G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (I)

Šiame straipsnyje ne šiaip apžvelgsime kokias nors svarbesnes nacionalinės istoriografijos ar istorinės sąmonės raidos temas, bet panagrinėsime opesnius klausimus, kurie susiję daugiausia su mūsų istorijos pradžios problematika. Imdamiesi šių klausimų, nesirengiame pateikti vienintelius teisingus atsakymus ar leistis į abstrakčius išvedžiojimus. Pasiremsime tik paskelbtais moksliniais tyrinėjimais – tiek tais, kurie pateikė daug naujų ir gana esminių duomenų ar mįslių, kažkodėl pasilikusių spengiančioje istorijos mokslo tyloje, tiek tais, kurie, autoriaus nuomone, kaip tik ir sudaro šią „apkurtusią“ aplinką.

Tikimės paskatinti polemiką, kita vertus, ir patį autorių imtis šios temos pastūmėjo naujausi archeologo Eugenijaus Jovaišos darbai (Aisčiai. Kilmė, 2012, Aisčiai. Raida, 2014). Todėl kai kurios šio straipsnio pastabos lyg ir pretenduotų į recenzijos žanrą, o kitos tik apžvelgs kai kurias temas, kurios bus daugiau autoriaus išplėtotos jo rengiamoje knygoje.

Apie „nesenstantį“ senosios Lietuvos istorijos modelį

Žymus istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad dabartinis senosios Lietuvos istorijos modelis iš esmės nesikeičia jau nuo XVIII a. pabaigos, kai jį sukūrė vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlioceris (August Ludwig Schlözer). Taip atsitiko esą dėl dviejų priežasčių: a) nuo tų laikų nesikeičia istorijos mokslo metodologija; b) nesikeičia eurocentristinės ir krikščioniškosios vertybės [1]. Autorius neneigia, kad buvo ir dabar mėginama kurti alternatyvius Lietuvos istorijos modelius, tačiau kas buvo ar yra tie novatoriai, jis aiškiai neįvardija, tik iš anksto juos apšaukia tautiniu romantizmu ir (arba) neišvengiamu nemoksliškumu.

Šias nekintančias sampratas sudaro: Lietuvos valstybės ir kartu jos politinės istorijos pradžia nuo karaliaus Mindaugo; atkaklus karas su krikšto misiją vykdžiusiais kryžiuočiais, kuriems prieš tai pavyko užkariauti ir pakrikštyti gretimus Livonijos ir Prūsijos kraštus; pagoniškos lietuvių valstybės ekspansija į mongolų–totorių priklausomybėn patekusią Rusią; LDK unija su Lenkija ir jos krikštas, nuo kurio prasideda krašto civilizavimas, nors jis ir atsiliko nuo kitų Europos kraštų; iki Lietuvos valstybės susidarymo šiose teritorijose gyveno įvairios gentys, tarp kurių jau nuo XII a. pabaigos plėšikiškais žygiais itin pasižymėjo lietuviai; kaimyninės gentys valstybės stadijos taip ir nepasiekė, tačiau jos priėmė aukštesnę krikščioniškąją civilizaciją.

Be to, Lietuvos istorijos mokslas neliko provincialiai uždaras. Antai Edvardo Gudavičiaus mokyklos istorikai džiaugiasi [2], kad jų mokytojas Lietuvos istoriją įrašė į nuoseklią Europos civilizacijos raidą, išskirdamas šios civilizacijos „branduolį“ Vakarų Europoje bei „periferiją“ Vidurio ir Rytų Europoje (kurią jis įvardijo kaip „Naująją Europą“ [3]) ir netgi surasdamas Lietuvos vietą šios periferijos periferijoje [4]. Kas galėtų paneigti tas gilias įžvalgas, kad mes tapome „vėluojančiąja civilizacija“ [5] ar netgi „sulaikytąja (potencialiai savarankiška!) civilizacija“? [6] Belieka džiaugtis, kad nors pačiu paskutiniu momentu visgi integravomės į Europos istoriją ne kaip bevardė, užmarščiai pasmerkta tautelė, o kaip politinė jos dalis ir kaip viena iš istorinių jos tautų. Tegu esame nuošaliausi ar paskutiniai Vakarų civilizacijos rate. Tegu mes labiausiai atsilikę. Bet tai ir yra mūsų istorija kaip visuotinės istorijos dalis…

Tačiau ar ši schema, kaip ir modelis, kuriuo ji remiasi, iš tiesų tokia jau teisinga?

Ar iš tiesų nekinta istorijos mokslo metodologija?

Švelniai abejojame, ar iš tiesų jau beveik ketvirtį tūkstantmečio nekinta istorikų mokslinio darbo metodologija (matyt, A. Bumblauskas kažkaip ne taip pasakė, mat, ypač pastarąjį šimtmetį, galima būtų priskaičiuoti galybę „metodologijų“, įskaitant ir įvairias postmodernistines, kurioms simpatizuoja pats A. Bumblauskas). Tačiau išties susidaro įspūdis, kad mūsų akademiniai istorikai yra linkę užsisklęsti savo metodologijose ir gan vangiai į savo tyrinėjimus bei mokslines sintezes įtraukia naujus duomenis (ypač kai juos pateikia kiti, net ir labai giminiški, mokslai).

Čia paminėsime tris svarbesnes grupes: archeologiją, kalbos istoriją, mitologiją ir religijos istoriją [7], nepamiršdami ir tokių humanitarinių mokslų kaip sociologija, semiotika arba fizinė bei kultūrinė antropologija. Žinoma, dar daug kas nepadaryta ir „klasikiniuose“ baruose: neparengtos viduramžių istorijai vertingų šaltinių mokslinės publikacijos, sistemingai nedirbama ieškant naujų šaltinių archyvuose ir kt. Viena iš tokios padėties priežasčių – nepakankamas valstybės dėmesys ir finansavimas. Vis dėlto manytume, kad tokį dėmesį galima sužadinti ambicingesniais naujais projektais, o kartais ir kiek aktyvesniu užsisenėjusių kompleksinių problemų „užkabinimu“.

Antai, lituanistai jau seniai teigia, kad etnonimas (ar politonimas) Lietuva yra daug senesnis nei X a. ir greičiausiai siekia bent VII a., nes slavai jį Litva pavidalu iš baltų turėjo gauti dvibalsių vienbalsėjimo epochoje [8]. Tikriausiai šį teiginį būtų galima kaip nors ir užginčyti, tačiau mūsų istorikai nei ginčijasi, nei ieško būdų, kaip tai paaiškinti. Tarsi tai būtų ne istorijos klausimas. Dėl tokio pasyvumo tiek kalbininkai, tiek ir kitų mokslų atstovai jau seniai įlindo į istorikų daržą. Tačiau pažvelgus į pačias įvairiausias Lietuvos istorijos sintezes matyti, kad ten tiek kalbos mokslai, tiek, pavyzdžiui, religijotyra atsispindi arba labai jau kukliai, arba niekaip.

Štai kita iki pastarojo meto Lietuvos moksle mėginta apeiti problema: ar buvo V–VII a. ankstyvųjų slavų (krivičių) migracija nuo Bugo žemupių per Rytų Lietuvą, Nemuno ir Neries aukštupiais į šiaurę link būsimojo Polocko ir Pskovo, ar nebuvo? Tai jau keliasdešimt metų gyvuojanti rusų archeologo Valentino Sedovo koncepcija, kurią iki šiol remia daugelis žymių slavistų, istorikų bei kitų humanitarinių mokslų atstovų [9]. Mat Pskovo ilgieji pilkapiai datuojami jau nuo VI a., o juos palikę gyventojai čia gyveno iki pat tų laikų, kai istoriniai šaltiniai juos čia „užklumpa“ būtent kaip krivičius. Dniepro aukštupiu jie atkeliauti negalėjo, nes čia dar gyveno Dniepro baltai, todėl V. Sedovas ir kiti mokslininkai krivičių migracijos įrodymų ieškojo IV–Va. Rytų Lietuvoje įvykusiuose pokyčiuose: Brūkšniuotosios keramikos kultūros išnykimas, grublėtosios keramikos paplitimas, laidosenos papročių kitimas (atsiranda pilkapiai, paplinta kremacija), įvairių Romos provincijų kultūros paveiktų artefaktų (emaliuotų dirbinių, papuošalų, karių įkapių) plitimas iš pietvakarių, ir kt. Tačiau E. Jovaiša, remdamasis ir kitų archeologų darbais, įtikinamai įrodė, kad visi šie pokyčiai atsirado ne dėl krivičių (ankstyvųjų slavų) migracijos, o dėl jau nuo II–III a. (ir net anksčiau) vykusios vakarų baltų plėtros į rytų baltų teri-toriją (kur daugiau kaip tūkstantį metų gyvavo Brūkšniuotosios keramikos kultūra) [10]. Visgi lieka neaišku: kokiu būdu taip anksti ir kokiu keliu ties Pskovu galėjo atsidurti ankstyvieji slavai? [11]

Pastarasis pavyzdys verčia susimąstyti ir dėl pasirenkamo istorinių tyrimų objekto: ar ši „krivičių problema“ – tai tik archeologų ir kalbininkų duona, ar ir Lietuvos istorikų darbo sritis? Kiek Lietuvos istorijos tyrinėtojai apskritai turėtų gilintis į krivičių istoriją, kuri lyg ir nėra „mūsų istorijos“ dalis? Ar mūsų istorijos tyrimo objektas apima, tarkime, toponimų kriviči kartografavimą Šiaurės vakarų ir Vakarų Baltarusijoje? [12] Ar tai nėra vien proistorė iki Lietuvos valstybės susidarymo, kuri visada liks ne mokslo, o tik spėlionių ar pasakų sritis?

Civilizacija ar barbarybė?

E. Jovaiša atskleidė, kad vakarų baltų (aisčių) tolimosios prekybos ryšiai su Romos imperija buvo tiesioginiai ir kad jie buvo kur kas tikslingiau (politiškiau) organizuoti, nei iki šiol manyta [13]. Juk valdantysis aisčių elitas VI a. mėgino atkurti Gintaro kelius, sudarydamas dvišalį sandėrį (concordia) su Teodoriku Didžiuoju, kuris tęsė Vakarų Romos imperijos politines tradicijas.

E. Jovaiša teigia, kad „Teodorikas Didysis tiesiog negalėjo rašyti kam nors kitam, kas nebūtų tautos ar genties valdymo viršūnėje“ ir kad tenka pripažinti, jog „aisčių visuomenė yra tokia, kurioje kaip ir likusioje barbarų Europoje, buvo valdžios piramidė“. Tiesioginiai ryšiai su Romos imperija buvo užmegzti jau Nerono laikais (I a. po Kr.), ir šių santykių sistema turėjo esminį poveikį pačių aisčių aukso amžiui (II–IV a.), sparčiai ekonominei ir demografinei vakarų baltų kultūros plėtrai. Aisčių politinis elitas mąstė ir veikė ne kokios nors genties ar mažos gentinės karalystės uždarame pasaulyje, bet imperiniu masteliu. Galindų-sūduvių kolonija ties Moravijos vartais (ties čia esančiomis romėnų pasienio faktorijomis palei Dunojų) ir prie Oderio bei Elbės aukštupių, taip pat analogiška kolonija ties Pripetės aukštupiu ir palei Bugą bei Vyslos ir Dniestro aukštupiuose galėjo būti susijusios su Gintaro kelių prekybos kontrole [14].

Aisčių politinė organizacija ir tas mastas, kuriuo ji galėjo valdyti vakarų baltų kolonizacinius procesus bei ryšius tarp tolimąją prekybą kontroliuojančių kolonijų, laukia nuodugnesnių tyrinėjimų. Tačiau viena jau aišku – net ir tautų kraustymosi epochos pradžioje mes tebebuvome intensyvioje romėnų ir graikų civilizacijos „kontaktinėje zonoje“. Mes buvome gana reikšminga to meto gyvenamojo pasaulio tarptautinės ekonominės sistemos dalis. Tą patvirtina ir archeologų rasti V–VI a. datuojami elitinių karių kapai, kurių įkapės liudija, kad jie sugrįžo iš karo tarnybos kažkur nuo Dunojaus ar Reino [15]. Žinoma, tokios įžvalgos labai kertasi su iki šiol vyravusiais ir tebeperšamais stereotipais, kad mes ilgai nebuvome „civilizuotos minties pasaulio“ istorijos dalimi ir iki pat kryžiuočių atėjimo lindėjome labai atokiai nuo bet kokios „tikrosios civilizacijos“.

Istoriografijoje mums buvo skirtas beraščių genčių statusas, nors antikos laikais raštinga buvo tik nedidelė elito dalis ir tarnybiniai raštininkai, nekalbant jau apie po to ėjusius Europos „tamsiuosius laikus“ (VII–VIII a.). Nereikėtų išleisti iš akių ir to, kad klasikinė antikos kultūra turėjo nemažai dvasinio ir socialinio gyvenimo bendrumų su barbariškumu, todėl kažin ar teisingas tas juodai baltas mąstymas, palikęs aisčių kultūrą tamsos pusėje iki pat XIII a.

Jeigu vėliau, kai iki VIII a. galutinai sužlugo vėlyvosios antikos tradicijos bei sistema, aisčių visuomenėje stebimas nemažas nuosmukis (kaip, beje, ir visoje Europoje), tai dar nereiškia, kad ji nusirito į „laukinę“, horizontalios hierarchinės struktūros neturinčių ordų būseną ar į kažkokią pirmykštę bendruomeninę santvarką. Juk ir vikingų laikų (IX–XI a.) šaltiniai nuo pat pradžių rodo kitokį vaizdą. Pradedant Vulfstano kelionės aprašymu (IX a.) ir baigiant skandinavų liudijimu, aisčių šalis (Aestland), dar vadinama ir „Rytų viešpatija“ (Austrriki), suvokiama kaip bendra civilizacinė ar net politinė etninė erdvė, kurioje būta karalių (cyning) su didikais (ricostan men, heahdhungene men), o kuršių karalystėje – net ir tironų [16].

Pirmykštės gentys ar protofeodalinės karalystės?

Jau V–VI a. archeologai apčiuopia kunigaikščių sluoksnio atsiradimą aisčių visuomenėje [17]. Tikėtina, kad ši karinė aristokratija tipologiškai mažai kuo skyrėsi nuo to paties laikotarpio germanų gentinių kunigaikščių, o gal ir nuo ankstesnių Romos „klientinių valstybių“ valdovų ar oligarchų. Gal aisčių visuomenėje buvo ryškesnė ne monarchinė, o respublikoniška valdymo forma? Kažin ar jau tuomet, o tuo labiau IX a., kai jau išryškėjo įtvirtintų pilių sistema [18] (Vulfstano: manig burh), aisčių-sembų ar aisčių-kuršių žemės, jų teritoriniai junginiai dar vis vadintini gentimis? Kaip ten bebūtų, tačiau ir mūsų, ir užsienio istorijos atlasuose iki šiol ant bespalvės dėmės parašoma: Baltų gentys (Baltic tribes), o kartais pateikiamas ir atskiras spalvotas žemėlapis: Baltų gentys iki XIII a. Taip veikia mums parašytas istorijos modelis.

O juk tokiai sampratai prieštarauja ne tik archeologiniai duomenys (ypač iš prūsų ir kuršių žemių) [19], bet ir istorijos šaltiniai (tiek pagal tiesioginius liudijimus, tiek ir sprendžiant iš tipiško tų laikų visuomenės struktūros horizonto, tiek pagal čia migruojančią socialinio statuso terminologiją). Antai kionig/konungr/kunigas/konędz [20] sąvoka anksti išplito visuose germanų, baltų, slavų kraštuose ir tarp finougrų [21]. Aisčiams ši sąvoka amžininkų užrašyta jau IX a. Negi Vulfstanas šį terminą pavartojo tik pagal vien jam žinomus kriterijus, o patys aisčiai nei šio termino reikšmės, nei šitaip įvardijamų reiškinių nežinojo? Kai Vulfstanas kilminguosius pavadino ricostan men, gal jis turėjo omenyje galinguosius ir turtinguosius, kurių įsiviešpatavimo apibūdinimus randame ir XIV a. pradžią siekiančiuose užrašytuose prūsų žodžiuose [22]? Leksema Riks dažnai laikoma germanizmu. Ji dažna tautų kraustymosi laikais germanų gentinių karalių varduose (Gundarix, Teodorix, Genserix). Tačiau terminas rex, regis buvo taikomas valdovams romanų kalbose. Šis žodis yra ir keltiškas (sukilimo prieš romėnus vadai – Ambiorix, Vercingetorix). Teigiama, kad germanai šį žodį pasiskolino būtent iš keltų. Ir lietuvių kalboje jis turi ne menkesnį semantinį bei istorinį pagrindą: rykauti, rykas, rykūnė (dvaro šeimininkė, tvarkytoja), rikiuoti, riktas, apsirikti, Diviriks, Diverikuz (Perkūnas, Dievo ar Dievų Rykis)[23]. Tad ir sąvoka, ir pats reiškinys, ir jo kalbos forma nuo labai senų laikų migruoja visame romėnų, keltų, germanų ir baltų pasaulyje.

Net ir Bizantijos graikai ankstyvųjų pietų slavų kunigaikštukams ar archontams VI–VII a. taikė riks, reks titulus (Maurikijus, Teofilaktas Simokata ir kt.) [24]. Taip pat yra plati, lyginamiesiems istoriniams tyrimams prieinama literatūra apie lotyniškosios Europos šaltiniuose vakarų slavų valdantiesiems jau VII–VIII a. taikytus titulus (rex, dux, princeps), taip pat apie jų didikus (primores ac reguli), apie jų kariauną-palydą (praetoriani) [25]. Žinoma, jiems, vakarų slavams, savotiškai „pasisekė“, mat, jie tiesiogiai susidūrė su susikūrusios Karolingų imperijos ekspansija ir todėl pateko į jos analuose aprašytų santykių bei įvykių sūkurį. Tačiau ir mes juk susidūrėme su normanais, kurių rašytiniai šaltiniai retrospektyviai papasakojo apie Baltijos jūros regiono civilizacinę erdvę, apie jos viešpatijas, karalystes ir karalius. Kritiškas istorikų žvilgsnis nuvainikuoja šiuos normanų, vendų ir aisčių „karalius“, kaip vėlesnių laikų anachronistines projekcijas [26] . Bet net ir po šio demaskavimo VIII–X a. politiniuose Skandinavijos žemėlapiuose kažkodėl juk nerašoma, kad ten gyveno norvegų, švedų ir danų gentys.

Tiesa, ankstyvųjų viduramžių visuomenės tyrinėtojai vis dar neranda sėkmingo termino ankstyvųjų viduramžių Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos politiniams dariniams apibūdinti. Slavų pasaulyje plačiausiai vartojamas terminas – „gentinė kunigaikštija“ [27]. Tačiau net ir toks terminas savo turiniu, kuriame slypi pirminio valstybingumo samprata, esmingai skiriasi nuo tų, kuriuos mūsų istorikai, sekdami užsienio šalių istoriografijos pirmtakais, priskiria baltams („gentis“, „didžioji gentis“, „genčių sąjunga“) iki pat XII ar net XIII a. [28]. Taip tebeveikia XIX a. sampratos apie tiesiškai vykusią visuomenės struktūrų evoliuciją. Piešdami smulkių etninių grupių jungimosi vaizdą, esą vykusį XIII a., tokių sampratų kūrėjai neatsižvelgia į visiškai priešingą ir sudėtingesnę aisčių viešpatijos raidą, kai pirmiausia (visu tūkstančiu metų anksčiau!) susikuria plati etninė politinė erdvė, kuri vėliau savo viduje ir skaidosi, ir randa naujų konsolidavimosi formų, ir keičia savo politinio centro vietą (panašiai kaip ir Lenkijos „karalystė“, kurios metropolija pradžioje buvo Gniezne, vėliau Plocke, Krokuvoje ir pagaliau Varšuvoje). Tik XIII a. atrasdama lietuvių politinės istorijos pradžią, tokia metodologija patenka į aklavietę, kai reikia paaiškinti, kaipgi atsitiko, kad jau XIII a. istoriniai šaltiniai aptinka lietuvių vidinės geografijos sąvokas žemaičiai ir aukštaičiai, [29] nors atitinkamų genčių, kaip ir su aukštaičiais besiribojusios, jų rytų pasienyje turėjusios gyventi lietuvių genties, istorijos šaltiniai nežino.

Skirtingas baltiškosios visuomenės traktavimas, lyginant su tuo, kaip krikščioniškosios Europos istorinėje sąmonėje buvo sutiktos slavų kunigaikštijos, išties susijęs su skirtingomis pačios šios sąmonės epochomis: a) kai ji tiesiogiai susidūrė su slavais, tuo pačiu atrasdama ir baltų kraštus su „karaliumi Netimeru“, ir b) kai nauja politinė karinė galia jau realiai pasiekė tuos baltų kraštus [30]. Iki IX–X a. Vakarų Europos kunigaikščiai su didikais nesunkiai atpažino savo visuomeninio statuso analogus Šiaurės, Vidurio bei Rytų Europoje ir tam dar nereikėjo bažnytinės imperijos pripažinimo (nes tokios gi dar ir nebuvo), o XIII a. krikščioniškoje Europoje net ir imperatorius jau įveikę popiežiai, siųsdami vienuolių ordinus bei kitus kryžiuočius užkariauti pagoniškos „niekieno žemės“, kokių nors jos valdovų ar didikų nebepripažino (kaip nebepripažino ir visos pagoniško pasaulio tvarkos). Ir reikėjo susidurti su itin atkakliu kariniu pasipriešinimu, kad šiame pasaulyje dar būtų įžiūrėtas koks nors valdovas ir jo karalystė su didikais. Tačiau tokiu atveju derėtų kur kas atsargiau vertinti vadinamąjį prūsų (tikriausiai ir kuršių, žiemgalių, jotvingių) visuomeninės raidos atsilikimą, lyginant su esą gerokai toliau valstybinės organizacijos prasme pažengusiais lietuviais.

Net jei apie prūsų visuomenę spręstume tik iš itin problemiškų kryžiuočių šaltinių, [31] kuriais dažniausiai tik ir belieka remtis, atidžiau pažvelgę pamatysime, kad ir XIII a. prūsų kunigaikščiai (valdančiosios jų giminės) bei politinė prūsų žemių organizacija dar niekur nebuvo pradingusi [32]. Štai kad ir Pamedės kunigaikščio[33] Pipino istorija pačioje kryžiuočių agresijos pradžioje. Jis valdė iš lenkų atkovotos Kulmo žemės pietinį pasienį, tad jo niekaip nepavadinsi tik kokiu nors genties karvedžiu. Tas pats pasakytina ir apie iš lenkų atkovotos Liubavos žemės kunigaikštį Svarbūną bei ankstesnį Pamedės žemės kunigaikštį Varpodą, kuriuos 1216 m. vyskupas Kristijonas nuvežė pas Romos popiežių krikštyti. Kristijono veiksmai vertintini kaip tolimą atgarsį sukėlęs bandymas suskaldyti valdantįjį elitą, todėl šį „projektą“ sužlugdė politiniai poveikiai iš rytų [34]. Ir svarbiausiame Žirgūnės mūšyje prieš jungtines kryžiaus žygio pajėgas kovėsi ne vien Pamedės žemė. Ir Christburgo sutarties (1249 m.) vykdymą garantavo ne šiaip kokie atsitiktinai pasiųsti prūsų genčių delegatai (tuo labiau, kad ją sudarė ir tų žemių atstovai, į kurias kryžiuočiai dar nebuvo įžengę). Ir Mantiminų giminė, valdžiusi bent jau Natangoje bei Bartoje…

Daugelio kryžiuočių šaltiniuose pateikiamų dalykų realistišką interpretavimą gerokai palengvintų ankstyvojo feodalizmo visuomenės rekonstravimas. Deja, tai apleista sritis. Čia galėtų padėti ne tik lyginamieji tyrimai plačiau įtraukiant kaimyninių kraštų duomenis, bet ir bazinės šio laikotarpio visuomenės struktūros studijos. Verta atkreipti didesnį dėmesį į vizigotų laikotarpio (iki VIII a.) „protofeodalizmą“ Ispanijoje ir į anglosaksų herojaus Beowulf klientinius santykius su savo palyda, ir į Romos pasienyje įsikūrusių germanų gentinių kunigaikštysčių modelį [35], t. y. į reiškinius, kurie turi bendrų bruožų, atspindinčių genetinį sąryšį su aukštutinių viduramžių (1001–1300 m.) feodaline santvarka. Jau tautų kraustymosi laikotarpiu visoje Europoje galima rasti brandžiajam Vakarų Europos feodalizmui priskiriamų vasalinių ar net baudžiavinių santykių prototipų. Juk ir Vakarų Europoje karinė aristokratija tik XI a. galutinai uzurpavo bendruomenių (sueigų) kompetencijas, įtvirtindami stambiąją žemėvaldą (Šiaurės bei Vidurio Europoje tai atsitiko kiek vėliau).

Baltų kultūros duomenys, nors ir būdami, atrodytų, vėlyvi, neretai padeda pagilinti supratimą apie Europos feodalizmo genezę bei raidą. Vienas iš chrestomatinių atvejų (tik ne Lietuvos istorijos sintezėse [36]) – tai baltiškoji bandos sąvoka, bandžiulystės (susibandžiavimo, kaip susidraugavimo) reiškinys [37]. Banda – tai ir gyvulių kaimenė, ir kitas turtas (įskaitant duoną), ir kita nauda iš ūkio. Gyventi iš „svetimos duonos“ ir reiškia bandininkauti, tad samdininko (kaip ir ūkininko sūnaus ar jaunesniojo brolio) pasėti javai ar linai irgi buvo vadinami banda [38]. Iš šios sąvokos išvedami bandžius, bandžiulis, bandininkas, bendras. Tai senas indoeuropiečių žodis, sietinas su germ. band (gauja), ital. banditos, sen. pranc. ban (visi vieno viešpaties vasalai). Semiotikas Julius Greimas, remdamasis žymaus feodalizmo tyrinėtojo Marko Bloko (Marc Bloch) darbais, pirštu prikišamai nurodė, kad lietuvių ir kitų baltų banda [39] ir yra feodų (priminsime, kad šis žodis turbūt kilo iš germanų fehu ir atitinka liet. ir prūs. Pekus – gyvuliai, banda [40]) bei leninių santykių prototipas, atspindintis viešpaties (pono, šeimininko, rykio) ir valstiečio, gavusio žemę ar kitą turtą išsimaitinimui mainais į tam tikrus įsipareigojimus, santykius. Šį turtą bandininkas gaudavo ne kaip nuosavybę. Taigi šitokia (proto) feodalinė struktūra buvo būdinga ne vien vasalinei aristokratijai (ricostan), kuri už siuzereno (cyning) suteiktą išlaikymą atsimokėdavo ne darbinėmis prievolėmis, o karine tarnyba [41].

Baltiškoje bendrų institucijoje žingeidesnis kultūros istorikas pastebės analogijas su Karolio Didžiojo compagnons (*cum-pan-ionem, bendraduoniais) ir įžvelgs jas tarp liet. bernų ir frankiškų baronų [42] bei tarp lietuviškų bandžių, bulių badytinių ir ispaniškos koridos [43] (atsižvelgiant į IV a. galindų migraciją Ispanijon, gal net ir esama tolimų istorinių ryšių?). Tačiau šios nutolusios sąsajos ir lieka tik kaip kuriozai, deja, negalintys patekti į mūsų istoriją, kadangi neatsekta jokia juos siejanti įvykių gija. Tačiau gal būtų verta pradėti tokios sekos paiešką kad ir nuo ryšio tarp lietuviškų bandžių (rašytiniuose šaltiniuose paliudytų tik nuo XVI a.) ir skandinavų sagose minimų laisvųjų bendruomenininkų (bondų, bondr) [44]? Šie bondai turėjo Danijoje galią: jie dalyvaudavo sueigose, darė poveikį sprendimams, renkant ten konungus, XIa. Danijoje organizavo pagonišką sukilimą, kurio metu buvo nužudytas konungas šv. Knutas IV… Kas gi tai? Vien tik keista analogija? Panaši socialinė raida Baltijos regione?

Kniutlingų saga, parašyta XIII a. viduryje ir tikriausiai kaip savo šaltinius naudojusi neišlikusias XII a. pabaigos sagas, skaldų poezijos ir kitą žodinę informaciją, siekusią X–XI a., perteikia mums socialinį bondų reiškinį, kuris atpažįstamas ir tų pačių laikų Anglijos visuomenėje [45]. Šie ir kiti panašūs faktai ne tik vėl nubrėžia tipologiškai panašių visuomenių erdvę Šiaurės Europoje, bet ir leidžia įžvelgti jų genetinį artimumą (bent jau Baltijos regione). Paradoksalu, kad istoriškai vėlyviausia baltiškoji medžiaga leidžia daug ką suprasti apie ankstyviausias feodalines struktūras Europoje ir net aiškintis jų formavimosi ypatybes. Kaip ir kodėl tai įmanoma apskritai? Tokių reiškinių, kaip ir juos pažyminčių vardų, bendra kilmė [46] verčia pripažinti itin senos civilizacinės erdvės buvimą, sudėtingą jos raidą, apimančią įvairias ryšių, irimo ir atsinaujinimo formas.

Visuomenės istorijai būdingas kur kas didesnis konservatyvumas nei klasikinei politinei istorijai. Šis konservatyvumas reiškiasi tuo labiau, kuo tiriančiojo stebėtojo akiratin patenkantys reiškiniai yra arčiau tokių objektyvių mentalinių struktūrų, kaip papročiai. Antai lietuvių dalijimosi papročiai, susiję su bičiulyste, išreiškia ne tik ikifeodalinius visuomenės santykius ar etines vertybes, bet ir feodalinių medaus duoklių atsiradimą bičiuliams ponams [47].

Senųjų europiečių istorija ir… jų dabartis

Kai kuriuos istorikus taip užhipnotizuoja nenumaldomai praeinantys įvykiai ir artefaktai kaip jų tyrimo objektas, kad jie nebesusikalba su kitų humanitarinių mokslų atstovais [48]. Jie nenustoja stebėtis, kaip etnologai, mitologai ar religijotyrininkai iš XIX a. šaltinių imasi ką nors spręsti apie seniai pranykusią pagonių kultūrą ar kaip randa kokius nors pagonybės reiškinius Lietuvoje tokiuose vėlyvuose šaltiniuose, kai ji jau kelis amžius buvo krikščioniška šalis [49].

Yra labai daug žmogaus gyvenimo sričių, kurios mažai kinta. Viena iš tokių – religiniai įvaizdžiai ir apeigos. Galima paminėti ir kai kurias kitas: žmogaus etninė psichinė konstitucija, socialinių charakterių ir elgsenos tipai, patys įvairiausi įgūdžiai, tarp jų ir šeimos papročiai, ir namudinės gamybos tradicijos, ir kai kurie meno bei muzikiniai reiškiniai ar net tautosakos personažai bei motyvai, ir senosios žinios apie įvairiausią aplinką, pradedant nuo augalų ar kulinarijos ir baigiant dangaus reiškiniais. Tačiau ir tos sritys, visuomeninio gyvenimo formos ir institucijos, kurios, atrodytų, negrįžtamai praėjo, dažniausiai toliau gyvuoja naujomis formomis ir vardais (pavyzdžiui, vietoje Perkūno – šv. Elijus) arba užsikonservuoja nišiniuose, savo ankstesnes prasmes ir funkcijas praradusiuose reiškiniuose (pavyzdžiui, vaikų žaidimuose).

Viena iš pačių mįslingiausių, tūkstantmečių praeitį ir daugelio kartų gyvenimo patirtį menanti sritis – tai kalba: tiek konkreti tam tikros tautos žmonių šneka, tiek kiekvienam žmogui būdingas pasaulio reiškimas ženklais ir simboliais. Lietuvos istorijos mokslas iki šiol nėra padaręs jokių fundamentalesnių išvadų iš to fakto, kad būtent lietuvių ir kitų baltų kalbos duoda neįtikėtinai daug istorinės praeities tyrinėjimo galimybių ir įrankių. Ne tik dėl to, kad senos formos nurodo į seną istoriją ir padeda ją atskleisti. Bet ir dėl to, kad beveik į nieką paverčia įsivaizdavimus, jog žmonės jau labai daug žino apie savo praeitį ir gyvenimo formų kilmę. Tai dovana, kuri galėtų būti neišsemiamas mokslinių tyrinėjimų įkvėpimo šaltinis, skatinantis atsargiau vertinti įvairias „žinojimo“ konstrukcijas ir „ekspertinį“ pasipūtimą, kuris kitoms žmonių kartoms, o kartais jau ir po kelių metų atrodo kaip naivumo ar ribotumo įsikūnijimas. Lituanistika (baltistika) galėtų padėti gydyti tokias visažinystės ligas, kurios ganėtinai būdingos Vakarų civilizacijos buitinei sąmonei, nekalbant jau apie įvairius viršenybės kompleksus.

Baltų kalbos sudaro centrinį senųjų europiečių arealą. Joms lingvistai skiria pagrindinį vaidmenį proistorės laikais Europos vakaruose ir pietuose platinant senųjų europiečių hidronimiją [50]. Ir tai nėra kažkokie miglų laikai, nes senųjų europiečių bendrija… dar neišnyko [51].

Antai ieškodami propagandinių ideologinių formulių tokiai auditorijai, kuri neišmano lingvistikos, kai kurie istorikai (ir politikai) panslavistai iki šiol linkę į vieną istorijos plokštumą sudėti tai, ką jau XIX a. suprato lietuvių poetas Antanas Baranauskas, teigdamas, kad lietuvių kalba išsaugojo tą indoeuropiečių kalbų raidos stadiją, kurią slavai praėjo ikiistoriniu laikotarpiu (dabartine mokslo kalba šnekant – lietuvių ir kitose baltų kalbose atsispindi ta indoeuropiečių kalbų raidos stadija, kuri išreiškia senųjų europiečių dialektų vienybę) [52]. Pabrėžtina, kad A. Baranauskas turėjo omenyje ne tik archaiškas lietuvių kalbų fonetikos ir morfologijos formas, bet ir „beveik pirmapradę jos etimologinių formų pilnatvę“ [53].

Baltų istorijos laikas tarsi suspaustas (mūsų kalbas istorijos entropija dėl tam tikrų priežasčių mažai tepaveikė), ir mes lygia greta, tarsi broliai, jaunatviškai tebegyvename su savo vaikais ir vaikaičiais (slavais, germanais, italikais, kt.). Tačiau germanus mes „gimdėme“ senokai (nuo senųjų europiečių bendrijos jie galutinai atskilo tikriausiai keletą amžių prieš Kristų), o slavų atvejis paradoksalesnis. Jų etnogenezė neabejotinai patenka į įmanomos rekonstruoti istorijos akiratį. Galima sakyti, kad slavai atsirado ir užaugo ne tik pačioje mūsų akivaizdoje, bet tiesiog ką tik gimė iš mūsų isčių (neminint to, kad jie iš mūsų ir tebegimsta).

Kažkokiu keistu būdu tas gan ilgas periodas (vėlyvoji antika ir ankstyvieji viduramžiai) ir ta nemaža Europos erdvė tarp antikos pasaulio centrų bei senojo baltų hidronimijos arealo, kur ir vyko slavų etnogenezė, bei pats tas virsmas netapo mūsų istorijos mokslo objektu. O juk istorinis mąstymas, archeologijos ir kalbotyros sintezė jo pažinimui galėtų duoti itin daug.

Bus daugiau

Nuorodos:

[1] Žr. Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija. 1009­–1795. Kaunas, 2005. 7 psl. nurodo, kad tokį modelį “su svarbiausiais akcentais” ir Lietuvos valstybingumo būklę įvardinančiomis sąvokomis 1785 m. sukūrė vokiečių istorikas A. L. Šlioceris. Kitame šios jo knygos puslapyje mėginama atsakyti, kodėl iki šiol šis modelis nesikeitė.
[2] Ten pat, p. 8.
[3] Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais. Sud. R. Petrauskas, A. Bumblauskas. ilnius, 2002, p. 20, 28.
[4] Ten pat, p. 49, 54–59.
[5] Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998, p. 89.
[6] Gudavičius Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais, p. 51.
[8] Zinkevičius Z. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2013, p. 99–100.
[9] Žr. Toporov V. Značenije bielaruskovo areala v etnogenetičeskich issliedovanijach // Slavianie: adzinstva i mnagastainasc. Minskas, 1990, p. 87–90.
[10] Jovaiša E., Aisčiai. Kilmė, p. 184–203, 280–287; Aisčiai. Raida, p. 43–53, 67–87.
[11] Populiarėja rusų archeologo E. Šmidto koncepcija, kad VI a. krivičiai dar nebuvo slavai (o latgalių ir lietuvių tipo archeologine kultūra) ir kad jie suslavėjo tik X–XII a. Žr. Šmidt E. Kriviči Smolenskogo Podnieprovja i Podvinja. Smolenskas, 2012, p. 114–118. Tad “ilgųjų pilkapių” atsiradimas tai aisčių plėtros iki Valdajaus aukštumų tąsa. Tačiau Novgorodo slovėnų atsiradimas aiškinamas kitaip: esą tai buvo vakarų slavai (vendai) atsikėlę į šias vietas Baltijos jūra iš jos pietvakarių pakrančių.
[12] Gaučas P. K voprosu o vostočnych i južnych granicach litovskoj etničeskoj teritorii v sriednieviekovje // p. 195–212, žemėl. Nr.1–2; taip pat žr. Nepokupnyj A. Lingvogeografičeskije sviazi litovskich ir bielaruskich form nazvanij g. Diatlovo i jego okriestnostiej // Balto–slavianskije issliedovanija. Maskva, 1974, p. 145–148, iš kur matosi, kad ir lenkų istorikai yra padirbėję su lingvistiniais (taip pat ir baltų kalbų) duomenimis, kurie jiems yra svarbus istorijos šaltinis. Tačiau mūsų istorikų darbuose kalbininkų nustatyta lietuvių etninių ribų rytuose kaita paprastai neatsispindi.
[13] Jovaiša E. Aisčiai. Raida, p. 90–118, 215–232.
[14] žr. Jovaiša E. Aisčiai. Raida, 2:2 il. p. 42, 4:4 il. (Gintaro keliai) p. 97, S:11 il. p. 153, 7:2 il. p. 185, p. 224–225.
[15] Ten pat, p. 205–210, 232, 235; Michelbertas M. Paprūdžiai. Žemaičių karinio elito kapinynas. Vilnius, 2014, p. 124.
[16] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sud. N.Vėlius, I t., Vilnius, 1996, p. 166, 168. Apie X a. kuršių tironą Lokį (Tyrannus Lokerus, *Lokiz) žr. Mickevičius A. Normanai ir baltai. Vilnius, 2004, p. 115.
[17] Atsižvelgiant į tai, kad vakarų baltų kultūra tuomet jau buvo pasiekusi ir Vidurio, ir Rytų Lietuvą, „mes“ patenkame į aisčių sąvoką, tuo labiau, kad šiuo laikotarpiu į ją patenka ir Dniepro, ir Okos aukštupio (rytų galindų) teritorijos. Anot Jordano, akacirai, V a. gyvenę Dono aukštupyje, buvo aisčių kaimynai. Žr. Lietuvių etnogenezė. Ats. red. R. Kulikauskienė-Volkaitė. Vilnius, 1987, p. 114.
[18] Rytų Lietuvoje medinių pilių periodo pradžia datuojama tik nuo X a. pab. Romėniškuoju laikotarpiu buvusios gyvenvietės VI–IX a. arba apleidžiamos, arba naudojamos kaip slėptuvės. Žr. Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 50–52, 54, 164.; Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius,1996, p. 12–13, 15, 280, 284.
[19] Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004, p. 80–81, 159, 202–203.
[20] Šio tolimus laikus siekiančio termino kilmė gal germaniška, tačiau paties žodžio etimologija nėra aiški.
[21] Apie estų, suomių, vepsų skolinius kuningas/kunigas (su galūne!) žr. Toporov V. Prusskij jazyk. Slovarj, K–L. 1984, p. 128. Jei praslavai iš tiesų galėjo pasiskolinti šį terminą iš gotų ar kitų rytų germanų, tai slaviškoji konędzj forma vargu ar galėjo būti skolinimosi šaltiniu. Jei šie skoliniai vėlyvi, tai kaip jie galėjo būti paskolinti iš skandinavų konungr ar iš vok. kionig, ar net vid. vokiečių k. koninc?
[22] Žr. Prūsų kalbos paminklai. Reng. V. Mažiulis. Vilnius, 1981, p. 134: Aukta-rikijskan „vyresnybę“, rickausnan „valdžią”, p. 325: “rickawie [rikauja] „viešpatauja”, rykis, rickis, rykijas, rikijs, rykyes „viešpats, ponas”, ryki, ryks „viešpatystė”. Su tokiu viešpatystės terminu susiduriame ir skandinavų šaltiniuose – Gardariki (Kijevo Rusia) ir Austrriki (mes, baltai, ir dalis finougrų).
[23] Žr. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius­–Čikaga, 1990, p. 392–393. Tad lietuvių rykis forma užrašyta jau XIII a., jų religiniuose vaizdiniuose, kurie tikrai negalėjo būti ką tik atsiradę. Tiesa, gal tai ne vyriausias dievas, o tik prievaizdas…
[24] Etnosocialnaja i političeskaja struktūra ranniefeodalnich slavianskich gosudarstv i narodnostiej. Red. G.Litavrin. Maskva, 1987, p. 19, 57–58.
[25] Ten pat, p. 84, 89.
[26] Mickevičius A. Normanai ir baltai, p. 75–80, 84.
[27] Ir toks terminas aiškiai per siauras aisčių politiniam fenomenui, kurį tęsė „prūsai ir kitos šiaurės tautos“.
[28] Lietuvių etnogenezė, p. 173–174. (IX–XII a. buvo didžiosios baltų gentys, genčių sąjungos); pagal E. Gudavičių iki Mindaugo karūnavimo lietuviai esą dar tik „ėjo gentinės kunigaikštijos keliu“. Žr. Gudavičius E. Mindaugas, p. 112.
[29] Dėl šių geografinių sąvokų, žyminčių vakarinę ir rytinę Lietuvos dalį, žr. Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma, 1978, p. 126–127.
[30] Gudavičius E. Mindaugas, p. 134, cit.: „ką tik susikūrusi Lietuvos valstybė susidūrė ne su ankstyvųjų monarchijų valdovais, bet su bažnytinės korporacijos kolonijiniais hierarchais, o dar labiau su kariniais ordinais. Dinastiniams sandėriams čia nebuvo vietos“.
[31] Didžiausia vokiškosios istoriografijos atrama tebėra Dusburgiečio kronika. Nors lyg ir visi pripažįsta, kad tai yra apologetinis kryžiuočių įsitvirtinimo ir savo valstybės projektavimo Prūsijoje traktatas, bet jo koncepcijos priimamos nekritiškai. Istorija rašoma Ordino XIV a. tikslus priimant kaip XIII a. faktus.
[32] Ne mažiau svarbu, kad ji nebuvo praradusi politinio ryšio su lietuviais. P. Dusburgietis nuslepia, kad jau pirmo prūsų sukilimo metu lietuviai kovėsi prieš kryžiuočius Kulmo žemėje. Žr. Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985, R.Batūros komentarą p. 51, kad prieš Ordiną buvo sudaryta plati pamarėnų, lietuvių ir prūsų koalicija; Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a. Vilnius, 1989, p. 83–85.
[33] Nesvarbu, kad Dusburgietis jo kunigaikščiu nevadina, kaip netituluoja ir daugelio kitų žymesnių didikų, o apibūdina juos tiesiog kad „buvo toks žmogus, prūsas“. XIV a. pr. kokio nors prūso kilmingumas Ordinui nebebuvo svarbus (viskas jau buvo paties Ordino, kolektyvinio monarcho, valioje).
[34] Powierski J. Stosunki polsko-pruskie do 1230. Torunė, 1968, p. 151: „neofitus“ gal puolė nadruviai, jotvingiai, lietuviai, o Kristijoną įkalino sembai.
[35] Modzelewski K. Barbarų Europa. Vilnius, 2008, p. 22–23: „Kalbant apie barbarų genčių politines institucijas, Tacito, Prokopijaus iš Cezarijos, Bedos, šv. Lebuino hagiografo, Rimberto, Titmaro ir Adomo Bremeniečio mąstysena visuomet sekė tomis pačiomis vėžėmis. Visų jų atsparos taškas – karaliaus valdžios nebuvimas arba stebėtinas jos silpnumas. Kartu su nuostaba iškildavo ir klausimas: kaip barbarai sugebėdavo priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Ieškodami atsakymo pasakotojai paprastai būdavo linkę suvokti genčių sueigas tarsi civilizuoto valstybingumo pakaitalą.“
[36] Išimtį sudaro K. Jablonskio darbai; žr. ir Žulkus V., Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 75.
[37] Greimas J. A., Tautos praeities beieškant, p. 266–269, 289.
[38] Iš čia atsirado ir platesnė bandos reikšmė – (bet koks) pasėlis.
[39] Žr. Prūsų kalbos paminklai, p. 75, 83, 107, 136, 273, 292. en–bandan (naudinga), ni–enbandai (nenaudinga; čia kalbama apie Dievo vardo neminėjimą be reikalo), per–bandan (išbandymą, gundymą), per–banda (išbando), latv. bode (krautuvė), žr. ir galimą antroponimą šios šaknies pagrindu, Prūsijos žemės kronika. Petras Dusburgietis. Reng. R. Batūra. Vilnius, 1985, p. 197; čia minimas sembas Pabėčių valsčiaus turto valdytojas (kamerarijus) Bansas ar Banza (Bonse), pagrindinis XIII a. pab. atsinaujinusio prūsų sukilimo, apėmusio daugiausia Pagudę, sumanytojas ir vadovas. Gal čia derėtų atkreipti dėmesį ir Vidurio Europos viduramžių špan, župan, iš kurių kilo ir lenkiškasis pan? Mat, ir IX a. arabų šaltiniai liudija, kad slavai dvaro palatinus vadino sbandz, žr. Velikaja Moravija. Jejo istoričeskoje i kulturnoje značenije. Ats. red. G. Savčuk, J. Poulik. Maskva, 1985, p. 91.
[40] Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas L–P, III t. Vilnius, 1988, p. 245–246.
[41] Ši feodalinė tvarka atsispindėjo ir XIV a., kai Lietuvos valdovai užimtose Rusios žemėse lietuviams bajorams skirdavo „kormlenijas“ (laikinas valdas, bandas). Žr. Krzyzaniakowa J., Ochmanski J. Jogaila. Vilnius, 2010, 51 psl.
[42] Iki šiol netyrinėtos ir baltų ir skandinavų leksemos barn (vaikas, bernas) izoglosos priežastys, kaip ir daugelis kitų, bendrų su skandinavais reiškinių.
[43] Greimas J.A.. Tautos praeities beieškant, p. 268.
[44] Kniutlingų saga. Vert. U. Mikučionis. Vilnius, 2002, p. 38–43, 61–80.
[45] Ten pat, p. 15:„bondų pirkios degė pas (Anglijos) konungą jauną“, p. 19 minima apie Godwino tėvą Ulfnadą, kuris buvo bondas, o pačiam Godwinui vėliau konungas Knutas Didysis suteikė jarlo titulą, žr. p. 20. (Godwino sūnus Haroldas – Vilhelmo Nukariautojo priešininkas Hastingso mūšyje, žr. King Harald’s Saga, p. 173).
[46] Akivaizdu, kad leksemos bond ištakos ieškotinos baltų kalbose (tiesa, ital. banditos gavo per germanus).
[47] Tokios medaus duoklės juk buvo būdingos ir senovės frankams, ir rusinams. Tas pat pasakytina ir apie talkos papročio virtimą lažu dvarui (žr. Jablonskis K., Istorija ir jos šaltiniai, 153–166 psl.; ten pat ir apie vaišinimo papročių virtimą valdovo pasėdžio prievole, ir apie kitus “senovės santvarkos reliktus”).
[48] Žr. Ščiavinskas M. Kryžius ir kalavijas. Krikščioniškųjų misijų sklaida Baltijos jūros regione X–XIII amžiais. Klaipėda, 2012, p. 44-45, 74, 131–132.
[49] Tai rodo ir nesupratimą skirtumo tarp sukurtų religinių sistemų, kurių universalumą palaiko įvairios, palyginti neseniai atsiradusios socialinių institucijų formos, ir tarp pačių įvairiausių pamatinio, prigimtinio religingumo formų, įskaitant ir tas, kurios buvo sukurtos ir veikė žmogaus bei visuomenės gyvenimą dešimtis tūkstančių metų.
[50] Žr. Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II t. Vilnius, 2004, p. 368, cit. W.P.Schmid.
[51] Mes, baltai, esame ne tik Europos istorijos ainiai (kaip ir visos kitos Europos tautos), bet kartu ir … protėviai. Esame tarsi kokia Europos istorijos „išklotinė“. Todėl tyrinėtojai mūsų kultūroje gali rasti visus jos gyvenimo pėdsakus – nuo „laukinių“ seimų iki „klasikinės“ monarchijos ir atgal.
[52] Žr. Ivanov V. O zamiečatelnom litovskom učionom//Balto-slavianskije issledovanija 1986. Maskva, 1988, p. 260.
[53] Antai veiksm. rinkti, renka ir daiktav. ranka sudaro tokią prasminę pilnatvę, lenkų ręnka ar rusų ruka tarsi patenka į atskirtį ir tokios pilnatvės nebeturi, o kalbėtojas nebežino, iš kokio prasmės lauko kyla šis žodis.