Birželio 27 d. Seimas nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų savo priimtų nutarimų teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais. Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIIP-629(3) balsavo 100 Seimo narių, prieš – 4, susilaikė 7 Seimo nariai.
Priimtu nutarimu siekiama išsiaiškinti, ar Seimui, nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų, suteikiama galimybė Pilietybės įstatyme įtvirtinti teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos valstybės ir įgiję ES ar NATO valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Kreipimusi taip pat siekiama išsiaiškinti, ar sąlyginai didelis asmenų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turinčių Lietuvos Respublikos ir tuo pačiu metu kitos šalies pilietybę, skaičius (22 913) neprieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai teisinei doktrinai, numatančiai, kad „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“. Konstitucinio Teismo klausiama, ar toks sąlyginai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, kad, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos piliečiams, kurie iš šalies išvyko po 1990 m. kovo 11 d., nes vienintelis iš Konstitucinio Teismo doktrinos kylantis (kiekybinis) kriterijus, pagal kurį šiai kategorijai asmenų nėra suteikiama teisė įgyti dvigubą pilietybę (siekiant, kad „pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“) neatitinka realybėje susiformavusios teisinės praktikos.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“.
Seimo nutarime pabrėžiama, kad nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 12 straipsnio nuostata riboja dvigubą pilietybę, ir nuo to laiko, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė: Lietuvos Respublika tapo NATO ir ES nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių iš Lietuvos išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; iš ES nutarus pasitraukti Jungtinei Karalystei, kurioje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti Jungtinės Karalystės piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės. „Siekiant išsaugoti iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva, būtina jiems leisti būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais“, – teigiama dokumente.
Konstitucinės teisės specialistai ir visuomeninikai nepalaiko masinės dvigubos pilietybės įteisinimo
Dvigubos pilietybės įteisinimo iš Lietuvos valdžios jau daugelį metų reikalauja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) vadovybė teigdama, kad ir po 1990 m. savo noru iš Lietuvos išvykę ir priėmę kitos valstybės pilietybę lietuviai išsaugotų Lietuvos pilietybę, nes taip esą būtų užtikrintas jų emocinis ryšys su Lietuva. Be to bandoma įrodinėti, kad teisė į pilietybę esą yra prigimtinė ir į ją kėsintis niekas neturįs teisės… Dvigubos pilietybės šalininkai nesutinka, kad šis klausimas būtų sprendžiamas referendumu kaip to reikalauja Lietuvos Konstitucija, nes bijo, kad referendumas nepavyks… Pasisakydami dėl dvigubos pilietybės emigrantų atstovai teigia, kad sutiks, jog Lietuvoje būtų rengiamas referendumas dėl dvigubos pilietybės tik tuo atveju, jei bus pakeistas dabar galiojantis Referendumo įstatymas sumažinant šiam referendumo klausimui priimti būtiną surinkti balsų skaičių.
Baimės dėl referendumo sėkmės turi pagrindą, ne tik dėl to, kad Lietuvoje per aukštai pakelta sėkmingam referendumui reikiamų balsų skaičiaus „kartelė“, bet ir dėl to, kad iš visko sprendžiant Lietuvos visuomenė yra nusiteikusi prieš masinės dvigubos pilietybės įteisinimą.
Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičus yra ne kartą pasisakęs prieš Seimo narių norą priimti sprendimus dėl teisės į dvigubą pilietybę išplėtimo ignoruojant Konstitucinio Teismo išaiškinimus. „Ar mes galime atmesti, ką sako Konstitucinis Teismas? Tai mes daugybę dalykų tada galime atmesti, tarkim, Konstitucinis Teismas pasakė, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie turi kitą pilietybę, bet kadangi nemažai lietuvių turi dvigubą pilietybę, atmeskim šitą Konstitucinio Teismo aiškinimą. Konstitucinis Teismas pasakė, kad mirties bausmė net už sunkiausius nusikaltimus negalima, nusikaltimų padaugėjo, žiaurūs, prieš vaikus, prieš moteris, atmeskim Konstitucinio Teismo aiškinimą, priimkim įstatymą ir nustatykim, kad mirties bausmė galima“, – šių metų Seimo ir PLB komisijos posėdyje ironizavo V. Sinkevičius.
Grupė visuomenės veikėjų dar 2010 m. išplatino pareiškimą ragindami Lietuvos Respublikos Seimą nepriimti Pilietybės įstatymo, kuriuo būtų sudarytos sąlygos dvigubai pilietybei tapti masiniu reiškiniu. Tuomet vienas iš šio kreipimosi autorių, filosofas prof. Vytautas Radžvilas kalbinamas Alkas.lt sakė:
„Dvigubos pilietybės klausimas jau tapo ne racionalios diskusijos, bet beatodairiškų spekuliacijų tema. Iš tikrųjų, eskaluojant šį klausimą, ciniškai spekuliuojama daugeliu pamatinių sąvokų, kurios yra sąmoningai painiojamos. Girdime nesibaigiančias kalbas, kad dviguba pilietybė padėtų iš Lietuvos išvykusiems žmonėms išlaikyti ryšį su Tauta ir savo kraštu, įrodinėjama, kad tai būtų naudinga valstybei, nes ji turėtų daugiau piliečių.
Mąstant racionaliai, šis klausimas yra nuostabiai paprastas. Pilietybė yra politinis ir teisinis institutas, apibrėžiantis asmens ryšį su savo valstybe. Svarbiausi šio ryšio komponentai – teisės ir pareigos. Asmuo įsipareigoja valstybei vykdyti tam tikras pareigas ir tai daryti nuolatos. Pilietybės institutas nepripažįsta proginio ar atsitiktinio ryšio su valstybe. Vien šito pakanka norint suprasti, kad asmenys, kurie yra išvykę iš Lietuvos ir jau įgiję kitų šalių pilietybę, iš principo negali būti visaverčiais Lietuvos Respublikos piliečiais. Nes jie fiziškai nepajėgūs vykdyti svarbiausios piliečio pareigos – nuolatos dalyvauti išlaikant ir palaikant savąją valstybę.
Todėl dvigubos pilietybės įvedimas savaime suponuoja pilietybės instituto diskriminaciją. Atsiranda dviejų rūšių Lietuvos piliečiai: tie, kurie, turėdami Lietuvos pilietybę, kasdien vykdo savo pareigas ir naudojasi piliečio teisėmis, ir tie, kurie turi tik teises, bet nevykdo jokių pareigų“.
Kreipimąsi prieš masinės dvigubos pilietybės įteisinimą pasirašęs Alkas.lt vyr redaktorius Jonas Vaiškūnas teigia, kad dvigubos pilietybės reikalaujantys emigrantai painioja tautybės ir pilietybės sąvokas.
„Pilietybė kyla iš valstybės piliečio nuolatinio įsipareigojimo valstybei ją ginti, mokėti jai mokesčius ir būti jos patriotu. Savaime suprantama, kad emigrantas pasirinkęs gyventi, dirbti, mokėti mokesčius ir ginti kitą valstybę – savaime netenka pilietybės – savo pasirinkimu pats jos atsisakydamas. Tačiau jo ryšį su Tauta ir toliau liudija ne pilietybė, o prigimtine teise grindžiama – tautybė“.
Pasak J. Vaiškūno, reiktų atsisakyti siekių silpninti pilietybės instituciją darant ja likvidžia su įsipareigojimais valstybei nesusijusia kategorija ir vertėtų grįžti prie jau anksčiau viešoje erdvėje išsakytų siūlymų įstatymiškai įteisinti „Lietuvio pasą – dokumentą, liudijanti ir stiprinantį pasaulio lietuvių tapatybės ryšį su Tauta ir tautiečiais, kur jie begyventų ir kokios pasaulio valstybės piliečiais bebūtų“.
Pasak J. Vaiškūno Lietuvio pasas būtų įstatymais įteisinta tarpinė instituciją, leidžianti net netekus Lietuvos pilietybės išsaugoti ryšį su Lietuvos valstybe ir beveik visas pilietybės teikiamas teises. Lietuvio pasas suteiktų visas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikiamas teises, išskyrus politines teises balsuoti nacionaliniuose rinkimuose bei užimti pareigas, kuriose būtina ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika.
Dvigubas pilietis Lietuvai – ne pilietis, o parazitas.
Pasakyk tai savo kaimynui, kad jo išvažiavusi dukra yra parazitė. Pasakyk savo bendradarbius, kad jo išvažiavęs sūnus yra parazitas.
O kas gi kitas jie, jei ne tokie, nes dirba ne Lietuvai, jos negina, jai neaugina vaikų, o tik žiūri kaip ką pasigriebus čia gyvenančių sąskaita?
Tai su tokia trumparegiška logika reikia atimti pilietybę visiems pensininkams, bedarbiams ir nevaisingoms moterims. Nes jie yra parazitai?
Neišsigalvok – pensininkai jau atidirbo, bedarbiai gaus darbą, o moterys pagimdys, nes dabar jau įmanoma reali pagalba joms.
Tai emigrantai sugrįš, atsiveš ne tik pinigų, bet ir tarptautinės patirties ir dar prigimdys vaikų. Tai ko jie kitokie?
Visi Lietuvoje pergyvena, kad jau greitai pensininkų bus daugiau nei dirbančiųjų, tai žinokite, kad nurašius emigrantus, dirbančiųjų tikrai nepadaugės. Greičiausiai pensijinio amžius turės būt dar nukeltas.
Mano vaikai pabėgeliai (kenkėjai). Aš jų eilinį kartą, griežtai , klausiu. Kada grąžinsit skolą man, – Lietuvai?
Manau teisėtai reikalauju.
Visi vaikai mokosi iš tėvų.
Lietuvis yra komandos, kuri vadinasi Lietuva, narys.
Išvykėliai visam laikui Lietuvą` pametė likimo valiai, todėl nebėra lietuviai.
Lietuvio pasas yra analogija lenkų tokiam pat išmįslui – nemėgdžiokime.
Ne analogija. Atvirkščiai tai pasas VISO pasaulio lietuviams – ne Lenkijos paribio žemių – kresų, į kurias nagus tiesia lenkai. Jo siekiama visai kitų tikslų. Jei LP būtų dalinamas tik etninių žemių lietuviams tada galima būtų įžvelgti gal kokią analogiją.
Tai reikia reikalauti lietuvių nuo amžių amžinųjų žemių grąžinimo, o ne dalinti pasus lietuvio tiems, kurie jau, pvz., sulenkėję ir rašo pavardes vardus lenkiškai.
Ne sulenkėjusiems ir bus dalinami. Nesupratote pasiūlymo. Lenkija čia ne prie ko.
Prie ko, Jonai, nes kaip tik kalbi apie Punsko, Seinų ir kt. lietuvių teritorijas, atsidūrusias Lenkijos gniaužtuose.
Pareigų vykdymas yra reglamentuotas LR įstatymais, todėl šis argumentas atkrenta.
Lietuvos Respublikos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvos valstybė laiko tik Lietuvos Respublikos piliečiu. Kitos valstybės pilietybės turėjimas neatleidžia jo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Lietuvos Respublikos piliečio PAREIGŲ.
Ar galima be referendumo įteisinti masinę dvigubą pilietybę? Ne, negalima.
Atskiras atvejis reiškia, kad kiekvienas pilietis yra atskiras atvejis. Jeigu jo situacija tenkina bent vieną sąlygą, numatytą įstatymo išimtyse, jo prašymas turi būt patenkintas.
Konstitucinis teismas kažkodėl išaiškino kad ‘atskiras’ reiškia ‘labai retas’. Kas yra visiška nesąmonė. Mano komentaras yra atskiras nuo jūsų. Tai tokį sakinį Konstitucinis teismas suprastų, kad mano komentaras yra labai retas. Atrodo juokinga situacija, bet dėl šio pasiklydimo lietuvių kalboje bus nurašyta apie 50000 Lietuvos gyventojų.
Ir vėl išsigalvoji: atskiras atvejis yra retas, o ne dažnas. O gal tu lietuvių kalbos nemoki?
“Lietuvos Respublika nuo pat savo Konstitucijos priėmimo 1992.10.25 dar nė karto neturėjo teisėtai išrinkto Seimo.”
(dr. Jonas Ramanauskas)
Daugiau apie tai
(panaudojus tokias nuorodas)
Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo
Rinkimų kodekso projekto aferizmai
Okupuota nepriklasomybė
Okupanto žiurkės
_______________
neteisėtas = kaltas
LT paso turejimas tikrai nestiprina rysiu su Lietuva. jei lietuviui reikia kito paso, tai jis nenori but globojamas LT. Bet matai anas nepatenkintas, kaip cia dabar anas negales naudotis vienos ir kitos salies istatymais taip, kaip jam patinka? Niekas neliepia priimt kita pilietybe, patys savo noru priima, nes jiems tai labiau apsimoka ir yra NAUDINGIAU. Taip kad nekvarsinkit man galvos su pezalais apie stipresnius rysius ir kitokias nesamones…..
O kaip dėl 22000 piliečių, kurie jau turi dvi ar daugiau pilietybės? Okupacija baigėsi, kodėl jie negrįžta į Lietuvą? Kodėl jie gali turėti dvi pilietybės? Juk jiems tai naudingiau?
Atimti – nereikia parazitų.
manau, kad dvigubos pilietybės problemos sprendimas pradedamas ne nuo to galo, o vežimas pastatomas prieš arklį. Taigi, prieš rengiant įstatymą apie dvigubos pilietybės turėtojų rato išplėtimą (nors nemanau, kad reikėtų daugiau išimčių) reikia parengti įstatymus apie tai, kad “dvigubi” piliečiai turėtų mokėti Lietuvai solidarumo mokestį, kaip ir savo naujajai tėvynei moka: socialinio draudimo ir pajamų (pajamų mokestis galėtų būti ne nuo pajamų uždirbtų naujojoje tėvynėje, o bent jau nuo vidutinės algos Lietuvoje), o taip pat vyrai atliktų karinę tarnybą Tėvynėje. Todėl pasą reikėtų išduoti terminuotai, penkeriems metams, o neatliekantiems priedermių Tėvynei jo nepratęsti. Tai įdomu, kiek tada būtų norinčių dvigubos pilietybės…
Teisinga mintis.
Emigrantai kasmet persiunčia į Lietuvą 1,5 milijardų eurų. Palyginimui tai būtų 60% visų Lietuvos pensijų.
Teisingai. Palaikau.