Piliakalnis dažnai suprantamas kaip supiltas kalnas, bet iš tiesų tai pilies kalnas. Iš esmės visi Lietuvos piliakalniai – natūralios kalvos, susiformavusios paskutinio ledynmečio laikotarpiu (maždaug prieš 13–22 tūkst. metų), o žmonės tik pritaikė šiuos gamtos darinius savo reikmėms.
Kaip sako Lietuvos geologijos tarnybos Kietųjų naudingųjų iškasenų ir kartografavimo skyriaus vyriausioji geologė Asta Jusienė, tyrimu, atliktu minint Lietuvos piliakalnių metus, siekta iš geologinės pusės įvertinti, kokios kilmės reljefo formose yra šios kultūros paveldo vertybės.
LGT žinovai išanalizavo 913 piliakalnių, apimančių visą šalies teritoriją
857 piliakalniai įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dar 56 vertybės – Lietuvos piliakalnių internetiniame atlase. Taip siekta įvertinti visų šiuo metu žinomų piliakalnių gamtinę kilmę.
Tyrimas atliktas naudojant geologinio kartografavimo duomenis. Vertintos piliakalnių vietų morfologinės ir genetinės ypatybės, nuogulų sudėtis, šlaitų struktūra ir aplinkinio reljefo pobūdis. Kai kuriuose piliakalniuose žinios gautos iš gręžinių ar atvirų pjūvių, kituose – iš kvartero geologinių ir geomorfologinių žemėlapių masteliu 1:50 000 arba 1:200 000.
Tyrimo rezultatai parodė, kad didžioji dauguma piliakalnių įrengta ant gamtinės kilmės reljefo formų: moreninių, fliuvioglacialinių ar limnoglacialinių kalvų (susiformavusių iš ledyno ir jo tirpsmo vandenų sąnašų), upių slėnių šlaitų kyšulių, keimų ar ozų keterų – siaurų, pailgų smėlio ir žvyro kalvų.
Šiose vietose žmonės išlygindavo aikšteles, supildavo pylimus ar iškasdavo griovius, bet pats reljefo pagrindas išlikdavo natūralus.
Tai matyti ir iš konkrečių pavyzdžių
Pavyzdžiui, Liškiavos ar Merkinės piliakalniai įrengti natūraliuose Nemuno slėnio šlaitų kyšuliuose, o Akvieriškės, Aučynų ar Jaciūnų piliakalniai – keiminėse kalvose, susidariusiose tirpstant ledynui.
Vis dėlto yra ir supiltinių ar stipriai žmogaus pertvarkytų piliakalnių. Tokių atvejų nėra daug, bet jie aiškiai išskiriami geologinėje analizėje
Pavyzdžiui, Dubičių piliakalnis (Varėnos r.) priskirtas technogeninės kilmės kalvoms – motams (t. y. suformuotoms žmogaus). Tuo tarpu kai kurie kiti, tokie kaip Skirsnemunės piliakalnis (Jurbarko r.), siejami su moto rūšimi, bet įrengti ant natūralaus reljefo pertvarkytų formų.
Geologinis požiūris leidžia tiksliau atskirti, kur gamta suformavo piliakalnių pagrindą, o kur žmogus reljefą kūrė ar iš esmės keitė. Tai papildo archeologų darbus ir leidžia pažvelgti į piliakalnius ne tik kaip į istorinius, bet ir kaip į geologinius Lietuvos kraštovaizdžio liudytojus.
