V. Juozapaitis. Ar kultūra baigsis su kultūros diena?

Štai jau 78-tą kartą nuskambėjo, nuvilnijo per pasaulį švenčiama Tarptautinė kultūros diena. Ne išimtis ir Lietuvos padangė, kurioje ši diena oficialiai minima nuo 2006-jų. Atrodytų, ko gi daugiau ir bereikia: rengiamos tarptautinės konferencijos, parodos, organizuojamos iškilmės, išdalinami padėkos raštai nusipelniusiems, siunčiami sveikinimai ir linkėjimai neprarasti vilties bei nesustoti kultūros vertybių puoselėjimo kelyje bei raginimai ir  toliau savo talentais ir pasiaukojamu darbu džiuginti Lietuvą bei skleisti apie ją žinią Pasauliui, kad esame savimi.

Pasaulio kultūros dienos ištakos siekia 1935-ųjų balandžio 15-ąją, kuomet JAV prezidento Ruzvelto kabinete buvo ratifikuotas Rericho paktas, davęs pagrindą 1954-ųjų Hagos konvencijai, kurios esmė – kultūros vertybių apsauga ginkluoto konflikto metu. Pasaulis, patyręs dviejų didžiausių XX amžiaus karų baisybes, pagaliau atsikvošėjo ir suprato, kad kitas kelias vestų į savižudybę. Žinoma, tokia garbinga sutartis įmanoma tik tarp civilizuotų šalių, besąlygiškai išpažįstančių amžinąsias vertybes kaip vienintelę istorinės tapatybės išraiškos formą.

Džiugu, kai yra paisoma tarptautinių sutarčių ir uoliai deklaruojama jas besąlygiškai vykdyti. Žinoma, paisant įstatymo raidės, tai būtų įmanoma tik ginkluoto konflikto atveju. Kitaip sakant, jei mus užpuls agresorius. Nes kito varianto sugalvoti sveiko proto lietuviui neužtektų vaizduotės. Na, nebent kokie nors kultūros paveldo puoselėtojai, sugalvoję įrodyti savo ryžtą ir pritarimą aukščiau minėtai konvencijai, išprovokuotų karinį konfliktą, idant galėtų pademonstruoti savo klusnumą tarptautinės teisės aktams ir taip apsaugotų tų aktų globojamus objektus.

Absurdas, nesąmonė! Turbūt būtų sudėtinga rasti daugiau tinkamesnius žodžius mano prielaidai apibūdinti. Koks gyvas sutvėrimas imtųsi tokios atsakomybės ir, sąmoningai suvokdamas mirtiną grėsmę, rizikuotų savo ir kitų tėvynainių gyvybėmis vien todėl, kad galėtų pasitarnauti kultūros paminklų apsaugos labui…?

Tačiau, ar Pasaulio kultūros dienos ištakų suformuluotos garbingos taisyklės reiškia, kad jos negalioja taikos metais? Deja, stebint kultūros poreikių 2014-2020 metų finansavimo planavimo procesą, susidaro įspūdis, kad šiandien valstybei vadovauti paskirti asmenys aukščiau minėtą Hagos konvenciją supranta paraidžiui, t.y., jeigu nėra karo, tai ir saugoti nėra ką…

Na, taip, šiuose ironijos požymių turinčiuose žodžiuose situacija gerokai užaštrinta…Tačiau tai visiškai nepaneigia pavojaus, kuris gresia nepataisoma žala Lietuvai,  jeigu Vyriausybė ir nuo jos priklausančių biurokratų armija, pasiaukojančiai ginanti Lietuvą nuo kultūros, pagrindiniu punktu neįrašys į savo darbų programą įsileisti Kultūros ministeriją į Europos Sąjungos struktūrinės paramos gavėjų šeimą lygiaverčiu partneriu.

Kada gi pagaliau iš bendro aruodo besimaitinantys atsakingi pareigūnai suvoks, kad kultūra, kaip tai jau seniai pripažinta kaimyninėse valstybėse, yra lygiavertė ir lygiateisė šalies ekonomikos dalyvė ir bendrojo vidaus produkto gamintoja? Nekalbant apie pridėtinę vertę, kuri skaičiuojama ne tik materialine išraiška, bet ir nacionalinio intelektinio pelno sąvoka.

Sakysite, kad tai ir vėl neįvertinto bei nesuprasto opozicionieriaus isterija? Patikinu, kad šį kartą aš antrinu ne kam kitam, o visiškai legaliam ir visus įgaliojimus turinčiam kultūros ministrui, kuris drįso sulaužyti „gerą tradiciją“ ir garsiai pareiškė, kad neleis Kultūros ministerijos, o kartu ir nuo jos neatsiejamos kultūros bendruomenės laikyti pastumdėliais, kurių gerovė priklauso tik nuo „didžiųjų brolių“, t.y. svarbesnių ministerijų biurokratų geros valios.

„Kultūros ministerijos specialistai dalyvauja derybose su Europos Komisija, kuri palaiko mūsų specialistų pasiūlymus, tačiau kažkodėl vis dažniau manipuliuojama Europos komisija, kuri neva prieštarauja ES lėšų skyrimui kultūrai. Tai netiesa. Mūsų kaimynai jau praėjusiame ES finansavimo laikotarpyje susitvarkė kultūros paveldą ir padidino kultūros prieinamumą, o mūsų biurokratams neparanku keisti praėjusios Vyriausybės dokumentą ir perskirstyti proporcijas pagal naujos Vyriausybės prioritetus. Šiandien kultūros lauko lūkesčiai yra labai dideli, todėl sieksiu, kad kultūra 2014-2020 metų ES paramos laikotarpiu patenkintų bent jau minimalų kultūros poreikį – 2,5 mlrd.litų. Todėl būtina, kad šiandien išsisklaidytų visos manipuliacijos ir premjeras aiškiai pasakytų, kiek šiai Vyriausybei svarbi mūsų kultūra ir jos išsaugojimas ateities kartoms“, – sako Š.Birutis.

Ir tai labai panašu į tikrus ketinimus, kuriems prieštarauti nedrįstų net aršiausi priešingos ideologijos gynėjai. Na, nebent jie būtų taip pat suinteresuoti, kad kultūra mūsų šalyje ir toliau būtų tapatinama su ledų šventėmis ir jose skambančiu repertuaru. Kuris, beje, turi teisę į egzistenciją, kaip demokratinės visuomenės išpažįstamos pasirinkimo teisės realizavimo galimybė. Tuo tarpu kiekvienoje šeimoje yra dalykų, kuriuos tėvai savo atžaloms skiepija privalomu būdu, kaip antai – pagarba motinai, tėvynei, savo valstybės kultūriniam paveldui, meilė akademinei muzikai, literatūrai, teatrui, dailei… Sakysite, tai nėra tiesa. Galbūt… Galbūt apie tai yra kalbama tik kas antroje šeimoje. O gal ir kas šeštoje. O gal kai kurie vaikai apskritai niekada neišgirsta daugiau nei keiksmažodžiai, ar girtų gimdytojų nuolatinės rietenos…

Būtent todėl mes ir privalome šiandien suremti pečius ir, nepaisant savo deklaruotos ištikimybės partijos įstatams, pasitarnauti Lietuvos ir jos vaikų ateities labui. Juolab, kad esu tikras – nei vienos Lietuvoje registruotos partijos įstatai nedraudžia remti Lietuvos kultūros ar skirti jai tiek lėšų, kiek pakaktų užtikrinti orią egzistenciją, nuo kurios tiesiogiai priklausys mūsų valstybės autoritetas Europos kontekste.

Apmaudžiausia šioje istorijoje yra ne pats pinigų neskyrimo faktas, bet kažkieno suformuotas „kultūrininkų“, kaip savarankiškai nesugebančių „įsisavinti“ investicines lėšas, įvaizdis. Žinoma, tokiais atvejais natūraliai kyla abejonių, ar tokie argumentai nėra neskaidrių finansinių procesų pasekmė…

Bet ties šia sąmokslo teorija grindžiama prielaida ir sustosiu, naiviai tikėdamasis, kad klystu. Juk negali visą gyvenimą abejoti ir kaltinti. Juo labiau, kad nepagautas – ne vagis, o kaltinimas, neturint tam argumentų ir įrodymų, kvepia šmeižtu, kuris gali turėti ir juridines pasekmes…

Na, ne, neišsigandau. Tiesiog leisiu sau paskelbti paliaubas niekados nesibaigiančiame pozicijos-opozicijos kare… Kita vertus, juk karas kultūrai yra naudingas, nes konfliktų metu privalu paisyti 1954 metų Hagos konvencijos antrojo protokolo bei 1935 metų ratifikuoto Rericho pakto, kuris pagimdė Pasaulio kultūros dieną.

Tad, ar nesibaigs kultūra su kultūros diena?..

Autorius yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo TS-LKD frakcijos narys