V. Rubavičius. Liūdžiu ir užjaučiu, tačiau „Je ne suis pas Charlie“

Pasibaisėtinas ir šaltakraujis prancūzų satyrinio tabloido Charlie Hebdo redakcijos darbuotojų išžudymas sukrėtė Europą. Įvairių šalių žmonės reiškia užuojautą Prancūzijai ir žuvusiųjų artimiesiems, plinta spontaniškos solidarumo su laisvą žodį ginančia žiniasklaida demonstracijos. Į gatves ir aikštes išeinantys žmonės sako, kad teroristai jų neįbaugins. Prancūzijos ir kitų šalių vyriausybės, taip pat Europos Sąjungos Parlamentas rengia skubius pasitarimus, kad būtų nusakytos aiškios kovos su terorizmu, taip pat ir naujos imigracijos politikos gairės. Kad ir kaip liūdėtume, būtina ir bandyti pasiaiškinti jei ne šio baisaus nusikaltimo priežastis, tai bent aplinkybes, kurios vienaip ar kitaip skatina islamistinės ideologijos, islamistinio ekstremizmo ir terorizmo plitimą Europoje.

Kodėl ne tik galima, bet ir būtina pasakyti, kad Europa pati sukūrė šiltnamio sąlygas islamistų ideologijai skleistis? Europos valstybės visokiais būdais vidaus ir užsienio politikoje diegė vadinamąją multikultūralizmo ideologiją, kurios esminę nuostatą galima nusakyti taip – europiečiai turi būti auklėjami besąlygiško svetingumo Kitam dvasioje. Toje nuostatoje glūdėjo ir tam tikras savanaudiškumas – dažniausiai tas Kitas buvo atvykėlis iš buvusių kolonijų, taigi pigi darbo jėga. Svetingumas turėjo palaikyti demokratinį Europos savivaizdį, tikintis gana greitos imigrantų asimiliacijos. Tačiau kaip tik asimiliacijos ir nepavyko sulaukti – išplito imigrantų getai. Imigrantai gana greit suvokė europinės demokratijos silpnybes, tos demokratijos teigiamos piliečių laisvės ir lygybės teikiamas galimybes.

Juk jeigu visi ES gyvenantys žmonės bei piliečiai yra lygūs, tai visiškai nedemokratiška yra tikėtis atvykėlių asimiliacijos ar bent prisitaikymo – juk ir vietiniai lygiai taip turi prisitaikyti prie imigrantų, lygiai taip pat mokytis jų kalbų ir susivokti jų kultūrose. Juolab kad įtakingi Europos politiniai mąstytojai ir filosofai ėmė tvirtinti, kad ateities Europa galinti būti suvokiama tik kaip prašalaičių Europa, nes prašalaičių sąvoka naikinanti visokius vietinių ir atvykėlių santykių „nelygumus“. Tad europiečiams beliko tik liautis save vadinti europiečiais, nes toks savęs nusakymas jau savaime suponuoja diskriminacinę europietis ir neeuropietis, atvykėlis skirtį. Todėl plintanti getoizacija paskatino ir politines kovas dėl savų kultūrinių tradicijų pripažinimo ir įtvirtinimo. Kai kuriose šalyse visiškai rimtai imta svarstyti ir šariato įstatymų įteisinimą.

ES ėmėsi nelengvo uždavinio – kurti naują bendruomenę trinant iš europinės kultūrinės atminties krikščionybę. Krikščioniškasis paveldas suvokiamas kaip moderniam žmogui ne tik nederama, bet ir pavojinga atgyvena, kaip ir visokie su gimtine, tėvyne ir tauta susiję dalykai. Visi jie, ES prezidento nuomone, turį kuo greičiau atsidurti istorijos šiukšlyne. Kitas dalykas, kad šiuo metu kaip tik jaučiamas kraštutinio, savaip ekstremistinio sekuliaristinio ateizmo įsigalėjimas. Kai kuriose ES šalyse, taip pat ir Prancūzijoje, įstatymais ribojamos tėvų teisės savo nuožiūra auklėti vaikus. Įteisinamas jau mažamečių vadinamasis lytinis masturbacinis švietimas, o sykiu vis daugiau nepakantumo rodoma religiniam auklėjimui ir tikėjimo tiesoms. Tad toks krikščioniškųjų Europos pamatų „demontavimas“ sykiu su besąlygišku svetingumu Kitam kuria tą terpę, kurioje kuo puikiausiai tarpsta islamą išpažįstančios bendruomenės. Beje, Prancūzija ir yra ta šalis, kuri po didžiosios Revoliucijos ėmė skleisti Europoje karingąjį sekuliaristinį ateizmą, tapusį dabartinės ES ideologija. Prancūziškos kilmės yra ir vaikų seksualinio išlaisvinimo ideologija, kuria grindžiama visokiomis ESP direktyvomis skatinama ir įteisinama vaikų lytiškumo ugdymo politika.

Didžiųjų valstybių galvos skausmu tapusią Islamo valstybę kuria ne tik Artimųjų Rytų bei Afrikos islamistai, bet ir europiečiai. Anglijoje ir kitose šalyse vis daugiau vietinio jaunimo priima islamo tikėjimą. Dalis to jaunimo – ne imigrantų palikuonys, tačiau visi jie ES piliečiai. Islamistai įgavo didelę kovų patirtį Afganistane, Irake ir kituose „karštuose taškuose“. Šiuo metu Irake ir Sirijoje jų kaunasi dešimtys tūkstančių. Jau seniai buvo aišku, kad dalis jų sugrįš į savo šalis ir sustiprins islamistų grupes musulmonų bendruomenėse. Kadangi islamistai jau senokai kovoja su šėtoniška laikoma Vakarų civilizacija ir jos pagrindiniais centrais, o geriausia kovoti pasitelkiant tos civilizacijos teikiamas priemones, tai karinės patirties įgavusių islamistų būrių gausėjimas kelia didelę grėsmę Europos gyventojams. Tačiau kol kas pati ES nieko nenuveikė tai grėsmei bent jau pristabdyti. Kodėl?

Norint imtis realių veiksmų, tektų pripažinti tam tikrų ES politinių nuostatų ydingumą ir jas atmesti. Tokiu atveju europiečiams tektų sukti galvą, kaip čia nutiko, kad taip karštai teigtos „tiesos“ staiga ėmė ir nuvertėjo. O kai kas gal imtų manyti, kad ES net atsisako to sekuliarinio universalizmo, kuriuo grindžiamas jos, kaip pavyzdinio politinio darinio, savivaizdis. Šito kairuoliško užkrato, neoliberalizmo ir ateizmo dvasios kupinas ES politinis elitas negali sau leisti. Tad galima numanyti, kad plečiant išnacionalinimo bei išvalstybinimo politiką ir trinant iš kasdienio gyvenimo religinius simbolius bei tikėjimo tiesas įvairiausių įtampų ES šalyse tik daugės.

O dabar kiek įdėmiau pažvelkime į kraupiomis žudynėmis paženklinto satyrinio leidinio veiklą. Pagrindiniai jų piešinių taikiniai buvo ne tik politikai, bet ypač islamas, krikščionybė ir katalikybė, jų Šventieji Raštai ir tiesos. Daugeliui žmonių šventi dalykai buvo ne tik išjuokiami – iš jų buvo atvirai tyčiojamasi, siejant juos su seksualinėmis perversijomis. Lenktyniavimas tyčiojantis iš Jėzaus Kristaus ir Pranašo Mahometo buvo tarsi leidinio „kokybės ženklas“. (Beje, prieš kelerius metus iš redakcijos buvo atleistas darbuotojas, kurio piešinyje buvo įžvelgta antisemitizmo apnašų). Panašiai smaginosi porevoliuciniai Sovietų Rusijos satyrikai ateistiniuose satyriniuose leidiniuose. Tik jų piešiniuose stokota prancūzams būdingo „seksualinio turinio“. Tad žodžio laisvės principas buvo pasitelktas patyčioms, taikant į pačias jautriausias tikinčiųjų bendruomenių stygas. Galima teigti, kad redakcijos kolektyvas ne tik sąmoningai „laisvino“ visuomenę nuo visokiausių religinių „prietarų“, bet ir veikė kaip tam tikras kultūrinis politinis provokatorius. Provokuojantis, atvirai kviečiantis islamistus veikti buvo ir paskutinis paskelbtas piešinys, kurio viso jau nebenorima rodyti, nes jame klausta – „Vis dar nėra atakų Prancūzijoje?!“

Visokeriopai palaikytinas žmonių pasipiktinimas šiomis žudynėmis, išsiliejantis didžiulėmis demonstracijomis, tačiau ką reiškia daugelio jų tapatinimasis su šia redakcija – je suis Charlie, aš esu Šarli. Žmonės neša lenteles, prisisega juosteles su tokiu užrašu. Tai jau ne tik užuojautos ar ryžto nepasiduoti teroristų grasinimams, bet ir pritarimo tokiai patyčių veiklai išraiška. Atkreiptinas dėmesys, kad per vakarietišką žiniasklaidą nuvilnijo raginimas palaikyti žuvusiųjų atminimą perspausdinant Pranašo karikatūras ir kitaip pasityčiojant iš islamo. Šitai galima suvokti ne tik kaip europiečiams būdingą karingojo ateizmo išraišką ar kaip eilinę kvailybę, bet ir kaip sąmoningą provokaciją, kuri dar labiau paskatintų teroristinius išpuolius. Juolab kad vienas tos idėjos skleidėjų yra Michailas Chodorkovskis. Tad visi Je suis Charlie telkiami naujiems ateistiniams „žygdarbiams“. Drįstu nujausti, kad ir tapatinimosi sakinys, ir Pranašo karikatūrų skleidimo idėja yra jau išmaniųjų specialistų darbas, kurie sugeba natūralų žmonių pasipiktinimą ir užuojautą įvilkti į jiems reikalingą mobilizacinę formą. (Čia neturiu galimybių plačiau aptarti, kokioms valstybėms labiausiai naudingas šis teroristų išpuolis ir kaip juo bus naudojamasi stiprinant bendrą „kovą su terorizmu“ ar priešinantis Palestinos valstybės pripažinimui). Matėme ir mūsų konservatorių partijos vadovus, laikančius lenteles su tokiu užrašu prie Prancūzijos ambasados surengto mitingo. Tačiau juk mūsų konservatoriai yra ir krikščionys demokratai. Nejau jiems atrodo visiškai priimtina tokia žodžio laisvės samprata ir tokia „kūrybinė veikla“ tyčiojantis iš religinių tiesų ir simbolių, kurią propagavo šis leidinys?

Man nepriimtina, todėl užjausdamas ir gedėdamas nužudytųjų privalau aiškiai pasakyti, kad nepritariu nei tokiam karingam ateizmui, nei tokioms patyčioms, nelaikau jų žodžio laisvės apraiška, tad niekaip negaliu įsijungti į Je suis Charlie gretas.