Tryliktoji Geologinio paveldo diena (rugsėjo 22-23 d.) traukė dėmesį nepaprastu pavadinimu, kėlė visokius pamąstymus apie žmogaus ryšį su žeme, ant kurios jis gyvena.
Retas žmogus, išgirdęs žodį depresija, pagalvoja ne apie prastą nuotaiką, o apie žemai esančius klonius, slėnius ar dubaklonius. Įsivaizduoti rėminančias aukštumas ko gero irgi nebūtų taip įprasta.
Gal žmonės, gyvenantys žemumose arba, anot geologų, glaciodepresijose, būna kažkiek liūdnesni negu aukštai virš jūros lygio ant kalvų įsikūrę gyventojai? Gal per Lietuvą einantis tektoniniuose žemėlapiuose pažymėtas Polocko lūžis įtakoja mūsų gebėjimą susikalbėti tarpusavy?
Gal žmonės pagonišku papratimu prižiūrintys šalia savęs esančius šaltinius, ruošiantys prieigas ypatingų akmenų apžiūrėjimui, ne tik gražina savo kraštą, pritraukia turistų srautus, bet gauna ir kažkokių ypatingų galių iš gamtos?
Jeigu mus veikia toli danguje spindinčios žvaigždės, kaip gali neveikti žemės gelmės ir paviršius, kurį mes liečiame?
Geologinio paveldo diena, kurią surengė Lietuvos geologijos tarnyba, Lietuvos geologų sąjunga ir Gamtos tyrimų centras, skirta mūsų žemės pažinimui. Ir norisi pridėti, savęs pažinimui, nes pažindami tolimas šalis, menus ar savo aplinką, iš tikrųjų atsigręžiąme į save. Savo krašto, savo paveldo pažinimas būtinas darniam žmogaus santykiui su aplinka.
Norėtųsi, kad Geologinio paveldo dienos populiarėtų, kad panašėtų į kultūros paveldo dienas, kad žemės, kurią sukūrė Dievas, paveldas mums būtų ne mažiau svarbus už žmogaus sukurtas vertybes.
Dviejų dienų seminaras-ekskursija, skirta Molėtų ir Utenos geologinio paveldo pažinimui, praėjo nepaprastai įdomiai. Gražu, kad žymūs geologai dr. Jonas Satkūnas ir Vidas Mikulėnas seminarą vedė dviese: vienas liaudiškiau, labiau populiarindamas geologijos mokslą, o kitas labai tiksliai moksliškai, nepalikdamas vietos jokiems numanomiems dalykams.
Galima buvo justi ypatingą šių mokslininkų ryšį su objektais, apie kuriuos jie pasakojo, nes J. Satkūnas molėtiškis, o V. Mikulėnas uteniškis.
Aplankyta dvidešimt geologinio paveldo objektų, išleistas iliustruotas visus juos aprašantis leidinys:
Važiuota šiandien taip vadinamu prasčiausiu Lietuvoje keliu – betonkeliu Vilnius–Utena, kertant net penkis Lietuvos žemės geografinius rajonus: 1. XXV Dzūkų moreninės aukštumos kalvyno, 2. XXIII Aukštaičių moreninio kalvyno, 3. XXX Žeimenos fliuvioglacialinės lygumos, 4. XXIII Aukštaičių moreninio kalvyno, 5. XXII Aukštaičių moreninė-fliuvioglacialinės plynaukštės.
Keikdami šį kelią, pamirštame, kad po metų kitų jo tokio jau nebebus (Ar tikrai – po metų kitų? Kiek metų nieko nedaroma?…. – Alkas.lt klausimai , o leidinyje išlikusi medžiaga staiga taps istorine.
Visais atvejais geologinis paveldas buvo siejamas su kultūriniu: pasakojamos sakmės, istorijos apie žmonių santykį su kraštovaizdžiu.
Pvz., 1956 m., kai buvo atlikti batimetriniai Luokesų ež. matavimai, ežeras dar vadinosi Lakesai. Su šiuo ežeru dabar siejama Ukrainoje žuvusio režisieriaus ir archeologo Manto Kvedaravičiaus istorija. Jis iniciavo čia polinių gyvenviečių paiešką, jis čia dirbo su kitais archeologais, jo kūną cinkuotame karste sužadėtinė Hanna Bilobrova buvo atvežusi atsisveikinti su šiuo ežeru.
Pradžios knygoje pasakyta: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. 2023 m. Geologinio paveldo dienos buvo skirtos netoli Molėtų observatorijos esančiam geologiniam paveldui, kur dangus priartėja prie žemės, o žemė čia, kaip tikino geologai, išties ypatinga.
