Praėjusią savaitę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje vyko konferencija „Kryptingiems pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimams – 50 metų“.
Šis renginys buvo skirtas svarbiam Lietuvos mokslinės bendruomenės pasiekimui – pusę amžiaus vykdomiems sistemingiems ir metodologiškai pagrįstiems pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimams.
Konferencijos metu pranešėjai dr. Eugenijus Drobelis, dr. Gintarė Grašytė, Saulius Rumbutis, dr. Bronius Šablevičius, dr. Rimgaudas Treinys, Saulius Skuja, dr. Deivis Dementavičius, Ričardas Patapavičius, dr. Ramūnas Žydelis, dr. Julius Morkūnas, Marius Karlonas pasidalino įžvalgomis apie pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimus, jų rezultatus ir naujas galimybes atveriančius būdus.
Šie sparnuočiai yra ypač jautrūs buveinių, klimato ir mitybinių išteklių pokyčiams. Daugeliui jų rūšių suteiktas aukštas apsaugos statusas, o Lietuvoje saugomų rūšių skaičius yra santykinai didelis, palyginti su kitų paukščių grupėmis. Todėl mokslinės bendruomenės pastangos yra itin reikšmingos išsaugant šių paukščių populiacijas.
Lietuvoje aptinkamos 46 plėšriųjų paukščių ir pelėdų rūšys, iš kurių net 22 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Pusė saugomų plėšriųjų paukščių ir pelėdų rūšių – priskiriamos nykstančių ar kritiškai nykstančių rūšių kategorijoms.
Didžiausios grėsmės, darančios įtaką plėšriųjų paukščių ir pelėdų populiacijų stabilumui, susijusios su žmonių veikla.
Pesticidų naudojimas ir natūralių buveinių pavertimas dirbamąja žeme sumažina grobio gausumą ir tinkamų veisimosi vietų plotus. Plėšrieji paukščiai taip pat dažnai žūsta atsitrenkę į elektros linijas ir kitas infrastruktūras.
Miškų fragmentacija ir senų medžių kirtimas daro neigiamą poveikį rūšims, kurioms reikalingos brandžios miško buveinės. Taip pat didelę grėsmę kelia plynieji miško kirtimai, kurių metu ne tik nyksta tinkamos buveinės, bet ir skurdinama mitybinė bazė.
Pastaraisiais metais galima stebėti ir teigiamas tendencijas, rodančias apsaugos priemonių veiksmingumą. Beveik pusės į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų plėšriųjų paukščių ir pelėdų rūšių populiacijos yra stabilios, o ketvirtadalio – stebimas augimas.
Vienas labiausiai džiuginančių pavyzdžių – jūrinis erelis. Iki XIX amžiaus ši rūšis Lietuvoje buvo plačiai paplitusi, tačiau dėl žmonių veiklos XX amžiaus viduryje laikyta išnykusia.
Pirmos poros mūsų šalyje vėl užfiksuotos tik 1985 metais. Pastaruoju metu jūriniai ereliai nebėra retenybė – Lietuvoje peri daugiau nei 200 šių įspūdingo dydžio plėšriųjų paukščių porų. Dar viena rūšis, kurios populiacija šalyje ženkliai gausėjo, yra žvirblinė pelėda.
Parengta pagal Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus pranešimą
