„Tvarumui“, kaip reiškiniui, šiuolaikiniame pasaulyje skiriamas padidintas dėmesys. Europa, pasiūliusi įvairius tvaraus vystymosi variantus ir jo siekimo projektus, atsidūrė dėl to mažesnio konkurencingumo padėtyje, palyginus su JAV ir Kinija.
Joms, iš tikro, be elektromobilių ir dar kelių retesnių atvejų, faktiškai nerūpi europiečių siūlomas visam pasauliui „žaliasis kursas“ ir aplinkosauginė dienotvarkė.
„Globalūs pietūs“ irgi seka panašiu farvateriu ir nenori atsilikti nuo JAV ir Kinijos. O kai kuriose pramonės, paslaugų ir mokslo srityse taip pat sugeba pasiūlyti konkurencingesnius gaminius negu Europa. Bet ar verta Europai pačiai atsisakyti „tvarumo“ kūrinio, prie kurio daugiausiai iš visų pasaulio dalių yra prisidėjusi?
„Tvaraus vystymosi“ sąvoka
Dar lietuviškai pavadinama „darniu vystymusi“, pirmąkart oficialiai buvo paskelbta 1987 metų vadinamojoje Jungtinių Tautų Grojos Harlemos Bruntlandos (Gro Harlem Brundtland) (Norvegija) ataskaitoje.
Joje atsispindėjo visuma būdų, kuriais siekiama užtikrinti vystymąsi, tenkinantį žmonių gerovę dabartyje nesumažinant žmonių gerovės galimybių ateityje. Užtvirtinanti pasaulio mastu ši prieiga tapo Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje (dar žinomoje kaip Žemės susitikimas arba Rio de Žaneiro konferencija), įvykusioje 1992 metų birželio mėnesį.
Tvaraus vystymosi uždaviniai 2015 metais, Jungtinių Tautų išplėtoti į 17 Darnaus vystymosi tikslų, atspindinčių 17 tvarumo sričių ir didžiausių pasaulinių iššūkių. 2015 metų Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos taip pat patenka į šią kategoriją.
Asmeniškai pačiam su „tvarumo“ sąvoka ir jos turiniu pirmą kartą teko susidurti Aplinkosaugos Vasaros mokykloje Lundo universitete (Švedija) dar 1993 metais.
Galima pateikti „tvarumo“, kaip reiškinio, supratimą dedukcijos (ėjimo nuo bendro prie atskiro), „iš savęs paties“ būdu, ir statiško modeliavimo principu.
Kaip žinia, statiškas modeliavimas naudojamas tik geresnio vaizdumo, reiškinio išgryninimo atvejais, kai yra parodomi pagrindiniai reiškinio elementai su tarpusavio ryšiais (be pašalinių elementų).
Jis nusileidžia gyvenimiškam dinaminiam, dialektiniam modeliavimui (su visais egzistuojančiais elementais), kuris pateikiamas laike ir erdvėje, ir kurį suformuluoti yra žymiai sudėtingiau.
Taigi, prieš akis reikia turėti nubrėžtą tiesę, kurios viršuje visos reikšmės yra pliusinės, o apačioje – minusinės. Tai, kas yra „pliusas“, yra pažangus vystymasis.
Tai, kas yra žemiau tiesės, yra „minusas“ – yra praradimai, nykimo atvejai ar kiti neigiami reiškiniai. Bet koks „pliusas“, nors ir labai nežymus, yra indėlis į vystymąsi ir tvarumą, bet koks „minuso” buvimas yra priešingas vystymuisi ir tvarumui.
Taip, kartais yra labai staigiai kylama aukštyn, arba daug ir staigiai krentama žemyn, bet net mažiausias minusas yra grįžimas atgal.
Kokie būtų to praktiniai pavyzdžiai?
Štai, išnyko kokia biologinė rūšis, tai iš karto yra minusas, tai yra netvaru, socialiniame gyvenime atsirado kokia nauja socialinės atskirties (marginalinė) grupė – tai yra irgi minusas, tai yra netvaru ir t.t.
Metodologiškai pliusai gali būti labai maži, nežymūs, bet, jeigu nėra minusų, tai yra tvaru. Labai panašu į daug metų daugelyje Europos šalių buvusį vystymąsi.
O kaip yra su natūralia ekonominio ciklo dalimi, kaip ekonominė krizė, kai traukiasi gamyba, paslaugos, krenta BVP? Metodologiškai tai turėtų netilpti į „tvarumo“ koncepciją.
Tautologinis teiginys
Tačiau tokiam „tvarumo“ supratimui yra didelė grėsmė tapti tautologiškam (tautologinis teiginys – sudėtinis teiginys, kuris yra teisingas vien dėl savo formos, nepriklausomai nuo to, ar į jį įeinantys teiginiai yra teisingi, ar klaidingi), todėl yra būtinas didesnis dėmesys „tvarumo“ turiniui, o ne formai.
Bet kokiu atveju metodologiškai yra svarbu, ar mes į tvarumo pasiekimą reaguojame atsižvelgdami į esamą padėtį, darydami ją atskaitos tašku pažangai, ar mes vadovaujamės totaliniu, absoliučiu „tvarumo“ supratimu, kuris jau istoriškai rodo atskirose srityse „minusinį“ vystymąsi ir atitinkamų neigiamų reiškinių susiformavimą.
Toks klausimo kėlimas tinka visų taršų atvejais, t.y. ar mes kalbame apie absoliutų konkrečios taršos panaikinimą, ar – apie santykinį – nuo tam tikros iki tam tikros ribos?
Tokį klausimą galima kelti ir dėl skurdo reiškinio, kuris egzistuoja visose, net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse, t. y. ar mes keliame absoliutų skurdo panaikinimo uždavinį, ar – jo santykinį, labiau tikrovišką mažinimą nuo tam tikros iki tam tikros ribos?
„Tvarumo” („sustainability“) sąvoka atsirado kaip mokslinė sąvoka, todėl norėtųsi, kad, ją apibrėžiant, galima būtų susitarti tarp mokslininkų, pirmiausia – socialinių mokslų atstovų.
Tačiau ši sąvoka jau plačiai yra naudojama ir tarp žurnalistų bei politikų, kurie, atrodo, nelabai rūpinasi jos „grynumu“, naudoja ją bet kaip ir bet kada, o faktiškai – nuvalkioja, „išplauna“ jos esmę ir ribas.
Panašiai Lietuvoje yra atsitikę ir su „Gerovės valstybės“ („Welfare state“) sąvoka, kuri dažno žurnalisto ir politiko Lietuvoje yra vartojama bet kaip, ypač – ironizuojant, šaržuojant Lietuvos tikrovę ar politikų pasisakymus.
Nors ne vienas sociologas ir politologas pabrėžia, kad ji turi konkretų, apčiuopiamą, struktūrišką, ir net kiekybiškai išmatuojamą turinį….
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius
Kodėl kokios tai rūšies išnykimas jau savaime reiškia neigiamą dalyką ir laikoma netvaru? Rūšys nyksta ir atsiranda visą gyvybės žemėje gyvavimo laikotarpį ir tai dėsninga raida. Todėl reikia patikslinimo, kad išnykimas neigiamas tik jei rūšis išnyko dėl neabejotinos žmogaus įtakos.
Tvarumo / darnumo suvokimas labai jau dogmatiškas. Jei Europa, vaikydamasi žalumos, žlugs dėl nekonkurencingumo, tai joks tvarumas / darnumas. Tai greičiau durnumas.
Tai tada, kad nebūtų durnumo, duokite tam “protingam” reiškiniui kitą pavadinimą, nes tada jau kitas, nei tvarumas, reiškinys. Čia juk kalba eina apie “tvarumą” kaip tokį, o ne siekis sugalvoti visus ir viską, teoriškai ir praktiškai išgelbėjantį ir visiems gyvenimo atvejams tinkantį reiškinį.
Pavadinimas geras, bet jo suvokimas dogmatiškas.