Velykos artėja, o su jomis – ir neišvengiamas klausimas: koks pyragas šiemet puoš šventinį stalą? Ir nors kepti tradicinį šimtalapį – tikras menas, reikalaujantis kantrybės ir įgūdžių, prekybos tinklo „Iki“ konditeris Thierry Lauvray siūlo kelią, kuris šventinę nuotaiką sukurs be jokio vargo: kviečia išbandyti kepinį, kuris skoniu ir traškumu bus panašus į tradicinį šimtalapį, tačiau jį paruošti lengviau. Kartą išmėginę šį receptą, jį kepsite ne tik per Velykas, nes bus pigu ir greita – o skonis nepaliks abejingų.
Prekybos tinklo „Iki“ lojalių pirkėjų apklausa atskleidė, kad daugelis lietuvių pyragą laiko būtinu Velykų stalo akcentu. Paklausus, be kurių patiekalų gyventojai neįsivaizduoja savo Velykų stalo, pyragus aplenkė tik kiaušiniai ir balta mišrainė.
„Velykų stalas Lietuvoje keičiasi lėtai – ir tai visiškai suprantama. Margučiai, balta mišrainė, silkė, kepiniai, krienai – tai ne tik patiekalai, bet ir vaikystės prisiminimai, šeimos ritualai. Pastebime, kad švenčių proga pirkėjai drąsiau eksperimentuoja, visgi Velykoms dauguma grįžta prie to, kas pažįstama ir patikrinta. Ir nors pyragas ar tortas – vienas dažniausiai minimų patiekalų tarp tų, kuriuos žmonės planuoja įsigyti jau paruoštus, nemažai švenčiančiųjų vis tiek renkasi kepti patys. Tą rodo ir auganti cukraus, sviesto paklausa – žmonės naudojasi nuolaidomis ir apsirūpina tuo, ko reikia ir kasdienai, ir šventėms“, – sako Gintarė Kitovė, „Iki“ komunikacijos vadovė.
Šimtalapis – kepinys su šimtamete istorija
Tradicinis, sviestu kvepiantis ir saldžiomis aguonomis viliojantis šimtalapis – vienas iš tų kepinių, kuriuos daugelis prisimena iš vaikystės. Laikoma, kad jo šaknys siekia XIV amžių, kai Vytauto Didžiojo kviečiama į Lietuvą atsikėlė totorių bendruomenė ir atsivežė savąsias kepimo tradicijas. Būtent totorės moterys šį pyragą ir kepė, ypač – Alytaus regione, o laikui bėgant receptas išplito.
Nors šimtalapio istorija siekia šimtmečius, šis turtingo skonio ir aromato kepinys vis dar vertinamas ir mėgstamas šiuolaikinių kartų. Tiesa, dažnas pabūgsta jį kepti pats. Suprantama: klasikinis receptas reikalauja ne tik kantrybės, bet ir tikro meistriškumo.
„Šimtalapis – vienas iš tų receptų, į kurį net patyręs konditeris žiūri pagarbiai. Jį kepu ir pats – šį pyragą pradėjome kepti „Iki“ parduotuvių kepyklose Kalėdų laikotarpiu, tačiau pirkėjams jis taip patiko, kad liko iki šiol. Prancūzijoje augau su kruasanais ir sluoksniuota tešla, tad maniau, kad šimtalapis man bus pažįstamas – tačiau ši lietuviška klasika turi savo charakterį ir reikalauja virtuoziškumo“, – sako Th. Lauvray.
Mielinė tešla turi būti iškočiota iki skaidrumo – turi būti tokia plona, kad pro ją kone būtų galima skaityti laikraštį. Kiekvienas lakštas atskirai tepamas sviestu, džiovinamas, o paskui sluoksniuojamas vienas ant kito. Pyrage turėtų būti galima suskaičiuoti visą šimtą lakštų – plonyčių, apgaubusių gardų aguonų ir razinų įdarą.
Šimtalapio istorija siejama ir su Krymo totorių kepamu pyragu burma. Tiesa, šis šimtalapio „pusbrolis“ paprastai būna nesaldus, o vietoj sluoksniuotos mielinės tešlos naudojama filo tešla. Šią idėją galima panaudoti ir ruošiant modernų kepinį, kuris primins mūsiškį šimtalapį: pasiskolinti iš giminingo pyrago tą patį plonučių lakštų principą ir pritaikyti mėgstamam šimtalapio skoniui. Rezultatas – traškus, sluoksniuotas kepinys, tik be ilgų valandų virtuvėje, paruošiamas greitai ir pigiai.
„Filo tešla labai atleidžianti klaidas – net jei lakštas šiek tiek suplyšta, niekas nepastebės. Šaldyta tešla gamybą palengvina, bet vieno nepakeičia – sviesto. Jį rinkitės kokybišką – ir negailėkite. Tai šio pyrago pagrindas, kaip ir kruasane: būtent jis suteikia tą traškumą ir kvapą, dėl kurių visi prašys antro gabalėlio“, – sako Th. Lauvray.
Tinginių „šimtalapis“
Reikės: 1 pakuotės filo tešlos (450 g), 300 g sviesto, 200 g aguonų, 100 g cukraus, 100 g razinų, 100 ml pieno, 1 šaukštelio vanilinio cukraus, cukraus pudros patiekimui.
Gaminame:
- Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Kepimo formą (apie 30×20 cm) ištepkite sviestu.
- Razinas užpilkite vandeniu. Aguonas užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite bent 15–20 minučių išbrinkti. Tuomet nupilkite vandenį, sumaišykite jas su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir pienu – gausite tirštą, kvapnų įdarą. Aguonas rekomenduojama trumpai sutrinti trintuvu – masė taps vientisesnė ir geriau laikysis tarp sluoksnių.
- Sviestą ištirpinkite, bet neužvirinkite. Filo tešlos lakštus išdėliokite ant stalo ir uždenkite drėgnu virtuviniu rankšluosčiu – taip jie nesudžius. Imkite po vieną lakštą, gausiai patepkite ištirpusiu sviestu ir dėkite į formą. Pakartokite su 4–5 lakštais – tai bus apatinis pagrindas.
- Ant pagrindo tolygiai paskirstykite pusę aguonų įdaro ir pabarstykite razinomis. Uždenkite dar 3–4 sviestu apteptais filo lakštais, paskirstykite likusį įdarą, razinas ir galiausiai sudėliokite paskutinius lakštus, kiekvieną jų tepant sviestu. Viršutinį lakštą patepkite ypač dosniai – nuo to priklausys traškumas.
- Kepkite 180 °C temperatūroje 30–35 minutes, kol viršus gražiai paauksuos ir taps traškus. Išėmę iš orkaitės, leiskite šiek tiek atvėsti, o patiekdami gausiai apibarstykite cukraus pudra.
- Patarimas: Aguonų įdarą galima praturtinti šaukštu medaus ar trupučiu citrinos žievelės – skonis taps sodresnis ir išraiškingesnis.
Parengta pagal „Iki“ pranešimą
