M. Jonaitis. Kodėl taip tylu ir ramu Lietuvoj?

Po nenusisekusio referendumo (06.29), kuriame pilietiškai ir patriotiškai nusiteikę žmonės bandė iššokti iš apatiško ir su viskuo sutinkančio baudžiauninko rūbo bei pasukti istorijos eigą, stojo štilis. Ne, politinis gyvenimas nenumirė, o vyksta net labai audringai, bet visuomenė nutilusi ir susigūžusi, tik mažuose rateliuose tyliai šnabžda ir diskutuoja apie mums visiems svarbius klausimus.

Liepos 11 dieną Lietuvos konstitucinis teismas išaiškino, jog Europos komisijos sprendimai yra aukščiau mūsų Konstitucijos. Naują referendumą padaryti bus labai sudėtinga, nes Seimas jiems nepatinkantį referendumą galės blokuoti. Referendumą galima daryti tik vienu klausimu.

Buvo neleista daryti referendumo, kuriame būtų formuluojamas klausimas ar tauta tikrai nori euro. Na, o pats euras jau oficialiai integruojamas į Lietuvos ekonomiką ir 2015 metų sausio pirmą dieną jis bus mūsų valiuta. Va taip, be jokių didelių diskusijų su visuomene. O visuomenė apimta sąstingio ir nerodo jokios reakcijos.

Visiems viskas gerai? Tikrai ne, nes informaciją gaunu iš įvairių visuomenės grupių, bet aktyvus pasipriešinimas neįsiliepsnoja. Kodėl taip yra?

Taip, materialinis, administracinis faktorius yra silpnas, bet juk yra poreikis alternatyviai, negu dabar, politikai. Teko bendrauti su daugybe įvairiausių žmonių ir su jais bendraujant galima jausti kažkokio mesijo arba politinio judėjimo laukimą, kuris gražintų mus į normalią realybę (nors aš skeptiškai žiūriu į tokius laukimus ir manau, jog kiekvienas gali daryti bent minimalią įtaką savo aplinkai), bet to nemato, todėl pasyviai laukia kažko, kas sunkiai apibrėžiama.

Yra daugybė skirtingų judėjimų, asmenų, kurie pretenduoja į tuos gelbėtojus ir užsiima įvairaus profilio viešąja politika. Bet viskas yra epizodiška, dažnai kovojama su pasekmėmis, o ne priežastimis, todėl arba nuolat pralaimima ir taip vis nusiviliama, arba laimimos tik mažos pergalės, kurios bendro konteksto nekeičia.

Pabandysiu apžvelgti pagrindines priežastis, kodėl nesusikuria alternatyvūs judėjimai, kurie mestų iššūkį dabartinei politinei sistemai:

a) Neadekvatus situacijos vertinimas. Dažnai jis būna dėl mažo žinių bagažo, analizės trūkumo bei negavimo tinkamos informacijos. Nieko nuostabaus, jog tada žmonės tiesiog save išsekina užsiimdami veikla, kuri nepatraukia masių ir todėl nedaro jokio reikšmingesnio politinio spaudimo. Arba kovojama prieš bereikšmius įvykius. Pateiksiu pavyzdį (kadangi aš susijęs su tautiniais judėjimais, tad visus pavyzdžius stengsiuosi imti iš to lauko):

Daug mūsiškių kovoja internetuose ar komentaruose su antifa arba keliais nusenusiais komunistais, nors šios abi grupės yra totaliai marginalios ir net nevertos jokio rimtesnio dėmesio. Kitas pavyzdys yra su nelegalia imigracija (Lietuvoje dar nevyksta gatvės kautynės): esmė yra ne atvykęs juodukas, o juos čia įsileidęs VRM ar pasikvietęs pramonininkas.

b) Konfliktiškumas, susireikšminimas arba savimeilė. Tai labai didelė kliūtis, bandant susitarti tarp panašaus profilio organizacijų. Visi jaučiasi esą patriotai, galintys už Tėvynę po tanku gulti, bet nesugebantys elementariai nekelti savo myliu/nemyliu virš bendro reikalo. Kažkam užkliūna nesusišnekėjimas Sąjūdžio laikais, kitam dar kokia smulkmė, trečias rėžia atsiribojimus, lyg būtų tūkstantinės organizacijos vadas, kuris gali leisti sau atsikratyti nereikalingų elementų.

Nesugebėjimas peržengti per save ir ieškoti priežasčių, kurios vienija, o ne skiria, galvoti savo galva, o ne geradarių, kurie kažką pašnabžda ar spaudos, kuri dažniausiai yra tendencingai veda mus prie to, jog ir toliau liekame prie jovalo, kuris tik bruzda apačioje ir toliau yra tik politiniai nuliai.

Turbūt dažnas yra pastebėjęs, jog koks garbus žmogus nedarys ko nors kol šalia yra jam nepatinkantis asmuo, kitas kiekvieną progą žarstys savo išmintį, nors dažnai tai būna ne į temą, o trečias ironiškai šypsosis ir pasirodžius progai visus pavadins kvailais. Visa tai susideda į begalinę kakofoniją, kažkokį neperkertamą emocijų ir savimeilės gniužulą, kuris dusina bet kokią rimtesnę iniciatyvą.

c) Silpnoka darbo kultūra bei nesugebėjimas prisiimti atsakomybės ir tesėti žodį.

Dar Vytautas Alantas savo kūrinyje „Žygiuojanti tauta“ pastebėjo, jog „Mes turime gal net per daug fantazijos pakalbėti apie mūsų kultūrinę pažangą, bet mums ypač trūksta organizuotos valios, žodžius paverčiančios darbais. Šiuo atveju lietuviškam charakteriui ir pasaulėžiūrai ypač reikalingas remontas. Iš tikrųjų, lietuviškoje pasaulėžiūroje yra palikta spraga, būtent darbo meilės, gerbimo ir pasakyčiau, darbo garbinimo spraga Lietuvio pasaulėžiūrai yra padėtas tvirtas tautinis, valstybinis ir religinis pagrindas, bet jai trūksta veržlios energijos ir nuoširdžios darbo meilės. (Alantas, 1940, p. 9, 10)“.

Nuo 1940 metų dar mažai kas pasikeitė, vis dar daug šnekama apie tai kaip reikia dirbti, bet žodis ir teorija dar retai seka veiksmą ir praktinę veiklą. Vis dar gajus neryžtingumas, o gal ir baimė stoti į priekį ne tik su pasiūlymu, bet ir įsipareigojimu imtis veiklos bei atsakomybės už jos įgyvendinimą.

Žodžio laikymasis, bent jau man, yra vienas svarbiausių faktorių vertinant tiek lyderio, tiek ir eilinio aktyvisto patikimumą. Galiu pagirti, jog senesnės kartos aktyvistai truputį labiau laikosi žodžio ir jei pasako, jog kur atvyks ir sudalyvaus (mitinge, akcijoje, susirinkime ar kitokioje veikloje), tai didesnė tikimybė, jog taip ir bus. Nors ir čia reikėtų dar labai stipriai pasitempti.

d) Balanso stoka tarp kūrybiškumo ir utopijos. Vienais atvejais trūksta dinamiškumo ir naujų idėjų, kitais atvejais nukrypstama nuo realybės taip, jog kartais būna sunku pagauti mintį idėjiniame jovale. Ne visada reikia išradinėti dviratį ir neigti dabar egzistuojančius įrankius, tiesiog juos reikia tinkamai įvaldyti ir panaudoti tinkamam darbui. Geras pavyzdys yra partinė veikla ir daugumos visuomenininkų alergija joms. Yra buriami įvairūs susirinkimai, asociacijos, darbo grupės ir komitetai, jog tik pabėgtų nuo žodžio partija ir su ja susijusios struktūros, nors visame pasaulyje tai kuo puikiausiai naudojamas įrankis, dalyvaujant politiniame gyvenime. Blogis yra ne partijos, jos tik įrankiai, o jas kontroliuojantys asmenys, kurie tą instrumentą naudoja ne bendros gerovės siekimui.

e) Pagarbos stoka kitaip mąstančiam.

Šios ir kai kurios smulkesnės priežastys paverčia visą opozicinį judėjimą tik šimtų tarpusavyje dažnai konfliktuojančių organizacijėlių katilu. Nieko nuostabaus, jog jos nesugeba tarpusavyje susitarti, todėl neturi ir neturės jokių materialinių ir žmogiškųjų išteklių nuolatinei ir produktyviai veiklai. Jos niekada nekeis bendros politikos Lietuvoje, o mažytės akcijos bus tik smulkūs raibuliukai tautos gyvenimo tėkmėje.

Tai tada viskas prarasta? Žinoma ne. Visada galima keistis (reikia pradėt nuo savęs) ir tuo pačiu keisti kitus. Tiesiog nuoširdžiai nužvelgti savo eitą kelią, apmąstyti ir pagalvoti ką ne taip padariau. Taip, prisiimti atsakomybę, jog nepadarei to ar ano. Nesvarbu, jog buvo begalės trukdžių, nes jų visada bus, bet primenu – permainos prasideda nuo savęs.

Peržvelgti visus penkis mano paminėtus punktus. Be abejo, jų gali būti ir daugiau. Apmąstyti kur tai jau esate matę bei pagalvoti ar patys taip nesielgiate? O tada pasiimti tuos punktus ir apversti bei elgtis priešingai. Viskas elementaru.

a) Vertinkite situaciją adekvačiai. Savaime suprantama, tada nereikia daryti skubotų išvadų, informaciją tikrinti iš kelių šaltinių. Daug skaityti bei mokytis. Mąstyti ir diskutuoti.

b) Nesusireikšminkite. Kad ir esate gabus ar išmintingas, bet tai nereiškia, jog negalite klysti. Valdykite emocijas, savos simpatijos ar antipatijos negali maišyti bendram tikslui. „Bendra gerovė aukščiau asmeninės naudos“ arba „bendra gerovė aukščiau mano savimeilės“. Net jei kažkoks žmogus jums nepatinka. O gal jis tikrai nemalonus, bet yra naudingas judėjimui, nes atlieka svarbų darbą – pakęskite jį, nes jo trūkumai ir jų „nematymas“ yra daug mažesnė blogybė nei tas, kas mūsų laukia, jeigu nesugebėsime keistis.

c) Nebijokite imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę. Suprantama, jog ne visi gali iškart nuversti kalnus, bet yra daugybė paprastų darbų, kuriuos gali nuveikti kiekvienas. Tereikia pasiryžti ir suprasti, jog viso judėjimo sėkmė priklauso nuo visų jo narių bendro darbo.

Tesėkite žodį, nežadėkite to, ko negalite atlikti.

d) Būkite kūrybingas, bet prieš įsiveliant į pasaulinio mąsto problemų sprendimą apsižvalgykite ar nereikia jūsų pagalbos savame kieme.

e) Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, jog su jumis elgtųsi.

Visus punktus taikau ir sau. Pirmiausia sau. Nes aš noriu permainų. Noriu alternatyvos Lietuvai. O permainos prasideda nuo realybės suvokimo bei sugebėjimo pradėti keistis pačiam. Va tada kils ir judėjimų kokybė bei matysis rezultatas.