D. Kuolys. Po dvidešimt penkerių metų

Ketvirtis amžiaus atkurtos valstybės gyvenimo. Regis, šis laikas galėjo tapti nueito Lietuvos Respublikos kelio ir jo galimos tąsos rimtesnių svarstymų metais. Tačiau netapo. Lietuvos bendruomenė tokiems svarstymams pristigo ir intelektualinių galių, ir noro. Prieš metus istoriko Zenono Norkaus studijoje „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ iškelti esminiai, „nepatogūs“ krašto raidos klausimai taip ir liko lėkštėjančioje viešumoje neaptarti.

Pokolonijinės, tikrojo savarankiškumo neatgavusios visuomenės būklė? 1990-aisiais atkurta mūsų Respublika – iki šiol be turinio, be pamatų. Ir net be pamatų rengimo programos. Neišmokta pagrindinė prieškario valstybės pamoka: laisva Lietuva negali išlikti be laisvų lietuvių, be savarankiškos visuomenės, be politinės tautos, be atvirose diskusijose išsiugdyto „bendro proto“ – bendruomenę telkiančios išminties.

Įsidėmėtina prieš šimtmetį – 1915-aisiais – Vilniuje atidarytos pirmosios lietuviškos gimnazijos nuostata: „stengties kiek galima išdirbti liuosus, atvirus, įsitikėjimu paremtus santykius“. Taigi dar vokiečių valdomoje Lietuvoje mokyklai keltas uždavinys kurti tautą kaip Respubliką – laisvų, atvirų, vienas kitu pasitikinčių žmonių bendruomenę. Išsyk po Stalino mirties jaunas lietuvių intelektualas Vytautas Kavolis Jungtinėse Amerikos Valstijose brėžė Lietuvos atkūrimo gaires. Jose teigė, kad atgavus nepriklausomybę po sovietų despotijos svarbiausia bus atkurti laisvą visuomenę – atgaivinti žmonių visuomeniškumą ir jų tarpusavio pasitikėjimo ryšius. Jau Sąjūdžio metais politologas Aleksandras Štromas įspėjo: lietuviams visų pirma reikia rūpintis ne demokratija, bet politėja – laisva politine žmonių bendruomene, nes, neįsteigus politėjos, Respublikos, nebus ir tikros demokratijos. Būtent siekį sukurti Lietuvos politinę bendruomenę 1988-aisiais skelbė pirmoji Sąjūdžio suvažiavimo rezoliucija „Dėl Lietuvos visuomenės vienybės“: būtina atgaivinti tautos savarankiškumą ir užtikrinti visiems piliečiams „vienodas galimybes dalyvauti valstybės valdyme“, „atkurti visų Respublikos gyventojų tarpusavio pasitikėjimą bei santarvę“.

Po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų Lietuvos visuomenė išgyvena pasitikėjimo krizę ir politinio savarankiškumo stoką. Kaip rodo Pilietinės visuomenės instituto tyrimai, daugiau nei pusė lietuvių šiandien yra įsitikinę, kad pilietiškai aktyvus, laisvas žmogus mūsų valstybėje gali sulaukti susidorojimo ir šmeižto. Kad ši baimė pagrįsta, visuomenei simboliškai paliudijo Romualdo Ozolo ir Algirdo Patacko, dviejų šiemet išėjusių valstybės kūrėjų, kritikavusių dabartinės valdžios sprendimus, išlydėjimas: „elitiniu“ leidiniu pasiskelbęs „Veido“ žurnalas mirusius Sąjūdžio vyrus išvadino „valstybės kenkėjais“, „nepriklausomybei priešiškais asmenimis“, „Lietuvos laisvės kelio priešininkais“.

Siaurėja tiek krašto viešoji erdvė, tiek valstybės politinė darbotvarkė. Joje nelieka esminių bendruomenės kūrimo, jos likimo ir išlikimo klausimų. Kas šioje darbotvarkėje turėtų rastis?

Teisingumo užtikrinimas – kaip būtina piliečių pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga. Švietimas – kaip laisvų būti pajėgių piliečių, kaip laisvos ir kūrybingos politinės tautos ugdymas. Kryptinga ekonominė ir socialinė politika – kaip pamatų piliečio ūkiniam savarankiškumui ir asmens orumui klojimas. Tikros visuomenės savivaldos ir atviros viešosios erdvės – kaip Respublikos esmės – įtvirtinimas.

Regis, prabėgus amžiaus ketvirčiui, derėtų grįžti prie laiku nenuveiktų savarankiškos Lietuvos visuomenės stiprinimo darbų.