Kauno rajono Samylų seniūnijoje, Girionių kaime rastas naujas Girionių piliakalnis, pranešė Kauno marių regioninis parkas. Naujasis piliakalnis apaugęs krūmais ir medžiais, per jo šlaitus eina miško takas.
Piliakalnio kultūrinis sluoksnis dar netyrinėtas, tačiau medžių išvartose pastebėta degėsių, surinkta lipdytos keramikos šukių. Manoma, kad žmonių čia gyventa I–II tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Kultūros vertybių registre naujasis piliakalnis apibūdinamas kaip Kauno marių kranto aukštumos kiek lenktas kyšulys, juosiamas gana gilios plačios daubos ir griovos, 35 m ilgio ir 20 m pločio aikštelė apaugusi medžiais ir krūmais, šlaitai statūs, maždaug 13-18 m aukščio.
Piliakalnis iš vakarų pusės ribojasi su Pakalniškių piliakalniu ir VšĮ „Senelių rojus“ senelių namais.
Lietuvoje yra daugiau kaip 900 piliakalnių. Dauguma gražiausių ir pritaikytų lankymui piliakalnių yra saugomose teritorijose – nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose.
Piliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingos išorinės išvaizdos bei vidinės struktūros objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių.
Piliakalnis – supiltas kalnas. Supylę kalną , pilies iečiai – kariai saugo piliakalnį , nes ten galima gintis nuo nekadėjų, apsaugoti maisto atsargas, turtą. Ar ne taip?
Piliakalnis, dabar sakytume, yra latvizmo palikimas Lietuvoje. Tačiau žinant, kad lietuvių ir latvių kalbos išsikyrė apie V amžių, t.y. kai piliakalnių Lietuvos žemėse jau buvo, tai tokiu atveju latvių kalba tik padeda įminti žodžio piliakalnis pirminę reikšmę. Latvių pile, pilens – “lašas”. Vanduo lašų pavidalo yra lietus. Lietus vystantis žemdirbystei buvo labai svarbus žmogaus veikloje ir gyvenime. Tad piliakalniai gali būti radęsis kaip vandens lašo forma pagerbimo įrenginys ar net kaip lašų kapo genties žemėje vieta, t.y. atitinkamos bendruomenės žemės šventa vieta, kuri pagal pasaulėžiūrą buvo bendruomenės, genties saugotina – ginama nuo svetimųjų suteršimo ir išniekinimo. Tai buvo svarbu, nes manyta, kad į tokią vietą įžengus svetimajam ji taptų išniekinta. Dėl to sausros ar audros galėtų sunaikinti derlių, žemė nebeduotų vaisių. Tai yra užsimenama istorijos šaltiniuose apie Lietuvą ir lietuvius.
Tokiu atveju vargu ar žodį “piliakalnis’ būtų galima suprasti tik šiandieniškai lietuviškai kaip supiltą kalną.
Jeigu taip sudėtingai mūsų protėviai galvojo , tai belieka tik nulenkti galvą. .
Toks lietuvių senovėje buvo pasaulio, jo kūnų supratimas. Juk lietus krentančių lašų forma vandenį dalino visiems aplinkiniams po lygiai. Tai dieviškas gebėjimas, lietus dieviško principo reiškinys. Jis buvo suprantamas ne fizikos dėsnių žiniomis, o jo reiškimasis įsivaizduojamas poetiškai. Tokį supratimą kaip ir kalbą diegė poetinių gebėjimų turintys asmenys – žyniai. Pvz.,krentančio lietaus lašo susigėrimas į žemę galėjo būti supratama kaip vandens egzistavusio lašo pavidalu mirtis, aukojimasis, kad augalai augtų, jų gyvybė (atgijimas) rastųsi. Žodžiu, protėviai gyveno filosofiškai poetiškai suprantamame pasaulyje, iš to ir tokią poetišką kalbą, dvasią turime.