Jau daug metų, kai dėl žmogaus socialinės raidos indekso (ŽSRI) (angl. Human Development Index, HDI) – kuriuo yra matuojama visų pasaulio valstybių gyventojų pragyvenimo lygis (BVP 1 gyventojui), vidutinė gyvenimo trukmė ir raštingumo lygis, į pirmą dešimtuką patenka visos Skandinavijos šalys.
Ir tai yra nenuostabu, žinant kiek dėmesio socialiniam saugumui šiame regione skyrė tiek kairiosios, tiek dešiniosios politinės jėgos, socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida. Nereikia Lietuvai dėl to tapti skandinavų kolonija.
Bet socialinės patirties, o, tiksliau – socialinės apsaugos patirties, kuri sudaro metodologinį gerovės valstybės pagrindą, manome, Lietuvai reikia kur kas labiau negu skandinavų verslo, negu jų ekonomikos patirties.
Juk verslo galima mokytis ir iš kitų šalių, iš viso pasaulio šalių, bet štai tokių socialinės apsaugos pasiekimų niekur kitur, be Skandinavijos, nėra.
Galima tik pasidžiaugti, kad socialinių paslaugų srityje Lietuva jau periminėja skandinavų patirtį (įvairias socialinio darbo metodikas, stacionarinių senatvės ir neįgalumo paslaugų centrų praktikas ir pan.), bet, manome, kad dar tikrai – nepakankamai.
Tačiau, judant toliau, reikėtų daugiau socialinės apsaugos priemonių įvesti remiantis universaliu, kaip yra Skandinavijoje, o ne priklausančiu nuo gyventojų materialinės padėties principu. Tokia sistema mažintų administracinius kaštus, o taip pat – gyventojų nusiskundimus. Tačiau, kažin, ar Lietuva turi atitinkamų resursų ir, svarbiausia, politinės valios taikyti universalumą?
Nežiūrime į skandinavus nekritiškai, yra ir nepatinkančių dalykų, kai, pavyzdžiui, atrodytų, stabiliai Lietuvoje veikiančių švedų bankų veikloje atsiranda stacionarinių bankų skyrių uždarymai, nors tai tiesiogiai kerta per, pirmiausia, senjorų bankų naudojimosi įpročius ir sugebėjimus, ar koncerno IKEA veikloje, kuris turi aiškių planų Lietuvos ir kitų Baltijos šalių miškų atžvilgiu.
Verslas. Jis – visur agresyvus. Bet štai gyvybingesnė socialinė apsauga galėtų įvairesnes rizikas amortizuoti.
2021-2022 metais Mykolo Romerio universiteto tyrėjų komanda atliko socialinės paramos nepaėmimo Lietuvoje tyrimą. Buvo nustatytos priežastys, kodėl dalis potencialių paramos gavėjų nepasiima tos paramos. Įdomu, kad skandinavai irgi nagrinėja savo socialinės paramos nepaėmimo priežastis ir nori, kad tie, kam iš tikrųjų priklausytų tokia parama, ją gautų.
Čia – ne apie papildomą „krūvį“ biudžetui, kurį mato neoliberaliai mąstantys politikai ar ekonomistai. Manome, kad dirbtinis biudžeto „išpūtimas“ yra išties blogas ženklas valstybei. Bet, jeigu yra įstatymai, jeigu yra tie, kuriems priklausytų parama, ją tikrai privalo gauti.
Tai – teisinga tiek socialiai pažeidžiamų gyventojų, tiek – „tvarkingos“ valstybės požiūriu. Bėda ta, kad tiek Skandinavijoje, tiek ir Lietuvoje ilgą laiką trūko reikšmingesnių informavimo sistemų kaip ir kam tą paramą gauti.
Šioje vietoje nei iš norvegų, nei iš švedų išmokti nėra ko – pati Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sukūrė puikų www.spis.lt informavimo puslapį socialinei paramai gauti.
Bet nemažą laiką tokios pažangios informavimo sistemos Lietuvoje nebuvo, todėl galima kelti klausimą – kodėl buvo nustota leisti kažkada sėkmingą, amžių sandūroje Sodros parengtą ESU žurnalą, kuris buvo dalinamas Sodros teritoriniuose skyriuose?
Jame buvo ne tik metodiškai tiksliai nagrinėjamos socialinės problemos Lietuvoje, bet ir duodami praktiški patarimai socialinio draudimo ir socialinės paramos klausimais. Skandinavijoje gi apie potencialią socialinę paramą informuojami klientai, jeigu jie nebegauna socialinio draudimo (nedarbo, ligos) išmokų. Šios informacijos pateikimu ten pirmiausia užsiima savivaldybės.
Tiesa, gyventojai Skandinavijoje turi nusiskundimų dėl specializuotos įrangos (pavyzdžiui, klausos aparatų) gavimo. Ši parama ten, atrodo, yra labiau biurokratizuota negu Lietuvoje, kuri tokios įrangos aprūpinimo klausimais yra padariusi didelę pažangą.
Skandinavijos ir Lietuvos praktikos paramos nepaėmimo priežasčių klausimais nėra visai vienodos. Taip Skandinavijoje, kai ir kitur Vakaruose, paramos gavėjo „stigmos“ klausimas nebevaidina svarbaus vaidmens. Tačiau Lietuvoje, pagal aukščiau minėtą tyrimą, galima aiškiai pastebėti „stigmos“ reikšmę gyventojams, pavyzdžiui, neperdedant, išskirtiniu darbštumu pasižyminčioje Suvalkijoje, Marijampolės rajone.
Dėl kitų socialinės paramos nepaėmimo priežasčių, kaip biurokratinių formų paramai gauti pildymas įstaigose, tiek Skandinavijoje, tiek Lietuvoje yra sutapimų – ir ten, ir čia biurokratizmas yra kliūtis.
Dėl imigrantų galimybių gauti socialinę paramą yra panašumo tarp Lietuvos ir Norvegijos, tačiau čia nereikėtų mokytis iš ankstesnės Švedijos istorijos, bet atkreipti dėmesį į dabartinę Švedijos patirtį, o geriausiai čia mokytis iš Danijos, kuri imigrantų atžvilgiu neklydo nuo pat pradžių….
O ar nederėtų , visų pirma, pavyzdį iš skandinavų įmti mitybos reikale: tarkim, skandinavams kasdienis valgis susideda iš lašišos, briedienos ir miško uogų – ar tai ne sektinas pavizdys ?