Vytautas Lukšas, www.alkas.lt
Kas yra mitologija?
Etiketės
Mitologija – su religija susijusių pasakojimų visuma ir juos tirianti mokslo šaka. Šiuolaikinį mitologijos mokslą ypatingai išplėtojo ir jai nusipelnė psichologai, antropologai ir semiotikai, kaip kad Carl Gustav Jung, Claude Lévi-Strauss, ir žymus lietuvis Algirdas Julius Greimas. Kasdienėje kalboje žodį mitas dažnai vartojame kaip klaidingo sugriautino stereotipo sinonimą: džiūgaujame sugriovę ar paneigę mitą, tačiau šios reikšmės nereikėtų painioti su religinio mito prasme.
Tikrasis mitas: paviršius ir gelmė
Toks mitas labai dažnai esti išmintingas (filosofinis) pasakojimas, kuriame slypi jo paties paneigimas arba išgalvoti nelogiški antgamtiniai vaizdiniai, kurių tikslas atkreipti klausytojo dėmesį į tai, kas slypi mito gelmėje – šiuo požiūriu mitai primena poeziją. Žinoma, kartais įvairiose religijose mitai suvokiami iškreiptai, pvz. kultūrose, kur nenaudotas raštas, bet būta tvirtos žodinės tradicijos, esti daugybė to paties mito variantų ir kiekvienas pasakotojas juos laisvai keičia perteikdamas nekintantį ir praktišką gelminį turinį. Tradicijose, kuriose mitai buvo užrašyti dažnai sunyksta įvairovė, dėl to dažnai išgalvoti vaizdiniai, kuriuos reikėtų suvokti perkeltine prasme, suvokiami tiesiogiai – tai yra posūkis į mitologijos ir apskritai religinės tradicijos mirtį.
Mitų forma
Mūsų mitai išliko išsaugodami gausią įvairovę ir reiškiasi daugybe žodinės tradicijos žanrų: etiologinės ir mitologinės sakmės, anekdotai, tikėjimai, stebuklinės ir paprastos pasakos, padavimai, legendos, apeiginės mįslės, tikėjimai, apeiginės dainos (liaudyje jos skirstomos į dainas ir giesmes), patarlės, priežodžiai, keiksmažodžiai ir daugybė kitų. Išliko senais laikais užrašytų mitų ar jų fragmentų, kurių atitikmenis atrandame gausioje tautosakoje, o taip pat galime atkurti įvairių istorinių laikų mitus remdamiesi visa savo materialine kultūra: etnografija, archeologija, paprotine teise ir t.t.
Apie ką kalba mitai?
Mitai nėra šiaip prasimanymai reikalaujantys tikėjimo, tai yra pasakojimai išreiškiantys įvairius santykius: asmenybės vidinio pasaulio, šeimos, bendruomenės/visuomenės ar valstybės, žmonių ir gamtos. Dažnai mituose ne tik iškeliamos problemos, bet ir pateikiami sprendimai – tai galima įvardyti gyvenimiška patirtimi, ypač jie pravartūs asmenybės ugdymui. Nors dažniausiai mitų ir neįsisaviname sąmoningai, tačiau jie įsilieja mūsų pasąmonėn ir reiškiasi sapnuose, netgi gyvensenoje ar elgsenoje. Kita vertus, vienas ar kitas mitas mus gali paskatinti veikti nesigilinant į tai, ar jis pagrįstas, ar ne, pvz. pasakos ar sakmės apie slidų kalną, kurio viršūnėje šviečia galutinis tikslas, mus moko užsispyrusiai siekti svajonių nepaisant to, jog šis kalnas tik gyvenimo, kuriame gali paslysti, ženklas (simbolis).
Mitas ir apeigos
Mitų ypatybė yra jų poetika ir paslaptingumas (mistika), nors subrendusiam žmogui ir nebereikalingi mitai – mitų skaitymas ir kapstymas gali suteikti nepaprastus išgyvenimus. Panašius išgyvenimus suteikia poezijos ar gamtos mokslų pasaulio naujienų skaitymas. Tačiau mitai ypatingi ir tuo, jog savo gelminėmis prasmėmis kiekvienas jų yra susijęs, todėl pavienį mitą dažnai sunku suvokti be mitų visumos. Taip pat mitas lydimas apeigų, padedančių pajusti ir atskleisti gelminį mito turinį bei jį išgyventi: apeigos gali būti vaikščiojimas, šokis, supimasis, pėrimas verba ar vanta, margučio dažymas ar valgymas, laistymasis vandeniu ir t.t.
Mitas ir gydymas
Apeigos ir mitas tradicijų praktikoje dažnai netgi padėdavo pasveikti nuo tam tikrų ligų, pavyzdžiui, liaudies užkalbėjimai ir su jais susijusios apeigos. Šių apeigų metu žmogui padedama užsimiršti nusikeliant į mitinį laiką ir įteigti sau sveikatą. Įvairių pirmykščių religijų praktikos, užkalbėjimai ir ritualai šiandien vis labiau populiarėja vakarietiškoje psichoterapeutikoje, hipnozės seansai pasineriant į transą taip pat nuo senų senovės žinoti ir išplėtoti šamanistinėse religijose.
Mitinis laikas ir jo atkūrimas
Mitas turi savitą mitinį laiką, nesutampantį su kasdieniu laiku. Mitus suvokiančiam žmogui dabartyje bet kada gali atsiskleisti mitinis laikas, pvz. mūsų mitologijoje žiemos laikas yra sugrįžimas į mitinį „pasaulio pradžios laiką“, visa gyvybė pasitraukia, sušąla, pasaulis atkrenta į „pirmapradiškumą“, kol vasaros saulėgrįžos metu iš pasaulio medžio viršūnės nukrenta kibirkštis, sukurianti naują pasaulį – pradeda artėti pavasaris. Šį laiko virsmą simbolizuoja pasakojimai apie tai, kaip Kalvis pergudrauja ir nugali pirmapradės gamtos dievą Veliną, siejamą su pasaulio medžio kelmu, išvaduoja arba nukala deivę Saulę. Apeigomis šis laikas patiriamas po kaimus velkant ąžuolinį Kelmą Blukį (jis reiškia seną laiką, pradžią, ištakas, chaosą), jam rodoma tam tikra pagarba, pvz. pietų slavai aukoja kisielių, per Kūčias ir pas mus Velinui aukotas kisielius, galų gale Kelmas sunaikinamas, nužudomas ugnimi ir taip sukuriamas naujas laikas, gamtos etapas.
Mitinės būtybės
Mituose veikia gausybė iš pažiūros neegzistuojančių, nematomų, pasakiškų/fantastiškų būtybių: tai deivės, dievai, didvyriai, dvasios, deivilai, žmonės, gyvūnai, baidyklės, tačiau nereikia apsigauti, šių būtybių santykiai, išvaizda, poelgiai slepia gilesnę prasmę ir bendražmogiškus principus, jie yra metaforiški, alegoriniai įvaizdžiai. Vienos dievybės yra gamtos reiškiniai, kurie skirtinguose mituose gali būti įasmeninti arba sudaiktinti. Jie reiškia tam tikrus principus, kelrodžius, būdingus asmenybių bruožus, galbūt sektinus šviesulius (mat indoeuropiečių prokalbėje žodžio dievas šaknis *dei- reiškia šviesą), kitos dievybės abstrakčios, pvz. Laimė, Skalsa… Sakoma, kad vieni žmonės yra padykę ir gudrūs kaip velniai, arba rūstūs bei teisingi (kartais net kvailokai), kaip Perkūnas, linksmi ir šviesūs kaip Saulė, meilūs kaip Aušrinė ar Mėnulis. Kitaip tariant, dievai – tai asmeniniai provaizdžiai, su kuriais susiduriame kasdien: žmonėse, gamtoje, savo poelgiuose ar vidiniame pasaulyje. Dievybės sudaro mus supantį pasaulį, kuris vaizduojamas medžiu – jo viršūnėje dangaus dievai ir paukščiai, žemėje žmogus, bitės ir žvėrys, požemiuose medžio šaknis apsirangęs slibinas Vyžūnas ir velniai, tačiau kartu pats žmogus dažnai lyginamas su medžiu: sakoma – būk tvirtas kaip ąžuolas, esi bailus kaip drebulė ir t.t. Ant galvų simboliškai dedamės karūnas su saulės simboliais, o kojas apsiveja vyžos.
Suprasčiau, jei straipsnis būtų pavadintas “GRAIKŲ religijos ir mitologijos įvadas (III)” Nežinau kuo lietuviški žodžiai taip nusikalto Vytautui Lukšui..? Retai tenka skaityti straipsnį, kur tiek daug prispjaudyta svetimžodžių. Keli zulusų kalbos žodžiai tikrai nepakenktų šiam straipsniui. Kad Vytautui nereikėtų ieškoti žodynuose, išversiu: ‘mitas’- sakmė.