J. Litvinaitė: Pažymiai moksleivių nedomina

Mokinių asmenybės branda, individualias galimybes atitinkantys mokymosi pasiekimai bei sparti pažanga – pagrindiniai sėkmingos mokyklos veiklos rezultatai. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja – ekspertė, Bendrojo ugdymo tarybos narė bei „Šviesos“ istorijos vadovėlių bendraautorė Jūratė Litvinaitė pastebi, kad pastaruoju metu sparčiai kinta šiuolaikiniams moksleiviams priimtini motyvacijos būdai ir savirealizacijos samprata, todėl, ekspertės nuomone, būtina keisti esamą ugdymo sistemą.

– Mokykloje vertinimo sistemą sudaro pažymiai, tačiau kas, Jūsų nuomone, gali labiau motyvuoti moksleivius mokytis?

– Tik mums, suaugusiems, atrodo, kad pažymiai yra vienintelis moksleivių motyvacijos būdas. Tačiau pastaruoju metu ryškėja visiškai priešinga tendencija – moksleiviai neseka savo pažymių. Jie įsitraukia į patį mokymosi procesą ir domisi tuo, kaip reikia atlikti vieną ar kitą užduotį, o ne ką padaryti tam, kad gautų gerą pažymį.

Labiau motyvuoti moksleivius mokytis gali ir pokyčiai mokykloje. Mano nuomone, keisti mokyklos tvarką reikia nuo mažų žingsnių, visų pirma – pradedant nuo pamokų trukmės. Ji neturi būti nustatoma kitų institucijų – ją įvertinti turi mokyklos administracija, mokytojai ir patys vaikai. Šiuolaikinės mokyklos privalo gauti daugiau savarankiškumo, bendradarbiauti tarpusavyje, keistis informacija ir patirtimi bei skleisti įvairovę.

– Vis pasigirsta diskusijų apie namų darbų mokyklose atsisakymą. Kaip vertinate tokias diskusijas?

– Namų darbai turi priklausyti nuo mokinių charakterio, darbo krūvio ir daugelio kitų dalykų. Aš retai tikrinu namų darbus, nes fiziškai nespėju to padaryti, tačiau sudarau sąlygas vaikams pasinaudoti namų darbų medžiaga. Mano įsitikinimu, namų darbus moksleiviams reikia duoti tuomet, kai jie pareikalauja kūrybinio mąstymo. Galima paprašyti moksleivio aprašyti savo aplinkoje esančių pastatų architektūros stilių arba tiesiog duoti tą užduotį, kurios klasėje jis negali padaryti, nes tam reikia kitos erdvės ar sąlygų.

– Šiais metais LR švietimo ir mokslo ministerija siūlė abiturientams rinktis baigiamąjį brandos darbą, kuris turės įtakos ir stojantiems į aukštąsias mokyklas, tačiau šis pasiūlymas nesužavėjo abiturientų. Kokias naudas atneštų brandos darbas? Ar tokia vertinimo forma gali užtikrinti objektyvesnį mokinio įdirbio, žinių ir gebėjimų įvertinimą nei egzamino balas?

– Brandos darbas rengiamas laikantis bendrų reikalavimų, taikomų bet kokiam rašto darbui ar projektinei veiklai. Išmokę to mokykloje, jauni žmonės įgūdžius galės pritaikyti įvairioje veikloje. Nors šiais metais jį pasirinkusių abiturientų nebuvo daug, tačiau brandos darbas laikui bėgant tikrai populiarės, o ateityje gal netgi taps privalomu. Kai kuriose Europos šalyse tokia praktika jau įprasta.

Ruošdami brandos darbą abiturientai išmoks daugiau, nes rengiantis egzaminui nemažai informacijos reikia tiesiog iškalti. Paprastai mintinai išmoktą informaciją moksleiviai gana greitai pamiršta, o atliekant brandos darbą įgyjama gerokai platesnių ir įvairesnių įgūdžių. Kartu su „Šviesa“ jau šiais mokslo metais per „Vilniaus knygų mugę“ ketiname pristatyti brandos darbo atlikimui skirtą leidinį „Brandos darbas. Išsamus vadovas“, kuriame aprašyti visi reikalingi žingsniai tam, kad brandos darbas būtų atliktas tinkamai, o įvertinimas atitiktų įdėtas pastangas.

– Kokie mokinių žinių vertinimo būdai yra geriausi? Ką manote apie kaupiamąjį mokinių žinių vertinimą?

– Siekiant įvertinti mokinio ugdymosi rezultatus, svarbu ne tik įvertinti jo įgytas žinias, supratimą, nuostatas ir gebėjimus, bet ir pasiektą pažangą. Su Kaupiamojo vertinimo koncepcijos projektu nesu nuodugniai susipažinusi, tačiau pati idėja turi daug privalumų. Mano manymu, daug svarbiau yra ugdyti laisvą ir kūrybišką žmogų. Pats mokymo procesas turi būti visoks, nes jo pagrindinis tikslas – padėti vaikui suprasti pasaulį, kuris jį supa ir parodyti jam galimybes veikti jame.

– Kiek laiko pastaraisiais metais pamokų metu skiriama naudojimuisi interaktyviomis technologijomis: kompiuteriais, planšetėmis ir išmaniaisiais telefonais? Kokie yra jų privalumai ir trūkumai mokslo kokybės prasme?

– Lietuvoje mokyklų skaitmenizacija įgauna pagreitį, tačiau reikia nepamiršti, kad technologijos yra tik įrankis, padedantis pasiekti aukštesnę pamokų kokybę. Visų mokytojų lūkestis yra mokymo procesą padaryti patogesnį, lengvesnį ir žaismingesnį ir jei šiam tikslui tarnauja technologijos – labai gerai, tačiau jos neturi užgožti bendravimo. Pamokose svarbus ne technologijų kiekis, o mokymosi proceso eiga.

– Kaip manote, ar mokykla bei aukštosios mokyklos tinkamai paruošia jauną žmogų darbo rinkai? Kaip mokyklos galėtų padėti labiau į ją įsilieti?

– Vaikus reikia „konstruoti“ ne darbo rinkai, o laimingam gyvenimui. Mokytojai turi auginti laisvus ir kūrybiškus žmones. Juk mes nežinome, ar mokyklą baigęs abiturientas žengs į darbo rinką, galbūt jis pasirinks menininko kelią ir taps dailininku ar užsiims moksliniais atradimais. Nuo seno žinoma, kad dirbi išmokyti privalo darbdaviai ir visos profesijos pačios mokina kandidatus bei užtikrina savo profesinį tęstinumą. Jaunuolis mokykloje ir universitete įgys kompetencijų, socialinių įgūdžių, bendrų žinių, išmoks užsienio kalbų ir, jeigu tokie bus jo siekiai, sėkmingai įsileis į darbo rinką.