A. Rakauskas. Ar vėl matysime „gulbių ežerą“ ?

Jau ne vieneri metai lietuvių kalboje atsirado naujas daiktavardis, kuris iki tol būdavo tik lietuvių kalbos žodynuose. Tai žodis „patvorinis“. Be jokios abejonės tas, kas jį ištarė pirmą kartą turėjo minty panieką, pasityčiojimą, pažeminimą. Aišku, patvoriniu buvo pavadintas ne katinas, pavasariop bliaunantis sunkiai atpažįstamu balsu, ne šuo, kuriam kieme neatsirado vietos, netgi ne pijokėlis, besiilsintis prie nuosavos sodybėlės tvoros po kepenis naikinančios „bambalinio“ alaus  dozės. Šiuo patvorinio vardu užvardintas žmogus, neabejingas našlaitės likimui, tiksliau dešimtys, šimtai žmonių, pabuvojusių Klonio gatvėje Garliavoje, o plačiąja prasme šiuo „patvorinio“ terminu buvo įvardinti netgi 110 tūkstančių žmonių Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje, 2012 – ųjų spalio 14–ąją per rinkimus į LR Seimą balsavusių už violetinę vilties revoliuciją visose valstybės srityse. Tuomet tie žmonės-patvoriniai pasisakė už nesisteminį „Drąsos kelią“. Taigi, „patvorinis“, iš kurio teisūniškas valdžiažmogis ar pinigų skonį pajutęs žurnalistas norėjo pasityčioti, pačiam „patvoriniui“ tapo garbės vardu.

Kodėl pradėjau nuo šio lietuvių kalbos naujadaro? Todėl, kad mokyklose vis skelbiamos ir skelbiamos savaitės be patyčių. Nes net neraštingas, bet širdį turintis žmogus supranta, jog patyčios veda į mirtį. Ir tuo, kad yra tokios savaitės be patyčių didžiavosi švietimo tiek buvęs, tiek esamas ministras, mokyklų vadovybės. Plojo katučių. Bet nesigirdėjo, kad kas nors būtų paskelbęs akademinius mokslo metus be patyčių. Pavyzdžiui, nesigirdėjo, kad LR Prezidentūros patarėjų korpusas būtų iniciavęs metus be patyčių, penkmetį be patyčių. Na, imkime, kad ir nuo 2013–ųjų balandžio 9–osios ir iki euro įvedimo. Tuomet gal ir visą dešimtmetį ištemptume be sąmoningo kito žmogaus asmens žeminimo, juodinimo, šmeižimo.

Kitas terminas, kaip patyčia, nuskambėjo iš buvusio aukščiausio Lietuvos pareigūno lūpų. Šis pareigūnas, beje tautos rinktas, lygiai 10 metų reprezentavo mus pasauliui. O tas patyčios pavadinimas apie Klonio gatvės taikius žmones, kad jie – tai  „linčo ištroškusi minia“. Kai 1997 – aisiais gegužę rinkome V.Adamkų į tas pareigas – buvome jam Lietuvos žmonės, buvome bent jau jo rinkėjai ar nerinkėjai, o 2012 – aisiais pasidarėme „linčo ištroškusi minia“. Belieka tik klausti, kodėl, pone Prezidente, Jūs taip šaipėtės iš paprastų Lietuvos žmonių? Ir apie kokį tik Jūsų galvai žinomą ar įsivaizduotą linčą Jūs kalbėjote? Ar mes, rinkdami Jus, suteikėme tuo pačiu Jums teisę mus niekinti?..

Kokia prasmė kalbėti mokyklose apie savaitę be patyčių, kai pati valstybė pateikė pavyzdį, kaip tai reikia daryti ir su kokiu intensyvumu tai reikia daryti? Faktai kalba patys už save. Nėra dienos, kurią Garliavos, „Drąsos kelio“, taikių protestuotojų prieš nesiskaitymą su žmogumi, netgi kreidelinių spalvintojų atžvilgiu nebūtų liejamas aukščiausio rango žeminimas ir niekinimas.

Lieka vienas neatsakytas klausimas. Kodėl tie žmonės, kurie žemino, niekino, pravardžiavo į Garliavą važiavusius Mergaitės saugotojus, niekuomet nesistengė atvykti į tą vietą ir pasistengti, na, tiesiog surizikuoti pamatyti viską savo akimis. Kodėl nebuvote, pas tą vaiką, kol jis dar neklykė, ponai ir ponios? Kodėl nepažaidėt su juo? Kodėl nepasivažinėjote dviračiu kart? Kodėl kart su tuo vaiku nepadainavote? Net jūsų pareiga buvo ten pabuvoti. Pavyzdžiui, ponia vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė tikrai turėjo teisę pasakyti smurtui NE. Juk jos, kaip dvynukų besilaukiančios moters, niekas nebūtų drįsęs vilkti per asfaltą. Kodėl nebuvote vaikų psichiatrijos garsusis specialiste Dainiau Pūrai šalia to vaiko Klonio gatvėje, kai jis nieko nesiskyrė nuo tūkstančių nerūpestingų Lietuvos vaikų? Kodėl nebuvote? Ir kas paskui davė teisę kalbėti, elgtis, daryti sprendimus to vaiko likime lyg buvus? Kaip ten su jūsų sąžine, ponai ir ponios? Ar iš tiesų lengviau parašu lape žaloti žmonių likimus, nei pažiūrėti jiems į akis ir išgirsti jų argumentus? Apie kokias savaites be patyčių kalbėsite toliau savo cinišku visažinojimu išsityčioję iš vieno labai konkretaus vaiko sveikatos, psichologinės būsenos, pagaliau iš likimo?

Atrodo, kad Lietuvoje tapo madinga šaipytis iš žmogaus, kuris nepatogus. Tik tas šaipymasis vyksta tik į vienus vartus ir tik iš viršaus į apačią. Galingesnis tyčiojasi iš to, kuris negali apsiginti. O sričių – nors su vežimu vežk. Prašom, pavyzdžiai!

Lietuva referendume sako NE atominei elektrinei. Nežinau, kaip taikliau tą elektrinės projektą galima būtų pavadinti? Gal tai Hitachi, gal tai Kubiliaus su Juknevičiene, o gal teisingausia būtu pavadinti Čekuolio elektrine. Taigi, tai elektrinei Tauta jau spalio viduty paskė NE! Net ūkio ministrė B.Vėsaitė per 5 mėnesius suprato, kad tokiai elektrinei ir ji pati sako NE. O galingieji sako „na ir kas, kad Jūs sakėte NE. Mums jūsų NE nieko nereiškia“. Čia kaip kovo 23–ąją ar gegužės 17–ąją. Mergaitės NE nieko nereiškia. Taip pat kaip ir tauragiškių, žigaitiškių NE skalūnų gręžiniam nieko neriškia. Kaip lituanistų ne „W“ raidei lietuvių rašmenyse nieko nereiškia. Žmogus sako, kad nori gerti vandenį iš šulinio, o jam sako „gerk vandenį iš penklitrio „Maximos“ bambalio“. Žmogus sako „ateinu į taikią demonstraciją“, o jam sakoma, kad už tai jis gaus baudą nuo 500 Lt iki 2600 Lt. Žmogus sako, kad jis yra žmogus, o koks nors „laučius“ atrėžia, kad jis yra „neišmanėlis“, jei tas žmogus nori ramiai auginti pasėlius prie Tauragės be kaimynystės su giluminių gręžinių  chemikalų baseinais. Jei žmogus yra prijaučiantis žodžiams „Drąsa“ ar „Tiesa“ –  tai toks „laučius“ tave žemina, vadindamas tai „violetine mase. Tas pats „laučius“ tave žemina vien už tai, kad esi pakrikštytas, skaitai Evangeliją, priklausai Bažnyčiai ir gerbi naująjį popiežių. Ir tas „laučius“, pasirodo, yra tavo paties mokesčiais išlaikomas nacionalinio TV kanalo politologas Vladimiras Laučius (remiamės tik viešais V.Laučiaus, kaip oficialaus LRT darbuotojo pasisakymais ir straipsniais), kuris žemina kitą su piktžiugišku balso tonu, aiškiai duodamas suprasti kaip aukštai yra jis ir kaip žemai esame mes, kuriems ne tas pats, kur yra pagrobtas vaikas, kuriems ne tas pats, ką gersime kartu su skalūniniu vandeniu, kaip dirbsime savo pačių žemę, kaip pragyvensime pasirinkdami nebūti ciniško melo ir neteisingumo buldozerio detalėmis.

Šis Antradienis! Jame sprendžiamas principinis klausimas. Laikas daryti STOP patyčioms valstybėje! Daug žmonių, kurie dar turi ryšį su savo sąžine, ateis į aikštę prie Seimo , kad pasakytų: STOP NETEISINGUMUI!.

O tie, neabejingieji iš kitų Lietuvos atokių miestų ir kaimų, kurie negalės nuvykti prie savo išrinkto Seimo, lauks LRT transliacijų, kad pamatytų, kas yra kas. Gal tam, kad vėl išgirstų eilines Seimo patyčias iš orumo ir tiesos pajautimo? O gal Seime užsidegs vilties žiburys? Gal triumfuos sveikas protas, kuris nekaltuosius kviečia ginti ir neleidžia nuskriausti našlaičio? Kas žino, ko laukti teleekrano žiūrovui, kai vieno vaiko likimo sprendimuose įsipynusi nuvarginta neteisingumo patyčiomis visa Lietuva?..

O gal LRT iš video archyvų šiam antradieniui iškels ir paruoš Lietuvos žiūrovui „Gulbių ežerą“? Sekant tendencijas, – turėtų paruošti. Bent jau atsarginiam planui. Reikalams ne į tą pusę pakrypus.

Tik ar užteks jiems išminties įžvelgti 1991-ųjų rugpjūčio„Gulbių ežero“ finalą?

O kol mūsų galingieji laužo galvas, kaip pridengti savo niekšybes, kviečiu visus burtis antradienį 12.00 val. prie Seimo. Kad dar kartą ištarti NE melui, klastom, patyčiom, žmogaus išnaudojimui. Ateikime visi kas galime, kad pasakyti, kad mes gyvi, mes už tėvynę, už jos kalbą, grožį, žemę, tyrą vandenį, už tiesą, už žmogų!

Pasakykime garsiai ir drąsiai:

VAIKAI NESKRIAUDŽIAMI!
NEKALTIEJI NETEISIAMI!
TĖVYNĖ, PONAI PRISIEKUSIEJI, YRA NE TIK JŪSŲ, BET IR MŪSŲ.