Kas yra religija?
Etiketės
Dažnai religiją klaidingai suvokiame pasitelkdami geriausiai pažįstamos krikščionybės įvaizdį, kuriam būdingi šie bruožai:
- tai yra tikėjimas (sakykime antgamtiškumu ar aukštesne jėga),
- tai yra dievo/dievų garbinimas ir maldos,
- tai yra knygos, moralės normų/dogmų sąvadas, nekintantys įstatymai ir amžinosios vertybės.
Tačiau kalbant apie religiją pasaulio religijų plotmėje ar tiesiogiai apie senąją baltų religiją tokius įsitikinimus tenka sprogdint kaip balionėlį. Šią problemą nuosekliai aptaria žinomas religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius „Religijotyros įvade“.
Mokslinis požiūris į religiją
Religija šiuolaikiniame moksle apibrėžiama kaip žmogaus santykis su šventybe. Šis santykis žmogui sukelia išskirtinius vidinius žodžiais neapsakomus išgyvenimus ir skatina jausti pagarbą su šventybe susijusiems reiškiniams (hierofanijoms): daiktams, idėjoms, gyvenimo būdui, žmonėms, gyvūnams ir visai gamtai… Tiek tikėjimas, tiek dievai, tiek mitologija ar raštai ar tam tikri įsitikinimai yra tik kai kuriose religijose svarbūs, arba antraeiliai ar beveik visiškai nereikšmingi dalykai.
Kai jaučiame tam tikrą susižavėjimą, kuomet jis teikia tam tikrą nekasdienišką pojūtį, dvasinį pasitenkinimą betkuo: Homero epais, poezija, mistine ar moksline fantastika, fizikos vadovėliais, apeiginiu folkloru ar biblija, egzotiniais tautų instrumentais ar kokiu darbu, santykiais su tam tikrais žmonėmis – tokį susižavėjimą galime drąsiai vadinti religiniu.
Religija neapsiriboja vien emocija, jai sukelti pasitelkiama daugybė apeiginių veiksmų, papročių, galop religija nustato etinius žmonių santykius ir ceremonijas, kurias atliekame kasdien. Galų gale religija gali aprėpti visą mūsų kasdienybę. Senovės graikų ir romėnų antikiniame pasaulyje šalia tam tikro kulto šliejosi kultūra, Deivės Motinos Žemės kultivavimas – taip pat religinis veiksmas. Dievo Asklepijo žyniai buvo medikai, Afroditės meilės žynės buvo prostitutės.
Laikui bėgant Europos istorija ir religijos keitėsi, ir šiandien kultūra dažnai suvokiama kaip atskira nuo kulto. Tradicinėje baltų kultūroje šios atskirties nebuvo: žmonių bendruomenė, paprotinė teisė, žemdirbystė ir apskritai darbas – visa tai religinės praktikos dalis. Pasaulietinė valdžia – kunigaikščiai buvo ir šventikai bei teisininkai. Namų židinys, apie kurį spietėsi visas šeimos pasaulis – šventovė. Net miško žvėrys žmogui reiškė šventus dalykus: kaip žmogus šeimininkauja savo sukurtame pasaulyje – taip jo brolis vilkas šeimininkauja miške – už kultūros ribų.
Kur galime užčiuopti senąją baltų religiją? Mūsų tradiciniame kaime išsilaikęs žmonių prisirišimas prie jų gyvenimo būdo, pagarbos natūralumui ir ekologijai, dainų, pasakų ir sakmių, gamtos, papročių ir bendruomeninių santykių yra ne kas kita, kaip pagoniškoji religija egzistuojanti greta krikščionybės. Tačiau jos idėjos nuo seno persikelia ir į miestą, miestas, jo senos sienos ir vartai tampa šventybe, miesto viduryje galime rasti jo ašį – kalną ant kurio staugė Geležinis Vilkas. Kalnas mus reiškia gyvenimą, į kurio viršūnę kopiame, o vilkas tarsi mūsų pačių brolis ir atspindys – kilęs iš gamtos, tačiau pačių nukaldintas iš geležies – mūsų kultūros aukščiausias tikslas.
Skaityti toliau:
