Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime konstatavo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 36 straipsnio 7 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai negali dirbti pagal darbo sutartį, užsiimti individualia veikla, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas išnagrinėjo Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar galiojantis teisinis reguliavimas, pagal kurį draudžiama profesinės karo tarnybos kariams dirbti kitą
darbą ir užsiimti individualia veikla, yra konstituciškai pagrįstas. Pareiškėjos teigimu, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje įtvirtinta skirtinga civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata sudaro teisines prielaidas teisės aktais nevienodai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijoje įtvirtintą diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemos organizavimą, privalo įstatymuose nustatyti tokį krašto apsaugos sistemos, taip pat karo tarnybos organizavimo reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta vienų pagrindinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsauga ir tinkamas valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimus, privalo paisyti iš pačios Konstitucijos 141 straipsnio ir jos 33 straipsnio 1 dalies kylančių profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimų. Konstitucinė karo tarnybos paskirtis, kario statuso ypatumai, ypatingas šios tarnybos pobūdis ir kitos svarbios aplinkybės, susijusios su valstybės gynimo ir saugumo užtikrinimu bei valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymu, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti ir kitokius profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimus.
Konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas draudimą profesinės karo tarnybos kariams dirbti pagal darbo sutartį, užsiimti individualia veikla, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ne tik paisė Konstitucijoje įtvirtintų ir iš jos kylančių iš minėtų profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimų, bet ir tinkamai įgyvendino teisę savo nuožiūra nustatyti kitokius jų veiklos apribojimus, kuriuos suponuoja konstitucinė karo tarnybos paskirtis, kario statuso išskirtinumas, ypatingas šios tarnybos pobūdis ir kitos svarbios aplinkybės, susijusios su valstybės gynimo ir saugumo užtikrinimu bei valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymu.
Taigi draudimas profesinės karo tarnybos kariams dirbti pagal darbo sutartį, užsiimti individualia veikla, išskyrus Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo numatytus atvejus, vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas ir pateisinamas, juo nepažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.
Kartu pabrėžta, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisę savo nuožiūra nustatyti kitokius profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimus, turi nustatyti ir tokį jų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta galimybė profesinės karo tarnybos kariams visavertiškai ir oriai vykdyti savo konstitucinę priedermę.
