V. Simulikas. Ar „slaptos pažymos“ herojumi norėtumėte tapti Jūs?

Apie norą Seime sukurti laikinąją komisiją, kuri aiškintųsi, kas viešojoje erdvėje skleidžia gandus – o galbūt ir teisingą informaciją – apie kandidatus užimti tam tikras pareigas ir kitus asmenis, jau prikurta daug spekuliacijų ir netgi pasakų.

Viena iš populiariausių – jog taip blogieji parlamentarai siekia „atkeršyti“. Antroji – kad taip smalsieji Seimo nariai nori susipažinti su kriminalinės žvalgybos subjektų surinktais duomenimis ir juos panaudoti saviems tikslams. Aišku, nešvariems ir nedoriems, kaipgi kitaip.

Yra ir trečioji, ne mažiau populiari: čia Seimas, užuot dirbęs rimtus darbus, užsiima niekais, imituoja veiklą, nori nukreipti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių ir aktualesnių dalykų. Pavyzdžiui, tokių, kaip kylančios maisto gaminių kainos.

Aš asmeniškai palaikau ketinimus sukurti laikinąją komisiją. Todėl jaučiu pareigą paaiškinti, kam ji iš tiesų yra reikalinga.

Skubu nuraminti: niekas nesiekia keršto. Nenori kištis į teisėsaugos institucijų veiklą. Neketina skaityti slaptų pažymų ir naudotis jose esančia informacija. Ne. Viskas yra kur kas paprasčiau.

Tikėsite ar ne, tačiau laikinoji komisija visų pirma reikalinga ne politikams, o visuomenei. Bent jau aš taip manau. Tokių ketinimų vedamas pasirašiau ir balsavau už jos sudarymą. Nes tai, kas pastaruoju metu vyksta su slaptomis pažymomis ir jų platinimu viešumoje, su gandais ir jų skleidimu, jau peržengia visas ribas. Sveiko proto – taip pat.

Tie, kas pamena sovietmetį, žino posakį „jest mnenije“ (yra nuomonė). Yra nuomonė – ir šventa. Nesvarbu, ką pats manai ar esi sumanęs. Turi elgtis ir/ar dirbti pagal tąją nuomonę. Ne kitaip. Tokia buvo realybė. Įprasta ir niekam nekelianti nuostabos.

Nuo tada praėjo daug laiko. Dabar mes nepriklausomi, ES ir NATO nariai, visa kita. Tačiau regis, tam tikrose srityse pažengėme nedaug. Taip, galbūt šiandien elgiamasi subtiliau, rafinuočiau, diplomatiškiau – bet esmė nuo to nesikeičia.

Šiandien vis dažniau sakoma „yra pažyma“. Yra pažyma – vadinasi, žmogus jau pasmerktas. Pažyma užkerta jam kelią į pareigas, karjerą, o blogiausia – uždeda žymę, kurios praktiškai neįmanoma nusiplauti.

Kodėl? Ogi todėl, kad mojuojant slaptomis pažymomis pažeidžiamas pagrindinis aukščiausio šalies įstatymo – Konstitucijos – principas: kiekvieno žmogaus teisė į gynybą. Yra pažyma – sakoma žmogui. Kas negerai, kas joje rašoma, ką blogo padariau? Negalime pasakyti, nes pažyma slapta. Nepyk.

Viskas. Taškas. Žmogus apkaltintas (dažnai ir viešai), bet pats nežino, kuo. Neturi teisės sužinoti. Gali kreiptis kur tik nori – nieko nepeši. Buvusio Seimo Pirmininko, dabartinio vicepirmininko Vydo Gedvilo istorija – bene geriausias to pavyzdys.

Žmogus, ėjęs Seimo Pirmininko pareigas, negalėjo tapti švietimo ir mokslo ministru. Nes atsirado pažyma. Joje – kažkas blogo, bet kas – niekas nepasakė. Nei pačiam V. Gedvilui, nei visuomenei. Žmogus kreipėsi į institucijas, bet atsakymų negavo. Dabar ketina kreiptis į teismą, tačiau iki šiol pats net nežino, kas turėtų būti atsakovas. Įtariu, kad net ir teisme jis galiausiai nieko nepeš.

Čia ne apie tai, geras V. Gedvilas ar blogas. Vertas jis ministro posto ar ne. Čia apie tai, kad negalima bet kurio žmogaus apipilti purvais – ir palikti be galimybės bent pasiteisinti. Juk gyvename nepriklausomoje demokratinėje valstybėje.

Pamenate, rašiau, kad komisijai visų pirma rūpi ne politikai? Politikams, jei norite, taip ir reikia. Patys žino, kur atėjo. Tačiau. Šiandien toji grėsmė – būti apšmeižtam ir neturėti galimybės apsiginti – gresia kur kas platesniam žmonių ratui.

Yra daugybė pareigų, kuomet laimėjus konkursą reikia sulaukti pažymos iš specialiųjų tarnybų. Pareigos valstybės tarnyboje, įvairių įstaigų bei organizacijų vadovo postas ir daugelis kitų. Visur reikia pažymos. Sėdi koks dėdė (ar teta) ir rašo pažymą. Pateikia ją asmeniui, kuris turi priimti galutinį sprendimą dėl kandidato paskyrimo – ir viskas. Nusiplauna rankas.

Ką dėdė ar teta ten prirašė, ar ta informacija teisinga, ar tik laužta iš piršto – kandidatas nesužinos. O tai jam gali užkirsti kelią į pareigas. Pamojuos tas, kuris turi skirti, ir sakys: nepyk, bet yra pažyma. Ten yra tam tikrų negerų dalykų apie tave, dėl to nebūsi paskirtas. Sėkmės kitą kartą.

Plius: kas paneigs ar eliminuos galimybę, kad pažymas rašantis dėdė ar teta yra asmeniškai pažįstamas su asmeniu, kuris turi skirti kandidatą – ir nori jam trupučiuką pagelbėti? Kas paneigs galimybę, kad skiriančiajam nepatinka ar netinka žmogus, laimėjęs konkursą? Kad laimėti šiaip jau turėjo kitas, daug mielesnis ir priimtinesnis, nes yra šeimos bičiulis, partijos narys, žmonos giminaitis ar pusbrolis?

Aš manau, kad prielaidų, galimybių, klausimų ir neaiškumų yra per daug. Mojavimas pažymomis, kurių turinys nepasiekiamas žmogui, apie kurį rašoma, jau tampa nebe išimtimi, o taisykle. Taip neturi būti. Supraskite – tai gresia kiekvienam iš jūsų. Ar jūsų šeimos nariui. Tėvui, mamai, sūnui, anūkui. Bet kuriam iš jų kažkieno parašyta pažyma gali lemti karjeros pabaigą arba užkirsti kelią susirasti gerą darbą, kas padėtų išlaikyti šeimą ir visa kita.

Tai neteisinga. Tai ydinga praktika. Todėl ir reikia komisijos, kuri išsiaiškins, kur konkrečiai paliktos spragos, kas leidžia šitaip elgtis – ir pasiūlys sprendimus, kurie situaciją pakeistų į gerąją pusę. Šiandieną matau kelis esminius dalykus.

Visų pirma – žmogui turi būti suteikta teisė susipažinti su pažymos ar kito analogiško dokumento turiniu. Tebūnie teismo keliu, jei negalima kitaip. Turi būti suteikta teisė ir galimybė užginčyti metamus kaltinimus ir įrodyti savo nekaltumą.

Ne mažiau svarbu ir tas, kad rašeivos (nieko nenoriu įžeisti) prireikus turi prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, ką parašė. Nes negali būti taip: prirašiau, kas šovė galvon, o jei žmogus dėl to nukentėjo, tai atleiskite, bet aš nieko nežinau. Ne – jei jau kažką rašai, būk pasirengęs tai įrodyti faktais. Jei jų neturi – tai nieko ir nerašyk.

Štai kam reikalinga Seimo laikinoji komisija „dėl manipuliavimo viešojoje erdvėje žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo duomenimis, galimai neteisėto poveikio teisėsaugos institucijoms, įtraukiant jas į politinę kovą“.