“Garbė žuvusiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei,kad yra kam už ja žūti”
Juozas Tumas Vaižgantas
Šiemet minėsime 96-ąsias atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metines. Ne už kalnų ir garbingas šimtmetis. Laikas negrįžtamai bėga, žmonių kartos keičiasi, bet Vasario 16-oji – tai tarsi kertinis mūsų valstybės akmuo, ant kurio pamatų stovi šiuolaikinė 21-ojo amžiaus Lietuva.
Be istorinės atminties mes neturime savasties, todėl besiklausydami kalbų, dalyvaudami įvairiuose renginiuose ir minėjimuose, šventėse, pokyliuose, skirtuose Vasario 16-osios progai, nepamirškime ir tų, kurie už ją ir už Lietuvą guldė savo galvas ir klojo pamatus modernios Lietuvos ir mūsų pačių ateičiai.
Galbūt ne kiekvienam iš mano kartos ar jaunesnių tautiečių, gyvenančių JAV ir Lietuvoje, žinoma Vasario 16-osios laisvės kaina. Kaune – Karo muziejaus sodelyje stūkso didingas lauko akmenų paminklas. Akmenys nepaprasti, jie suvežti iš Lietuvos karių laisvės mūšių vietų, iš ten, kur kariai, savanoriai gynė ir kovojo už Tėvynę. Šalia – aukuras, jame nuo 1934 m. liepsnoja amžinoji ugnis (vokiečių ir sovietinės okupacijos metu užgesinta, bet neužgesusi daugelio lietuvių širdyse) – pagarbos ir atminimo žuvusiems už Lietuvos laisvę simbolis. Aukuro užrašas byloja (lotyniška Petronijaus sentencija): “Rede quod debes” (“Atiduok, ką privalai”).
Gražūs ir prasmingi žodžiai, bet žodžiai be darbų ir lieka žodžiais. Šiandien stovint prie šio lietuvių tautos laisvės ir lūkesčių monumento norėtųsi pagerbti ir atiduoti pagarbą visiems, kurie už mūsų Laisvę ir Nepriklausomybę sumokėjo didžiausią kainą – savo gyvybę. Pagerbti Nežinomą kareivį, jo auką ir prisiminti visus, kurie gynė Lietuvą, kovojo už Lietuvą, yra šventa mūsų visų pareiga. Juk karys – tai laisvės šauklys, jis liudija mums mūsų Nepriklausomybės – Vasario 16-osios, vėl atgimusios Lietuvos dvasią, taikos ir laisvės kainą…
Šis mano pasakojimas šią atmintiną Lietuvai dieną apie mažai žinomą nepaprastą, neeilinį, ypatingą (mano supratimu) ir kartu nepelnytai užmirštą nežinomą Lietuvos karį, kūrėją, savanorį iš tolimosios Kinijos, vieną iš 10 tūkstančių tokių, kurie Tėvynės pašaukti stojo jos ginti, ir apie atrastą meilę bei pareigą savo naujajai Tėvynei, kario priesaiką ir dar kai ką daugiau. Kas gi jis, šis nepaprastas karys, tarsi nekviestas samurajus savo kardu gynęs Lietuvą. Vilniuje LVCA saugomi archyviniai duomenys, savanorio bylos skurdoki faktai liudija štai ką: “Činšas Petras, Činšilo sūnus (labai originalus tėvavardis – atkreipkite dėmesį – aut. past.) gimė 1896 Kinijoje, Šindau mieste, tarnavo kariuomenėje 1919 07 21–1923 02 07. Buvo lenkų nelaisvėje. 1928 gyveno Kaune. Savanorio medalio liudijimas Nr. 1656 išduotas 1929 02 19”.
Štai tokie palyginti sausi, skurdūs duomenys iš asmeninės savanorio Petro Činšos bylos. Nei tikros kiniškos pavardės, vardo ar dar ko nors reikšmingo, įdomaus sužinoti neįmanoma. Gal net ją pavartęs tūlas įdomių istorijų ieškotojas šią bylą numes į šalį – nieko įdomaus, nieko naujo joje lyg ir nėra ir būti negali. Tačiau pasižiūrėkime plačiau, galbūt ir ši neeilinio Lietuvos kario gyvenimo istorija bus skaitytojams įdomi ir pamokanti, galbūt sukels patriotinius jausmus, sužadins dar didesnį norą gyventi ir vadovautis principu: “Atiduok Tėvynei Lietuvai, ką privalai”.
Grįžkime į prieškarinį Kauną, pavartykime senus to meto leidinius, pažiūrėkime senas, pageltusias, laiko ir amžių nugludintas nuotraukas, pastovėkime prie Nežinomo kareivio kapo buvusioje Laikinojoje sostinėje, paieškokime savanorio P. Činšos pėdsakų. Gal ką ir atrasime? Rusijos imperijoje kilus I pasauliniam karui Lietuva buvo įtraukta į jo sūkurį. Kaip rašo to meto žurnalas “Karys”, P. Činšos likimą ir atsiradimą Lietuvoje nulėmė minėto karo veiksmai ir pasekmės. Yra žinoma, kad dar prieš šį karą vienas carinės Rusijos karininkas, ieškojęs karo, o gal kitokių nuotykių, jį, dar jauną vaikiną, lyg ir parsivežė ar pagrobė iš gimtųjų namų – tolimosios Kinijos. Ką jis veikė to meto Rusijoje, duomenų neaptinkame, bet kilus I pasauliniam karui jis ir minėtas karininkas atsidūrė karo fronte, vėliau abu papuolė į vokiečių nelaisvę, kur patyrė visko – ir šilto, ir šalto. Tačiau, matyt, likimo ir Aukščiausiojo buvo lemta ištrūkti iš nelaisvės ir atsidurti visai jam nepažįstamam krašte – nemokant kalbos, be draugų, artimųjų, tiesiog be nieko. Vis dėlto P. Činšas, sakyčiau, padarė labai įdomų sprendimą, kuriuo jis vėliau labai didžiavosi. Niekam nepažįstamas kinas davė pirmą ir vienintelę kario priesaiką savo antrajai Tėvynei Lietuvai 1919 m. liepos 21 d. ir kaip Lietuvos savanoris, atskiro baltarusių (gudų) bataliono karys, kovėsi už Lietuvą.
Pirmas ir vienintelis kinas Lietuvos savanoris, kas galėjo pagalvoti, kas galėjo šiam jaunuoliui išpranašauti tokį likimą, tokią ateitį. Tikriausiai niekas į tai atsakyti negali ir negalės. O gal tai buvo didžiojo kinų Dievo Budos duotas ženklas. Juk kartais Dievo ir žmogaus keliai būna nežinomi.
1920 metais, kai vyko aršios kovos su pilsudskinės Lenkijos kariuomene ties Seinais, Lietuvos karys papuolė į lenkų nelaisvę. Galima tik įsivaizduoti, kaip nustebo lenkai, pamatę azijietiškos išvaizdos karį, vilkintį lietuviška miline. Jie nežinojo, ką daryti. P. Činšui buvo pasiūlyta pasilikti Lenkijoje, pereiti į Lenkijos kariuomenę. Sunku nuspėti, kodėl ir dėl ko, tokius pasiūlymus dave Lenkijos kariškiai, gal turėjo kokių nors savo propagandinių ar kitokių tikslų? P. Činšas sugebėjo savotiškai dezinformuoti lenkus, jis paskleidė gandus, kad yra ne vienintelis kinas Lietuvos karys, o visas korpusas kinų kaunasi Lietuvos pusėje. Apie šį netikėtą atradimą, arba “karinę paslaptį”, rašė to meto lenkų spauda. Ant to “pasimovė” ir lenkų karinė žvalgyba. Paleista “antis” prilipo, davė savo rezultatų. Tačiau Lietuvos karys liko ištikimas duotai priesaikai, jis sugebėjo pats pabėgti iš lenkų nelaisvės, sugrįžo vėl pas savo ginklo brolius savanorius ir toliau sėkmingai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo kovoje prieš lenkus ir bolševikus, vykdė įvairias rizikingas užduotis savo naujos Tėvynės labui. P. Činšas buvo sužeistas, patyrė daug vargo, bet niekuomet nesigailėjo ir neabejojo savo pasirinktu keliu – tarnauti Lietuvai, ginti jos laisvę ir Nepriklausomybę.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, P. Činšas baigė tarnybą kariuomenėje, apsigyveno Kaune, vedė lietuvę, susilaukė vaikų, pramoko lietuviškai. To meto spaudoje buvo rašoma, kad jis apsikrikštijo ir tapo kataliku, nors prieš tai buvo praktikuojantis budistas. Daugelis to meto kauniečių šį išskirtinės išvaizdos karį matydavo prie Laisvės kovų paminklo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kai vykdavo valstybinės šventės. Savaitgaliais jis kaip karys savanoris, karo invalidas su kitais Nepriklausomybės kovų dalyviais dalyvaudavo Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonijoje. Tai buvo be galo graži ir įspūdinga ceremonija, tęsiama ir dabar. Ją atgaivino ir puoselėja Lietuvos šaulių sąjunga.
Vienintelis Lietuvos kūrėjas savanoris iš tolimosios egzotiškos Kinijos P. Činšas mirė Alytuje, palaidotas su visomis kūrėjo savanorio regalijomis ir derama kario savanorio pagarba senosiose Kauno kapinėse (kapinės sovietmečiu buvo sunaikintos. Dabar čia yra Ramybės parkas). Kur dabar ilsisi jo kaulai, kur yra jo kapas, sunku pasakyti, tikriausiai viskas jau laiko ir buvusio sovietinio režimo sunaikinta.
Tačiau grįžkime į šias dienas. 2011 metais lietuviams kelionių mėgėjams Vilniuje kilo idėja. Buvo nuspręsta organizuoti ekspediciją “Baikalas 2011”. Ji apėmė Baikalo ežerą, Mongoliją. Kai kurie ekspedicijos dalyviai ruošėsi aplankyti Kiniją. Vienas iš ekspedicijos tikslų buvo aplankyti buvusias lietuvių tremties vietas, kapus, pabendrauti su dar gyvais likusiais tautiečiais, pagerbti mirusių ir negrįžusių į Tėvynę atminimą.
Įsikalbėjau su ekspedicijos vadovu Gintautu Babravičiumi, čikagiečiu ekspedicijos dalyviu Vyteniu Rasučiu, priminiau ir šį, atrodo, neįžymų savanorį iš tolimosios Kinijos, jo neeilinį gyvenimą, meilę bei atsidavimą Lietuvai. Nutarėme ekspedicijos metu prisiminti P. Činšą ir jį pagerbti. Malonu prisiminti, kad lietuviai keliautojai budistų šventykloje prie tolimojo Baikalo ežero atidavė amžiną pagarbą šiam Lietuvos kariui savanoriui pagal jo protėvių tikėjimą ir papročius. Malda suartina ir sušildo žmones, nesvarbu, kad skiriasi jų tikyba, rasė ar kultūra. Nuoširdi malda stepių platybėse, būgno ir cimbolų garsai, budistų šventiko maldos žodžiai, smilkalų dūmų kvapas tikriausiai buvo pati didžiausia atminimo dovana nemariam Lietuvos savanorio atminimui jo protėvių žemėje. Galbūt jo vėlei – Nežinomam Lietuvos kareiviui Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, P. Činšos žuvusiems ginklo draugams ir mums, gyviesiems, bus lengviau, juk saulė šviečia visiems vienodai, nesvarbu, kur tu esi ir kas esi, kokį tikėjimą išpažįsti.
Atmintis niekur nedingsta, ji gyvena tiek, kiek gyvena žmogus, ir dar ilgiau. Šiandien turime valstybę, valstybingumo simbolį ir atmintį – ji, ilgus šimtmečius tūnojusi paslėpta giliuose tautos sąmonės kloduose, atvedė mus į Vasario 16-ąją, o vėliau, per Nepriklausomybės kovų aukas, partizanų, rezistentų, tremtinių širdgėlą ir meilę Tėvynei, po pusšimčio metų, per Dainuojančią revoliuciją, disidentų kovą, Sąjūdį – į Kovo 11-ąją. Nežinomo kareivio kapas ir amžinoji ugnis, karių savanorių auka Tėvynės labui neturi būti užmiršta. “Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad tarnavau ir gyniau Tėvynę Lietuvą”, – ištartų Lietuvos savanoris P. Činšas. Tai skamba tarsi visų savanorių testamentas, kuris neturi būti pamirštas, jis turi būti vykdomas. Juk laisvės nevertas tas, kas negina jos. Tad su Vasario 16-ąja, su Nepriklausomybės diena ir švente!
____________
* Petro Činšo nuotrauka man, kaip didžiausią dovana pateikė Vilius Kavaliauskas. Iš kur jis ją gavo, nežinau, bet nuotrauka jo, tikriausiai niekur nepublikuota dar. Tad esu be galo dėkingas Viliui už šia dovaną ir visi mes, tikriausiai, turėtume jam būti dėkingi.
Autorius
***
Straipsnio autorius ir Alkas.lt redakcija kreipiasi į skaitytojus, dėl Lietuvos savanorio Petro Činšo kapo vietos nustatymo. P.Činšas buvo vedęs lietuvę, turėjo vaikų. Gal jo palikuonys gyvena Lietuvoje, ar užsienyje?
Laukiame atsiliepiant
info@alkas.lt
