A. Butkus. Juzefo Pilsudskio adoracijos fonas ir tonas

Pirmosios gruodžio savaitės skandalus papildė dar vienas: siūlyta iškilmingai pažymėti Lenkijos valstybės viršininko (taip jis pats titulavosi) ir Rytų Lietuvos okupanto bei aneksuotojo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Visą kampaniją lydėjo Lietuvoje gyvenančių ar atvykusių žurnalistų J. Pilsudskį liaupsinantys straipsniai, ciniškai „randami“ jo nuopelnai Lietuvai ir jos valstybingumui, o dėl Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupacijos siūlyta vos ne vienos rusų humoristinės laidos personažo žodžiais – suprasti ir atleisti.

Adamas Michnikas: „Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus“

Bravo! Dar pamiršta pridurti – ir be Lvovo. Gal pridurs nuvykęs į Ukrainą, nors abejoju – ukrainiečiai nelinkę nusiiminėti kepurių buvusių okupantų garbei. Galime tęsti: R. Dmovskis neįsivaizdavo Lenkijos be visos Lietuvos ir netgi be pietinės Latgalos. Stalinas neįsivaizdavo Rusijos be gimtosios Gruzijos (1921 m. ją aneksavo), Hitleris neįsivaizdavo III Reicho be gimtosios Austrijos (anšliusas 1938 m.), taip pat be Čekoslovakijos Sudetų o netrukus ir be pačios Čekoslovakijos (aneksija 1938 m.), be Klaipėdos (aneksija 1939 m.), o šiais laikais Putinas neįsivaizdavo Rusijos be Krymo (aneksija 2014 m.) ir galbūt Donbaso… Visa „chebra“ neįsivaizdavusiųjų. Joje J. Pilsudskis chronologiškai pirmas ir yra pavyzdys bei mokytojas likusiems.

J. Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos ne tik be Vilniaus, bet ir be Kauno. Gviešėsi ir Klaipėdos, kuri tuo metu nepriklausė niekam, nes 1919 m. Versalio sutartimi buvo atskirta nuo Vokietijos. 1920 m. lapkričio mėnesį Želigovskio gaujos pradėjo puolimą Kėdainių link, iš ten tikėdamosi pulti ir Kauną, bet prasibrovė tik iki Giedraičių ir Širvintų, kur Lietuvos kariuomenė jas sumušė ir perėjo į kontrpuolimą. Čia J. Pilsudskį nuo tolesnių veiksmų sulaikė ne R. Valatkos teigiama J. Pilsudskio „meilė Lietuvai“ ar, anot V. Savukyno, jo nenoras užimti visą Lietuvą, o Lenkijos sąjungininkai ir globėjai, pirmiausia Prancūzija. Nuo kontrpuolimo Prancūzija sulaikė ir Lietuvą, netiesiogiai leidusi suprasti, jog „lenkų mušti negalima“, ir liepusi išlaikyti status quo. J. Pilsudskis tolesnio konflikto nebeeskalavo, vengdamas susikurti dar didesnį regiono silpnintojo ir destabilizatoriaus įvaizdį ir tenkindamasis tuo, ką jo „neklusnusis“ generolas buvo okupavęs. Plėsti konfliktą ir „vaduoti“ dar „Lenkų Infliantus“ (Latgalą) jis taip pat nesiryžo (nors šito labai prašė Želigovskio gaujose tarnavę Latgalos dvarininkai), nes tai būtų reiškę karą dar ir su Latvija. Juo labiau, kad Latvija diplomatiniais kanalais jau buvo įspėjusi Lenkiją, kad, jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija neliksianti neutrali ir būsianti priversta stoti Lietuvos pusėn.

Sakoma, J. Pilsudskis buvo lietuvis ir save laikė lietuviu, ne lenku. Bet tai nepateisina jo agresijos prieš kaimynines valstybes. Stalinas buvo grynakraujis gruzinas, Hitleris – austras. Paklauskite gruzinų ir austrų, ar XX amžiuje jiems nuo to buvo geriau? Išgamų pasitaiko kiekvienoje tautoje, bet jomis nesididžiuojama. Nacių kolaboranto norvego V. Kvislingo pavardė net tapo bendriniu žodžiu. V. Mickevičius-Kapsukas ir A. Sniečkus su J. Paleckiu irgi buvo lietuviai, irgi mokėję šnekėti lietuviškai. Ar tai kaip nors atperka jų veiklą kitos valstybės naudai? Okupantas yra okupantas, kad ir su kokia vėliava jis eitų – raudona ar balta-raudona.

R. Valatka: „Pilsudskis buvo romantikas. Jis vis dar svajojo apie LDK ir Lenkijos federaciją“

Nežeminkit J. Pilsudskio ir nedarykit iš jo retrogrado bei donkichoto, nes taip išeitų, kad jis svajojo kaip zombis, nesuvokdamas, jog XX a. Europos realijos buvo visai kitokios nei XVI a.! M. Servanteso Don Kichotas irgi svajojo apie praėjusius riterių laikus. Ir elgėsi atitinkamai, o tai jį darė pajuokos objektu, nes toks elgesys neatitiko epochos. Jis irgi buvo romantikas.  Be to, apie kokią dar LDK (su kunigaikščiu?) svajota, kai nepriklausomybę skelbėsi aplinkinės tautos, iki tol net neturėjusios savų valstybių? Ir pati Lenkija juk ne buvusią karalystę atkūrinėjo. Buvusi Suomijos kunigaikštystė 1917 m. gruodžio 6 d. deklaravo Suomijos Respubliką. Buvusių chimerinių imperijų neatkūrinėjo nei austrai su vengrais, nei turkai. Tokiu pilsudskiniu donkichotizmu vėliau užsikrėtė tik Italijos dučė B. Musolinis, viešai teigęs siekiąs atkurti didžiąją Romos imperiją. Gal ir jį pavadinkit romantiku? O ar ne romantikas buvo A. Hitleris, „kūręs“ didįjį reichą?

„Kas būtų, jei būtų“

Valatka: „Sovietai būtų Lietuvą užgrobę ir sovietizavę iškart, jei tik 1920 m. rugpjūtį nebūtų patyrę triuškinamo pralaimėjimo prie Varšuvos“. Tai ar pergalė prie Varšuvos suteikė Pilsudskiui teisę netrukus grobti kaimyninių valstybių žemes? Beje, tą pergalę lenkai vadina „stebuklu prie Vyslos“, nes patys pripažįsta, jog ją lėmė ir M. Tuchačevskio kariuomenės neorganizuotumas: nuo pagrindinių pajėgų buvo beviltiškai atsilikęs ariergardas su amunicija, maistu ir kt. Sieti lenkų pergalę prie Varšuvos ir Pilsudskio adoravimą su teise netrukus brautis į Lietuvą bei okupuoti visą jos rytinę dalį su Vilniumi yra tas pat, kas teisinti Lietuvos antrąją sovietinę okupaciją (1944-1990), dangstantis Stalino „triuškinama pergale“ Vokietijos-SSRS kare.

Mes nežinom, kas būtų, jei būtų, užtat puikiai žinom, kas buvo. Išgelbėjęs nuo bolševikų Varšuvą, J. Pilsudskis tų pat metų rudenį ėjo gelbėti litvinų nuo litvinų. Ir ne bet kaip, o liepęs L. Želigovskiui suvaidinti maištą. Kitose šalyse už tokį maištą ir nepaklusnumą generolo lauktų antpečių netektis ir karo tribunolas. Bet Želigovskis buvo pagirtas tarp vyrų. Visai kaip V. Putino generolai „romantikai“, 2014 m. „išgelbėję“ Ukrainos Krymą nuo, tarkim, galimos turkų okupacijos. Krymas gelbėtas irgi pagal pilsudskinį-želigovskinį scenarijų. Praėjus kuriam laikui, gal tas pats Lietuvoje dirbantis žurnalistas ir rusų generolus siūlys pagerbti už karinį romantizmą. Ir sakys, kad tai būsiąs gražus gestas, sutaikantis ukrainiečius su jų etniniais broliais rusais.

Pagerbkime J. Pilsudskį ir už karinio perversmo pamoką europiečiams, ir už Baltijos regiono destabilizavimą, už penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija) idėjos sužlugdymą, nes aljansai nesudaromi, jei viena jo narė yra agresorė kitai narei. Būdamas prastas strategas, jis susilpnino ne tik Lietuvą, bet visą Baltijos regioną. Praktiškai šiuo veiksmu J. Pilsudskis padėjo pamatus II pasauliniam karui, nes sukeltuoju konfliktu leido manipuliuoti Maskvai ir Berlynui. O stiprios užtvaros nebuvimas padėjo bolševikams ir naciams tik stiprėti ir nusitaikyti būtent į šį J. Pilsudskio išdraskytą Europos regioną.

Pagerbkim maršalą už „Pilsudskio-Hitlerio paktą“ bei draugystę su Hitleriu nuo 1934 m. iki mirties. Galime irgi paspėlioti, „kas būtų“, jei J. Pilsudskis nebūtų miręs, vėžio pakirstas 1935 m. gegužę. Gedintis Hitleris tada net mišias užsakęs  Berlyno Šv. Jadvygos bažnyčioje, liepęs viduryje jos pastatyti butaforinį karstą, uždengtą Lenkijos vėliava. Su Hitleriu mišiose J. Pilsudskio gedėjo visa nacių grietinėlė (į laidotuves Lenkijoje buvo deleguotas H. Geringas).

Nesistebėkim tokia draugyste. Pasak vieno britų diplomato, J. Pilsudskis „neturėjo jokių civilizuoto bendravimo įgūdžių, tačiau turėjo visus tamsaus genijaus požymius“. Toks tokį pažino.

Tad traukinio užpuolimas Bezdonių stotyje ir Vilniaus tramvajui įrengti skirtų pinigų pagrobimas yra niekis, palyginti su tolesniais jau tarpvalstybiniais gangsteriniais „Ginioto“ žygiais ir galbūt jų planais, kuriuos įgyvendinti sutrukdžiusi mirtis (čia irgi į temą „kas būtų, jei būtų“).

Lenkiškasis paternalizmas ir mesianizmas

Pripažinkim ir tai, kad J. Pilsudskis veikė ne tik savo nuožiūra, bet ir palaikomas aplinkos. Arogantiškas ir net šovinistiškas lenkų požiūris į šalyje bei aplink ją gyvenančias kitas tautas turėjo (ir tebeturi) senas istorines tradicijas, o vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo buvo įteisintas dar 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje. Ir nors konstitucija neįsigaliojo, minėtoji nuostata iš lenkų sąmonės niekur nedingo. Taip pat nedingo požiūris, jog visi trys hibridinės šalies padalijimai (1772, 1793, 1795) buvo Lenkijos padalijimai, o vasalinė Lietuva joje buvo tik tuometinės Lenkijos Respublikos teritorijos dalis, kaip, tarkim, Škotija yra Didžiosios Britanijos dalis. Tad lietuvių pretenzijos turėti atskirą valstybę galėjo atrodyti kaip ankstesnės Lenkijos Respublikos skaldymas, kaip separatizmas ir pan.

Nenuostabu, kad lietuvių atgimimo laikais, o ypač 1918-1920 m. lenkų visuomenėje buvo beveik visuotinai laikomasi nuostatos, jog „renegatai litvomanai išgalvojo tautiškumą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo“, o „šiuolaikinė lietuvių literatūrinė kalba, sukurta litvomanų, yra dirbtinai išgalvota“. Todėl net pilsudskiniame federacijos projekte buvo numatyta laikytis lenkiškumo persvaros principo, o į pakraščių tautas, tarp jų ne tik į lietuvius, bet ir į baltarusius bei latvius – buvo žiūrima kaip į atsilikusias, nesubrendusias valstybingumui, todėl nevertas turėti savo valstybę; bandymai priešintis Lenkijos ekspansijai buvo laikomi tų tautų nebrandumo požymiu. Suprantama, kad visos kaimyninės tautos tokio lenkų projekto iš tolo kratėsi. Lenkų nacionalistai būsimojoje Lenkijos valstybėje lietuviams buvo numatę tautinės mažumos statusą. Siauresniuose Lenkijos ir Lietuvos unijos atnaujinimo projektuose pirmaujanti pozicija irgi buvo numatyta lenkams; etninės Lietuvos teritorijoje tai turėję būti vietiniai lenkai – dvarininkai, dvasininkai, karininkai, mokytojai ir kt. Natūralus lietuvių priešinimasis tokioms idėjoms, lietuviškumo žlugdymo perspektyvai Lenkijos visuomenę siutino ir skatino planuoti intervenciją – jos planai buvo atvirai diskutuojami. Kartu buvo ciniškai stebimasi „nedėkingų lietuvių“ antilenkiškomis nuotaikomis Lietuvoje (cituota iš: K. Buchowski. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius, 2012).

Lenkų nesiskaitymą su aplinkinėmis tautomis iš dalies skatino ir garsieji JAV prezidento V. Vilsono 14 punktų, kuriuos jis paskelbė 1918 m. sausio 8 d. Tryliktasis punktas buvo skirtas išimtinai Lenkijai. Jis skamba taip: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kuri turėtų apimti teritorijas su neginčijama lenkų populiacija, jai turėtų būti užtikrintas laisvas ir saugus priėjimas prie jūros, o politinė ir ekonominė nepriklausomybė bei teritorinis vientisumas turėtų būti užtikrintas tarptautine sutartimi“. Apie Baltijos tautas tuose punktuose nėra  nė žodžio, o formuluotė „neginčijama lenkų populiacija“ leido lenkams įžiūrėti tą populiaciją ten, kur jiems patiko. Pabrėžtina, jog iki Želigovskio intervencijos pietryčių Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis nerodė lenkų daugumos: 1912 m. Vilniuje lenkai sudarė 30,9 proc. gyventojų, o aplink Vilnių – nuo 1,7 iki 12 proc. Net Kauno-Kėdainių-Raseinių ruože lenkų fiksuota daugiau – 23,2 proc.

Kaip vertinti J. Pilsudskį?

„J. Pilsudskio negalima vertinti vienareikšmiškai“,– teigia A. Michnikas. Be jokios abejonės! Kiekvieno veikėjo, juo labiau valstybės vadovo, vertinimas yra keliabriaunis, žiūrint, kas ir iš kur vertina. Barbora Radvilaitė lietuviams yra romantiškos meilės karaliui pavyzdys, lenkams – paleistuvė, susukusi Žygimantui Augustui galvą. A. Suvorovas rusams yra didis karvedys, Rusijos kovų su Turkija didvyris, lietuviams ir lenkams – T. Kosciuškos sukilimo slopintojas ir pirmosios Lenkijos Respublikos vienas iš duobkasių. Napoleonas Bonapartas prancūzams yra nacionalinis didvyris, rusams – okupantas.

Pamėginkim nevienareikšmiškai įvertinti ir J. Pilsudskį. Aukščiau minėtosios liaupsės imtos iš lenkiškų istorijos naratyvų, kuriuos Lietuvoje atkakliai bruka jau minėtieji autoriai. Tačiau vieno dalyko niekas nenuneigs nei Lenkijoje, nei Lietuvoje – būtent J. Pilsudskis tarpukariu sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės lietuvių kalbos pozicijas, pagarbą šiai kalbai. Sustiprino net neturėdamas tokio tikslo ir to nežinodamas. Jei ne Vilniaus okupacija, Lietuva būtų likusi dvikalbė, lenkų kalba ko gero būtų iš inercijos išlaikiusi aukštesnį socialinį prestižą, o dalies lietuvių tautinė savimonė iki šiol būtų buvusi šizofreniškai susidvejinusi – tai lietuvis (baltas), tai lenkas (slavas), priklausomai nuo situacijos.

Analogišką pavyzdį dabar turime Ukrainoje, kur Rusijos agresija sutelkė ukrainiečių tautą, sustiprino jų tautinę savimonę bei ukrainiečių kalbos reikšmę.

Tad ačiū J. Pilsudskiui, kad padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius.

Trumpesnis šio straipsnio variantas buvo paskelbtas www.lzinios.lt

Spausdinti