Lietuvos geologijos tarnyba, vykdydama požeminio vandens stebėseną pagal naująją Valstybinę aplinkos monitoringo programą 2024–2029 m., užfiksavo ne vieną reikšmingą pokytį – nuo natūralių svyravimų iki ženklų, rodančių žmogaus veiklos poveikį.
„Pagrindinis monitoringo tikslas – vertinti, kaip formuojasi ir atsinaujina požeminio vandens ištekliai, kokia vandens cheminė sudėtis, kaip ji kinta ir kokie veiksniai tai lemia“, – sako Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vyriausioji žinovė Jurga Arustienė.
Šie vertinimai grindžiami kasdieniais vandens lygio matavimais automatiniais davikliais 65 gręžiniuose (20 jų kasdien perduoda duomenis nuotoliniu būdu) ir cheminės sudėties tyrimais (paimti mėginiai iš 86 gręžinių ir 34 šaltinių visoje Lietuvoje).
Į monitoringą buvo įtrauktas ir naujas uždavinys – požeminio vandens veiklos stebėsena karstiniame Biržų ir Pasvalio regione, kur dėl intensyvaus gręžinių įrengimo gali sustiprėti požeminių įgriuvų pavojus.
Čia pradėtas atskiras vertinimas: buvo apžiūrėta 30 gręžinių, paimti mėginiai, stebimos ilgesnio laikotarpio cheminės sudėties tendencijos.
Vandens lygio pokyčiai
2023 m. rudenį ir žiemos pradžioje kritulių trūko, tad šiaurinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje gruntinio vandens lygis 2024 m. pavasarį vietomis buvo žemesnis nei įprastai.
Pavyzdžiui, Papilėje (–26 cm), Žuvinte (–22 cm), Puvočiuose (–20 cm) užfiksuotas žemesnis nei vidutinis daugiametis požeminio vandens lygis. Panevėžyje, Iciūnuose, Šelmentoje taip pat užfiksuoti žemesni nei įprastai lygiai.
Kita vertus, 2024 m. vasarį–gegužę vyravę drėgnesni orai daugelyje vietovių lėmė, kad metinis gruntinio vandens lygis atitiko arba viršijo daugiametį vidurkį.
Vandens sudėtis
Ištyrus 120 stebėjimo taškų nustatyta, kad daugumoje vietų vanduo išlieka natūraliai švarus – tai gėlas, mažai mineralizuotas požeminis vanduo, kuriame vyrauja kalcio, magnio, hidrokarbonatų jonai, o organinės medžiagos koncentracija maža.
Vis dėlto maždaug 20 proc. vietų užfiksuoti žmogaus veiklos pėdsakai – padidėję nitratų, amonio ar fosfatų kiekiai. Pavyzdžiui, Arimaičių šaltinyje nitratų koncentracija viršijo leistiną 50 mg/l ribą, Balbieriškio šaltinyje fosfatų kiekis siekė 1,34 mg/l (riba – 0,7 mg/l).
Požeminio vandens sudėtis priklauso nuo geologinių sąlygų, o kai kuriose Lietuvos vietose gamta pati lemia anomalijas.
Šiaurės Lietuvoje (Biržų ir Pasvalio regionas), kur arti žemės paviršiaus paplitę gipso turintys uolienų sluoksniai, požeminis vanduo pasižymi itin didele sulfatų koncentracija (600–1200 mg/l) ir mineralizacija iki 2,3 g/l, t. y. viršija geriamojo vandens reikalavimus.
Tokie rezultatai užfiksuoti Karajimiškio poste, Salomėjos, Smardonės šaltiniuose, Iciūnuose ir Baltajame šaltinyje.
Pietų Lietuvoje (Darsūniškio ir Druskelės šaltiniai) vandens cheminę sudėtį keičia giluminiai mineraliniai vandenys – randama daug chloridų (iki 1300 mg/l) ir natrio (iki 680 mg/l).
Pajūrio ir pelkėtose vietovėse požeminis vanduo turi daug organinės medžiagos. Pvz., Kintuose, Rūgaliuose (Šilutės r.), Margiuose (Varėnos r.) permanganato skaičius viršijo 50 mg/l O₂ (leistina riba – 5 mg/l).
Anomalios cheminės sudėties gruntinis vanduo nėra tinkamas kasdien gerti ar buityje, bet, kol jame nėra žmogaus veiklos sukeltų cheminės sudėties pokyčių ar pavojingų cheminių medžiagų, jis vertinamas kaip geros cheminės būklės.
Pirmą kartą – vaistų likučių tyrimai
2024-aisiais pirmą kartą Lietuvoje atliktas vaistinių medžiagų likučių monitoringas požeminiame vandenyje. Tyrimai atlikti 39 vietose: požeminio vandens mėginiai imti iš skirtingose Lietuvos vietovėse esančių natūralių šaltinių, valstybinio monitoringo gręžinių, atvirų ir priekrantinių vandenviečių gręžinių ir galimų taršos vietų – sąvartynų ir valymo įrenginių monitoringo gręžinių, kur tikėtina didesnė taršos tikimybė.
Vaistų likučių rasta Matuizų, Varėnos, Kleboniškių, Jankiškių vandenvietėse, Utenos šaltinyje, prie Kariotiškių sąvartyno, šalia valymo įrenginių Vilniuje ir Lazdijuose.
Vaistų likučiai į aplinką dažniausiai patenka kartu su nuotekomis, iš valymo įrenginių ir iš sąvartynų, į kuriuos patenka nepanaudoti gaminiai, taip pat nepakankamai gerai išvalytas nuotekas naudojant žemės ūkyje laistymui.
Požeminiame vandenyje dažniausiai (6 tyrimo vietose) rasta karbemazepino (prieštraukulinis vaistas). Jo koncentracija vandenviečių vandenyje buvo 0,007–0,008 µg/l, Utenos šaltinio – 0,013 µg/l, maksimali 0,085 µg/l – Lazdijų nuotekų valymo įrenginių aplinkoje.
Diatrizoato (kontrastinė medžiaga, naudojama rentgeno tyrimo metu) rasta Varėnos vandenvietėje 0,055 μg/l, pakartojus tyrimą – 0,045 μg/l; benzotriazolo – Jankiškių vandenvietėje – 0,23 μg/l, pakartojus tyrimą – 0,11 μg/l.
Tuo tarpu ibuprofeno koncentracija 0,45 μg/l nustatyta tik šalia uždaryto Kariotiškių sąvartyno ir buvo didžiausia iš visų identifikuotų junginių, o diklofenako Vilniaus valymo įrenginių aplinkoje – 0,039 μg/l.
Nors normos šiuo metu nereglamentuojamos, aptiktos koncentracijos rodo, kad gyvensenos pėdsakai gali pasiekti ir požeminį vandenį, ypač tose vietose, kur jis lengvai pažeidžiamas.
Bendradarbiavimas su kaimynais
Taip pat tęsiamas pasienio požeminio vandens monitoringas su Latvija (17 gręžinių ir 7 šaltiniai Lietuvos pusėje; 16 gręžinių ir 7 šaltiniai Latvijos pusėje) ir Lenkija (14 gręžinių Lietuvos pusėje ir 15 gręžinių Lenkijos pusėje).
Lietuvos siena su Latvija tęsiasi 588,09 km, pasienio teritorija patenka į Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonus. Abi šalys geriamojo vandens tiekimui pasienio teritorijoje naudoja tik požeminį vandenį. Lietuvos siena su Lenkija tęsiasi 104,3 km, visa teritorija priskirta Nemuno upių baseinų rajonui.
Bendri lauko darbai, duomenų palyginimas ir apsikeitimas žiniomis padeda vertinti regioninę požeminio vandens kokybę. Nustatyta, kad blogiausios kokybės vanduo – gipsingame Dauguvos–Salaspilio (Įstro–Tatulos) vandeningajame sluoksnyje (Latvijos pasienyje), o geriausios kokybės – Lenkijos kvartero vandeninguosiuose sluoksniuose.
„Požeminio vandens pokyčiai sunkiai pastebimi, bet reikšmingi. O žmogaus veikla, net ir netiesioginė, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Kiekvienas tyrimas padeda ne tik įvertinti esamą būklę, bet ir užtikrinti vandens kokybę tiek gamtiniu, tiek vartojimo požiūriu“, – pabrėžia J. Arustienė.
