Paryžiuje sušaudyta ne tik Čarlio Hebdo (Charlie Hebdo) redakcija. Žuvo politkorektiškumo ir multikultūralizmo mitas. Bent tokia jo religiniu stabu paversta forma, kokia išbujojo Europoje. Briuselio ir didžiųjų sostinių politikieriai meistriškai vaidina, kad stabas dar gyvas. Jo niekas nelaidoja. Jau ima po truputį smirdėti.
Suprantu. Kultūrinės savižudybės nelengva atsisakyti. Ypač jei pats ją sugalvojai ir viešai skatinai. Nukris reitingų karūna – ir kas liks? Liberali plikė su iš visų pusių maskuojamai sušukuotais, kitados vešlios ir novatoriškos idėjų ševeliūros likučiais?
Europinės vertybės tikrai nuostabios. Visiškai rimtai ir be sarkazmo. Tačiau tos vertybių sistemos viduje seniai viskas aukštyn kojom, be jokios tvarkos suversta. O po šių įvykių tiesiog išsižiojo didelė skylė.
Nes jokie galai nebesueina.
Štai, seksualinių mažumų subkultūros smarkiai nepakritikuosi. Kaip pasėjus drakono dantis, tuojau išauga tūkstantinės rūsčių politkorektiškumo karių kohortos. Ekranuose gyvenantys skaitovai iš lapelių pliekia karingus pamokslus. Klega apskriti stalai pasipiktinusių, lojalių tvarkai piliečių. Horizonte vis praplaukia seksuali redaktoriaus padėjėja su plakatėliu “Plojimai!”. Atsibunda kitą rytą prokuroras, paskaitinėja laikraščius – ir tau galas. Manyk, kad bent kompo tai jau nebeturi.
O krikščionybę, kuri ir yra Europos tūkstantmetės kultūros savasties pagrindas, galima ir reikia ne tik kritikuoti. Bet ir tyčiotis, šaipytis, žeminti. Kokia tik nori forma. Ir pasirodo – nieko čia blogo! Tai visuotinis laisvės gėris. Europa plačiai šypsosi. Visa salė atsistoja. Audringi, ilgai trunkantys plojimai. Liberté, Égalité, Fraternité.
Vyrai, ramiau. Aš čia ne prieš gėjus. Ir ne už tuos baisuoklius kunigus. O apie tai, kad yra kelios žmonių rūšys. Iš vienų orumo, įsitikinimų ir šventenybių tyčiotis galima, o iš kitų – ne. Ir viskas, broliukai, suderinama. Abu teiginiai teisingi. Čia tai aukštasis logikos pilotažas! Nuostabus moderniosios etikos paradoksas! Kur ten kokiam graikų Zenonui iki tokios išminties…
Sočių kvailių iš dyko buvimo sumeistrauta politkorektiškumo konstrukcija triokštelėjusi sugriuvo. Buvo gražiai nudažyta ir gerais norais papuošta. Tačiau supuvo iš vidaus. Nes kultūrinis charakiri nesuderinamas su visuomenės sveikata ir gyvybe.
Tam, kad pasaulyje kas nors išorėje įvyktų, pirma turi atsitikti viduje. Žmonių galvose politkorektiškumas niekada iš tikrųjų ir negyveno. Likučiai po Paryžiaus žudynių pabaigs numirti labai greitai. O ar kas nors įvyko Europos politikų smegenų dėžutėse?
Panašu, kad nieko. Pastovėjo grupelė lyderių susikibę už rankučių. Paėjėjo šimtą kitą metrų nuošalia Paryžiaus gatve. Apsupti minios apsaugininkų. Atokiau nuo tikrųjų paryžiečių minios. Operatoriai pafilmavo, įmontavo epizodą į milijoninių eitynių reportažus. O ponai po keliolikos jaudulio minučių išsivažinėjo. Tik trinkt trinkt limuzinų durys – ir viskas.
Ir vėl pamatėme iš ekranų tas pačias galvas. Išgirdome tas pačias kalbas. Kaip reikia saugoti amžinąsias vertybes. Ir kaip reikia nieko nekeisti. Būti solidariems. Kurti šviesų rytojų ir kovoti su tamsa. Terorizmui no pasaran!
Kas tikrai įvyko – tai sukruto specialiosios pajėgos. Visos permainos, kaip jau aiškėja, ir bus policijos operacija. Išgaudys niekšus – ir vėl ramiai gyvens savo iliuzijų pasaulyje. Ten, už stiklo, šilta ir jauku. Visada tas pats mikroklimatas.
Bet ir mes neturėkime iliuzijų. Politinių lyderių galvose nieko ir negali įvykti. Jie gyvenimo nekeičia. O pasikeičia tik tada, kai pakinta pats gyvenimas. Kai jiems tai tampa patogu ir naudinga. Kai iš to galima pakelti reitingus ir laimėti balsų.
Dabar egzaminą laiko Europa, o ne jos lyderiai. Infekcija nužudo daug gyvo organizmo ląstelių. Tačiau ir stimuliuoja apsaugines reakcijas. Ar džihadistų mikrobai suaktyvino Europos imuninę sistemą – pamatysime.
Viskas, kaip ir būtų, taip. Liko autoriaus neiškeltas tik esminis politikos klausimas, ar tų “laimėtų balsų” visgi ne vienam iš politikos lyderių taip jau be niekur nieko… ir pakanka laimėti valdžią savo šalyje, ar nėra ir čia demokratijos “supuvimų iš vidaus”!