Gerovės valstybė yra pirmiausia valstybinių organizacijų veiklos visuma socialinėse gyvenimo sferose, tokiose, kaip socialinė apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, būsto išlaikymo politika, kultūra, pastaruoju metu sustipėjo ir aplinkosauginės veiklos būtinybė.
Tačiau Gerovės valstybės pagrindimas kilo jos pirmųjų autorių – R. Titmuso ir G. Esping-Anderseno galvose kaip, pirmiausia, tų organizacijų veikla socialinės apsaugos srityje, t.y., Gerovės valstybės pirminis pamatas yra socialinė apsauga. G. Esping-Andersenas pateikė ne tik kokybinio tokio Gerovės valstybės pagrindo argumentaciją, bet ir pagrindė tai kiekybiškai, įvesdamas socialinės apsaugos dekomodifikacijos, kaip „išprekinimo“, sampratą ir dekomodifikacijos rodiklių (kaip didesnio ar mažesnio „išprekinimo“) skaičiavimą.
„Išprekinimas“ paprasta kalba reiškia žmogaus „nebuvimą preke“, nebuvimą „suprekintu“. Faktiškai dėl „išprekinimo“ pagrindimo tapo įmanoma Gerovės valstybių tipologija (Gerovės valstybių modeliavimas). Aukščiausiais „išprekinimo“ rodikliais modelių tipologijoje pasižymėjo institucinis-perskirstomasis (socialdemokratinis) Šiaurės Europos valstybių modelis, kurio „auksiniais laikais” jis reiškė aštriausių kapitalizmo prieštaravimų sušvelninimą ir apribojimą, o būtent krizių metu labiausiai ir išryškėja kapitalizmo prieštaravimai darbo ir pajamų išlaikymo klausimais.
Ši metodologija savo pradžią skaičiuoja dar nuo Keyneso socialinės rinkos ekonomikos pagrindimo laikų, kuri faktiškai reiškė valstybės įsikišimą (reguliavimą) į agreguotus paklausos-pasiūlos ekonominius santykius. Būtent tokie aukščiau aprašyti procesai buvo (bei yra) užfiksuoti naujausioje Lietuvos visuomenės socialinėje-politinėje ir ekonominėje istorijoje, ir būtent jie, bei Lietuvos tyrėjų (R. Lazutkos, R. Brazienės, D. Skučienės, L. Šumskaitės, A. Guogio, D. Gudelio ir kt.) atlikti empiriniai tyrimai 2020 metais, vykstant COVID-19 krizei, leido fiksuoti, kad Lietuvoje buvo aiškiai pastebima slinktis į Gerovės valstybės įgyvendinimą.
Tai patvirtino ir augantys atlyginimai, pensijos ir kiti socialiniai rodikliai, nors didesnė infliacija nuo 2021 metų vidurio jau pradėjo bloginti šiuos rodiklius. Kai dėl Naujojo viešojo valdymo pagrindimo Lietuvoje, tai būtent jis labiausiai atitinka Gerovės valstybės ideologiją ir praktiką su savo atvirumo, skaidrumo, socialinio teisingumo, socialinės kokybės, socialinės atsakomybės, aktyvaus nevyriausybinių organizacijų indėlio elementais, kurie daug kur, bet, aišku, ne visur pasireiškė COVID-19 valdyme.
Mokslinės diskusijos vykdavo apie tai, kad šie naujojo viešojo valdymo principai yra sunkiai įgyvendinami praktikoje, tačiau viešojo sektoriaus institucijų inovatyvumo didėjimas, moderniųjų technologijų prieinamumas, viešųjų paslaugų bei viešųjų pirkimų sistemos tobulinimas sukuria prielaidas šiuos principus skirtinga apimtimi įgyvendinti ir praktikoje.
Vis dažniau valstybės tarnyboje dėmesys skiriamas vadybos procesų tobulinimui, bendradarbiavimui, institucinio ir tarpinstitucinio pasitikėjimo formavimui, didėja pačių institucijų atvirumas ir komunikacija.
Puikūs šių teiginių pavyzdžiai – Lietuvos policija, kuri išnaudoja socialinius tinklus, kaip „Facebook“, siekdama maksimalios teikiamų paslaugų kokybės ir piliečių interesų užtikrinimo. Socialiniuose tinkluose aktyviai reiškiasi ir Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikdama ne vien stebėsenos, bet ir aiškios komunikacijos funkcijas. Šie procesai didina pasitikėjimą viešuoju sektoriumi, o kartu artina Lietuvos viešojo valdymo sistemą prie Gerovės valstybės principų, nes piliečiai gali greitai ir operatyviai gauti atsakymus, įvertinti tarnautojų darbą suteikdami grįžtamąjį ryšį.
Reikšmingi pozityvūs pokyčiai pastebimi ir vertinant viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės sistemas. Vis daugiau institucijų diegia ir yra įsidiegę tarptautinį kokybės vadybos standartą ISO, kuris gerina vidinius ir išorinius procesus, užtikrina orientaciją į pilietį.
Pavyzdžiui, yra būtina išskirti operatyvią ir veiksmingą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro komunikaciją, kuomet reagavimo laikas, net ir labai sudėtingais COVID-19 pandemijos valdymo laikais, su ribotais žmogiškaisiais ištekliais, neviršydavo ir vienos dienos.
Didelis dėmesys tarnautojų kompetencijų tobulinimui pastebimas ir statutinėse tarnybose. Kaip rodo šių dienų pavyzdžiai, jie nuolatos demonstruoja didelį profesionalumą ir susitvardymą tiek valdydami hibridinės Baltarusijos atakos prieš Lietuvą pasekmes, tiek reaguodami į keliamas provokacijas prie svarbiausių Lietuvos institucijų.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Gerovės valstybė nėra vien tik istorinė idėja – nepaisant esamų problemų, nacionaliniame kontekste vyksta pozityvūs instituciniai pokyčiai.
Gerovės valstybės modelių ir viešojo administravimo modelių suderinamumo problema jau yra autorių iškelta moksliniuose straipsniuose, o būtent koronaviruso pandemijos laikotarpiu galima matyti tą, pirmiausia – viešojo sektoriaus, faktinę ir ideologinę pusę, kuri patvirtina, kad tokia modelių suderinamumo problema realiai egzistuoja, o faktinė medžiaga ją įtikinamai patvirtina.
Tačiau pastaruoju metu gyventojų optimizmas dėl savo ekonominių-socialinių sąlygų gerėjimo susvyravo. Beatodairiškas pinigų masės didinimas rinkoje, siekiant sumažinti COVID-19 pandemijos pasekmes verslo palaikymui, darbinių pajamų išsaugojimo ir socialinės apsaugos srityse, sukėlė milžinišką infliaciją, galvojama, kad ji tęsis dar pusmetį, ir sieks dviženklius skaičius.
Kasdienių maisto produktų kainų augimas ir vandens, dujų, elektros bei kitų itin svarbių gyventojams mokesčių didinimas augina dar didesnį kiekį žmonių, kurie bus priversti prašyti valstybės ir nevyriausybinių organizacijų paramos, o viduriniajam sluoksniui (kuris ir taip Lietuvoje niekada nebuvo didelis), vėl kyla grėsmė susitraukti.
O kur dar migracijos problemos! Valstybės politikos formuotojai aiškina, kad infliaciją padengs išaugę atlyginimai ir išmokos, tačiau atskiriems darbuotojų segmentams (pavyzdžiui, kultūros darbuotojams) jie beveik nekilo ir balansuoja šalia minimalių atlyginimų ribos.
Taigi Gerovės valstybei formuotis Lietuvoje vėl iškyla didžiuliai iššūkiai….
Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesorius; A.V. Rakšnys Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto docentas
Taip vadinamai gerovės valstybei jokie iššūkiai nekyla (žr. paskutinįjį sakinį), nes taip vadinama gerovės valstybė yra net ne utopija, o, o, o, atsiprašau, pritrūko žodžių. Esu išlaikęs mokslinio (!) komunizmo net valstybinį egzaminą, todėl galėčiau ir aš parašyti ne vieną monografiją, skirtą taip vadinamai gerovės valstybei. Artėja rinkimai, spėju, kad galimai reikia pateisinimo, kodėl taip vadinama gerovės valstybė išnyko, kaip dūmas, neblaškomas vėjo, vos tik ją paskelbus? Bet dėl komodifikacijos, hibridinės atakos, agreguotų santykių, darbuotojų segmentų, komunikacijos funkcijų, inovatyvumo didėjimo ir pan. linkęs pritarti. Graži lietuvių kalba, tiesa? Sako, gal net seniausia visoje mūsų Galaktikoje – Paukščių take?
Giedrą žiemos naktį pakelkime galvas į Paukščių taką ir išsiblaivinkime nors vienai akimirkai 🙂
Ta “gerovės valstybė” – viena didžiausių kairiųjų utopijų. Jau vien užsiminę apie ją verti kairiųjų “populistų” vardo.
Dėdės Keinso idealistiniai svaičiojimai niekur nepasitvirtino. Tiesa, Šiaurės Europos šalyse tarsi bandyta kažką panašaus sukurti. Ten tam pasitarnavo palanki dirva. Tačiau vis tiek tai pavyko tik dalinai. Na, o lietuviškame individualistiniame (gerąja prasme) kontekste tai neabejotinai yra absurdiška utopija.
2020, VĮ Lietuvos pašto:
– darbuotojo mažiausia alga buvo 607 (447.23 į rankas);
– generalinės direktorės Astos Sungailienės alga buvo 10 967 tūkst. eurų, susidėjusia iš 8800 eurų pastoviosios dalies ir 2167 eurų premijų.
Lietuvos pašte algų skirtumas – 18 kartų!!!
Katastrofiškai baisūs skaičiai, Gitano Nausėdos gerovės valstybėje.
_____________________________________________________
Dar …
VVĮ vadovų algos pernai svyravo nuo 2794 iki 15 528 eurų. Net šeši vadovai gavo daugiau kaip po 10 tūkst. eurų per mėnesį. Lyderis – jau minėtas D.Maikštėnas. Pernai jo mėnesio alga susidėjo iš dviejų dalių – pastovioji dalis vidutiniškai siekė 12 626 eurus, premijos – 2902 eurus, tad bendra alga – 15 528 eurai.
Palyginimui: šalies vadovo Gitano Nausėdos vidutinė alga pernai siekė 9680 eurų, premjerės Ingridos Šimonytės – 5221 eurą, ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės – 4817 eurų.
Antroje vietoje iš VVĮ vadovų pagal uždarbį pernai buvo AB „Lietuvos geležinkeliai” įmonių grupės generalinis direktorius Mantas Bartuška su 11 594 eurų alga. Jo uždarbį taip pat sudarė dvi dalys: pastovioji – 9305 eurai, premijos – 2289 eurai. Ne ką teatsiliko AB „Klaipėdos nafta” vadovas Darius Šilenskis: pastovioji dalis – 9200 eurų, premijos – 2101 euras, bendra alga – 11 301 euras.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktoriaus (juo nuo metų vidurio įsidarbino Algis Latakas) vidutinė mėnesio alga pernai siekė 11 019 eurus ir susidarė net iš trijų dalių: pastovioji – 6019 eurų, kintamoji – 2890 eurų, premijos – 2110 eurų.
Penketuką užbaigė Lietuvos pašto įmonių grupės generalinė direktorė Asta Sungailienė su 10 967 eurų alga, susidėjusia iš 8800 eurų pastoviosios dalies ir 2167 eurų premijų.
Tokią pat algą – 10 967 eurus – pernai gavo ir UAB „EPSO-G” įmonių grupės vadas Rolandas Zukas: 8040 eurų pastovioji dalis, 2179 eurai – premijos. Kitų VVĮ vadovų algos pernai neperkopė 10 tūkst. eurų ribos.
Nepaisant šokiruojančių skaičių, ataskaitoje teigiama, esą algos vis tiek yra per mažos, nes nusileidžia nuo esančių privačiame sektoriuje.
_________________________________________________________________
(šaltinis “respublika.lt”)