltinius taip pat jau atrastas!
Pasaulis be lietuvių kalbos niekada nesugebės įminti PRAEITIES, DABARTIES ir ATEITIES!!! Tai teigiu todėl, kad po M.Koperniko padarytų pirmojo bei antrojo Žemės ašies judėjimų atradimo, prireikė net 500 metų, kol buvo atrastas dar Trečiasis bei Ketvirtasis Žemės judėjimai!
Mūsų profesoriai privalo žinoti, kad dabartiniame šimtmetyje būtent ant jų pečių guli didžiulė atsakomybė geofizikoje – jie privalo formuoti politiką joje bei padėti “pamatus” visam TŪKSTANTMEČIUI!
Gal atrodys labai utopiška, tačiau mano sena svajonė, jog LIETUVIŲ KALBĄ PRIPAŽINTŲ TARPTAUTINE BENDRAVIMO KALBA!! Tačiau, kad gautume šitą stebuklingą šansą pirmiausia turime įrodyti, kaip patys lietuviai gerbia labiau už anglų – gimtąją kalbą. Kitaip tariant, visų pirmą, neturi žodžiai ir darbai nueiti į priešingas puses.
Užsieniečiai, kurie išgirsta mus kalbant lietuviškai, stebisi mūsų kalbos grožiu ir išraiškingumu. Ji – vaizdinga, melodinga ir subtili, maloni ausiai klausytis, kaip inteligentiška kalba, kuri yra konkrečių žodžių ir aiškiai pagaunama klausos, be to, ir raštą turime modernų – tik imt ir skaityt!!
Gintaras:
,,…kurie išgirsta mus kalbant lietuviškai, stebisi mūsų kalbos grožiu ir išraiškingumu.”
Gintaras:
,,utopiška, šansą, melodinga ir subtili, inteligentiška, konkrečių, modernų…”
Gintarai, man labai patinka žodis ‘subtilus’ ir labai prajuokina, atlietuvinus reiškia ‘subinę dildyti’.
Liaudynų ‘supinus’ reiškia nugarą, mes turime kiek žemiau ‘subinę’. Iš ‘supinus’ atsirado ‘sub’, reiškiantis ‘už, po’, kaip nematoma pusė.
Prancūzai ‘subtiliter’ supranta kaip ‘kąsti, gelti uodui’, tas ’tiliter’ yra nuo lietuviško ‘dildyti, dildinti’, tarp kitko, seks reikmuo lesbietėms yra ‘dildo’, kaip pesnio pakaitalas.
Gal nereikia būti subindildžiu, o kalbėti lietuviškai : maloniai dildanti ar dilgčiojanti, krebždenanti ar paprasčiausiai maloniai skambanti.
Tenorėjau parodyti, kaip kai kada absurdiškai kalbama.
Dar pavyzdėlis iš demokratijos žodyno -‘deputatas’, pažodžiui ir paraidžiui ‘nupyzdantis’, ‘nuputėtis’. Yra dar geresnių, tiksliau šlykstesnių žodžių, kurie kartojami nuo ryto iki vakaro ir niekas nepasidomi, ką gi tai reiškia iš tiesų.
Svarbu išmokti gražiai kultūringai lietuviškai kalbėti. Iš lėto – su intonacija (čia ne anglų greitakalbė), kalbėdami darome pauzes, jeigu kalbame ilgiau nei keturios sekundės be pauzės, klausytojas, užsisvajoja ir mintimis nuklysta nuo pašnekovo minties, nes monotonija išjungia dėmesį. Labai dėkinga tai, kad mūsų kalbos žodžiai ilgesni ir tai iš karto įjungia vaizduotę, kol išklausai kalbantįjį. Jeigu rašome, sakinys, pageidautina, turi susidaryti ne daugiau kaip iš dvylikos žodžių, nes skaitant tryliktąjį žodį, pametama sakinio mintis.
Tai labai geras ir labai protingas pasiūlymas! Pasaulis privalo galiausiai suvokti, kad visi Žemėje procesai vyksta tam tikru periodiškumu, kurie jau yra įminti! Periodiškai kartojasi ir globaliniai tvanai. Su antruoju tūkstantmečių pasibaigė Nojaus tvanas! Tačiau “ant kulnų” jau lipa, kiek smulkesnis – “Kaino ir Abelio” tvanas. Nuo 3500-jų metų prasidės “Tęsėjo” tvanas, kuris laike 12 000 metų vandens lygį Žemėje pakels per maždaug 80 metrų nuo dabartinio lygio!
Būtent šiam tvanui lietuviai ir privalo ruošti ne tiktai visos Žemės gyventojus bet ir mokslininkus bei politikus!
Gerbiamasis, pasižiūrėkite kiek yra ledynų Grenlandijoje ir Antarktidoje, kiek gi jie dengia sausumą, tai yra kokio storio.
Paskaičiavus gaunasi, kad jei ištirps visi tie ledynai ( tai tebūnie kitąmet, tai tebūnie po 12000 metų), tai pasaulinis vandenynų lygis gali pakilti apie 5 metrus.
Gerbiamasis, Jūs suprantate tikrovę – tik 5 metrai, bet ne 80 metrų.
Tiek (dar 75 metrus) turi prisisioti visi klimato kaitos kvailysčių naujatikiai, kurie, kaip įprasta naujatikiams, su bepročių užsidegimu klykia ir skelbia paniką.
Gerbiamasis, niekada negalima aklai pasitikėti jokiais akademikais, nobelistais, reikia turėti pačiam blaivumo suprasti ir reiškinius, kurie nėra tiesioginio darbo kasdienybė.
Kembly, nusiramink, paklausyk, aš pacituosiu iš A.Lyberio “Sinonimų žodyno”, pats įsitikinsi tarmiškų žodžių grožiu: “Abuojas – piktas, įkyrus, blogas;/ adata – dyglys;/ agnus – smarkus, judrus, vikrus;/ aičiukas – velnias;/ aidas – skardas, atliepas, ūkas, ulpas;/ aidija – daina;/ aikštė – laukymė, progymė (tarpas tarp medžių), pratėgė, prosmė;/ akiplėša – įžūlėlis, akižara, akidraska, akirėža, akižaga, akiadūris, storžievis, stačiokas, stačiakalbis, stačiaburnis, stačiakys, plėštakys, verstakys, išverstakis, ststdūra, statmukys, ragožius, drėbtuvas, plėšys;/ aklas – žabalas, spangas, žlibas, kušlas, spitras;/ akmuo – kūlis, riedulys, dirvakmenis, laukakmenis, uola (didelė akmens masė);/ apdaras – drabužis, drapana, apranga, apvalkas, apgarbas, danga, dangalas, dangovė, dangojus, nešenė;/ apyaušris – apydienis, apyblanda, apyšvitis, apyrytis, parytys, paaušrys, prieaušris, priešdienis, priešrytis, proaušris, prodienis, prorytis;/ arklys – žirgas, ašvienis (darbinis arklys), kuzė (vaik.), ygagas (vaik.), bėgūnas, ristūnas; šarūnas, žviginis (gerai šeriamas, pavažiuoti skirtas arklys); arklėkas, arklėnas, arklynas, arkliokštis, arkliūkštis (menkas, nedidelis arklys); arkliapalaikis, kuinas, kėvė, kėvinas, kivyna, brakalas, gaištaras, grobanas, kabalda, kipšulys, klabukas, klampis, klukna, kriokas, kuinas, lubrakas, lupena, skrabis (prastas, liesas, senas arklys); žlargis (sunkios bėgsenos); rambys (rambus, sunkiai pavaromas); baltis, baltokas; juodis, juodokas; širmis, širmokas, širvis, baltširvis, šyvis, šalnis, šerkštis (maišyto plauko); bėris, bėrokas, bėrširvis, bėrlašis, kaštonis, raudis, sartis, sartokas, brišis, briedplaukis, juodbėris, tamsbėris, šviesbėris, plėsnis (rusvo plauko); pilkis, palvis, palšis, palšokas, pelėkis, pelenius (pilko plauko); geltis, gelčius, gelsvis, derešius, dūlis (gelsvo plauko); margis (margas); laukis (balta kakta); žvaigždgalvis (su žvaigžde kaktoje); obuolmušys (lyg obuoliais muštas); balt(a)kartis (baltais karčiais); juod(a)kartis (juodais karčiais);/ artigalė – nėščia.//
Pilnai su Tamsta sutinku, kad – negalima aklai pasitikėti. Tačiau, nafta po Arkties ledynais ir akmens anglis po Antarktidos ledkalniais,. archeologija, vulkanologija bei magnetologija, astronomija, etnologija bei etnografija, hidrologija, teologija bei teogonija, lituanistika, biologija, mitologija bei kitos mokslo sritys liudija tą patį, – netikėti negalime! Kas ir kada Žemėje įvyks praneša mūsų protėvių šaltiniai! Visa tai, su vyksmo technologinėmis schemomis bei laiko grafikais, jau išdėstyta mano knygose. Tačiau nesu dr., tad mūsų “mokslininkai” jas į rankas bijo paimti!
Gerbiamasis, supraskime laikotarpį nuo Taurėjos žlugimo (1186 m. pr. Kr.), kai 450 metų atėjo tamsos amžius pagal graikus.
Mokslo tiesos visada yra patvirtinamos laiku. M. Plankas nusako naujų atradimų pripažinimą taip : ‘kai išmiršta dabartinių profesorių studentai’, tam reikia apie 60 metų.
Erasmus Desiderius savo ‘Pagyra kvailybei’ labai gražiai aprašo mokslininkų pataikavimus vienų kitiems, tuščiagarbišką saldžialiežuvavimą ar sutartinį tulžies liejimą atmetamiesiems.
Mokslai amžinai vystosi ta pačia linkme – gauti naudos, jei reikia tai ir apgaunant : meluojant, nutylint, apšmeižiant.
Tos putos – srutos išnyksta pagal M. Planko nusakymą.
Vėlgi laikas patvirtina ar atmeta patį atradimą, nes mokslą stumianti pažanga prieina prie kažkada keltų ir išspręstų klausimų, bet jau naujesnės kokybės lygmenyje, pvz. Niutono mechanika buvo žemesnės kokybės, nei Planko kvantinė mechanika.
Paskiri savamoksliai ar mėgėjai tikrai daug yra nuveikę mokslui, ypač kokybiniams postūmiams atlikti, nes nebuvo susaistyti mokslo klanų įtakomis ir negaišo laiko pasityčiojimams išklausyti, bet dalis nesiekė turtinės naudos ir beveik visi nieko neužgyveno iš savo atradimų, o ir retas buvo prikeltas iš uždulkėjusios užmaršties.
Nei šlovės, nei garbės, nei pinigų. Tokia ateitis savarankiškai užsiimant mokslu ir atradimais.
Tad ne PASAULIO bet būtent LIETUVOS mokslininkams tariu: METAS BAIGTI TARPUSAVIO KIVIRČUS IR IMTIS RIMTO DARBO, NE LIETUVOS BET PASAULIO LABUI!!! JEIGU TAI LAIKU NEBUS PADARYTA, ATEIS METAS KAI PASAULIS PRAKEIKS LIETUVOS MOKSLININKUS IR LIETUVĄ, KURIE GALĖJO PASAULIUI PADĖTI PASIRENGTI ATEIČIAI, TAČIAU LAIKU TO NEPADARĖ !!!
Gerbiamasis, Viešpaties valioje yra žinoti, kur pasidėti pagalvę krintant.
Žmogaus protas yra labai ribotas, nepakitęs savo imlumu suvokti per paskutinius bent 70 tūkst. metų. Kiekvieną mūsų labai veikia žmogiškoji aplinka, savisaugos instinktas, kasdien girdimos ir nesvarstant priimamos tiesos. Ką žmogus supranta būdamas 50 ar 60 metų, to negali suprasti 20, negali ir 30 ar 40 metų.
Ar galima žmogų kaltinti, kad būdamas 60 metų to nesuprato būdamas 20 ?
Ar tai žmogiškoms Žmonijos jėgoms šiandien išvengti Teidės ugnikalnio stipraus išsiveržimo ir salos dalies nuslydimo į Atlanto vandenyną ir kilsiančios 60 m cunami bangos, nušluosiančios pakrantes ? Žmonija nepajėgi.
Ar galima išvengti tokio ugnikalnio išsiveržimo, kaip Toba prieš 70 tūkst. metų ar Jeloustono (Yellowstone) prieš 700 tūkst. metų ? Jei negalima, tai ar Žmonijos jėgoms išgelbėti 7,5 mlrd. žmonių nuo sunaikinimo ir palikti tikėjimą dėl kelių tūkstančių išlikimo ?
Ar Žmonija pajėgi priešpastatyti ką nors kometos įsiveržimui ir kritimui į Žemę, kaip prieš 9,5 tūkst. metų, kai išliko gal 1 žmogus iš 6 ar 10 tūkstančių ?
Tai tegali būti tik Viešpaties jėgoms.
Visa Žmonijos veikla yra tik Viešpaties juokai.
Kaip galima kaltinti žmones, kad jie nesiruošia šioms nelaimėms ?
Žmogus prasidėjo iš dulkės, dulke ir virs, ir ši Šventraščio tiesa turi būti labai gerai suvokiama kaltinant kitus žmones neveiklumu prieš pasiruošiant Paskutiniajam Teismui.
Beje, jau parašyta yra ir knygų “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas”, “Praeitis ir Ateitis” tęsinys knyga “ŽEMĖS RAIDOS RATAI”, kuri apima daugiau nei 50 000 metų laikotarpį- nuo paskutiniojo globalinio tvano iki būsimojo, kurio “alsavimą” mes jau jaučiame, pabaigos! Tačiau ji pasaulį išvys tiktai su mūsų mokslininkų palaiminimu ir už valstybines lėšas!!! Taškas!
Ch. L. T. Pichel “ŽEMAITIIJA”: Pirmas skyrius.AISČIŲ GENTYS. Popiežiaus “1200-ųjų metų bulė” paskelbė karą Baltijos jūros rytinės pakrantės vietiniams gyventojams pagonims. Iš visų Vakarų Europos šalių buvo verbuojami uolūs krikščionys, sudaroma galinga kariuomenė. Jai vadovavo teutonų riteriai – ankstesnieji žygio į Šventąją Žemę dalyviai. Kiti dievobaimingi krikščionys naująją misiją arba kryžiaus žygius prieš pagonis, vadinamuosius saracėnus, buvo prašomi remti lėšomis./ Už dalyvavimą kryžiaus žygiuose dvasininkai teutonų riteriams žadėjo visuotinį nuodėmių atleidimą, lygiai kaip buvo vykstant vaduoti Šventosios žemės./ Vakarų Europa mažai ką težinojo apie šias pagonių tautas, tačiau nedvejodama pakluso popiežiaus balsui ir vėl suskato patarnauti Šventajai Romos imperijai./ Naujieji kariai tuojau prisitaikė savo naudai filosofiją, prisiderino sau mahometonų, su kuriais buvo kovoję Šventojoje Žemėje, teiginį: “Nekrikščionio priešo nužudymas nuvalo sielą, garantuoja laimę danguje”. Taip dangaus palaiminti, gerai nusiteikę katalikybės kariai vyko ieškoti naujų nuotykių./ (…)
Tęsinys: (…) Didžioji dauguma aisčių genčių – prūsai, žemaičiai ir latviai – nukeliavo prie Baltijos jūros krantų, o lietuviai ir jotvingiai įsikūrė piečiau nuo jų ir gyveno gretimai./ Tūkstančius metų aisčių gentys gyveno labai draugingai, atsiribojusios nuo likusio pasaulio. Jos vertėsi žemdirbyste, puoselėjo ir saugojo nekintamus savo papročius, tikėjimą ir kalbą. Rašytiniu žodžiu savo patirties jos nepateikė, nors yra įrodymų, kad toje dalyje, kuri dabar yra įgavusi Lietuvos vardą, jau priešistoriniais laikais buvo raštų, rašytų runomis. Archeologiniai radiniai, datuojami 1000 m.pr.Kr., rodo, kad baltų gyvenamojoje teritorijoje buvo vartojami įvairūs iš geležies gaminti ūkininkavimo padargai, geležiniai namų apyvokos rakandai. Geležis ir bronza naudota balnakilpėms, kardams, ietims, kaltams dirbti, o puošyboje aptinkama aukso ir sidabro./ (…) Iš danų ir skandinavų sagų sužinome, kad, lankydamiesi Žemaitijoje, jie buvo nustebinti žemaičių išprusimo. Rašoma, kad žemaičiai šaltai laiką girą, kad nerūgtų, geria vėsų, rūsiuose laikomą vandenį. Taip pat žemaičiai vartoją kažkokius miltelius, kuriuos barstą ant duonos ir valgą, norėdami greičiau išgydyti žaizdas. Vienas žemaitis, pavarde Montenis, 1436 – 1475 m. gyvenęs Karaliaučiuje, buvo sukonstravęs mechanišką erelį, galėjusį kilti į viršų, skraidyti./ (…)
Jeigu ką sudominau skaičių numerologija, kviečiu apsilankyti mano puslapyje, surinkus su google naršykle: Skaičių numerologijos filosofija.// Malonaus jums skaitymo!