Naujos žinios apie saugomus Lietuvos paukščius

Ilgus dešimtmečius pagrindinis gamtininkų naudotas paukščių apskaitos būdas buvo gyvas jų balsų klausymasis miške, tačiau technologijos sėkmingai žengia ir į ornitologiją.

Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai išbandė užsienyje vis plačiau naudojamą būdą, kuriame paukščių apskaitoms vykdyti pasitelkiami autonominiai garsų įrašymo prietaisai.

Būdas ne tik pasiteisino tiriant sunkiai aptinkamas genių ir pelėdų rūšis, bet ir atnešė naujų žinių apie saugomų paukščių ekologiją ir populiacijos būklę.

Šią savaitę mokslininkai pristatys rezultatus saugomų teritorijų žinovams, kitiems žinovams ir pasiūlys taikyti technologiją visoje Lietuvoje.

„Pasitelkėme paukščių balsų įrašymo aparatūrą ir specialią kompiuterinę garsų analizės programą.

Įrenginius kėlėme į tyrimų taškuose esančius medžius, garso įrašai buvo daromi užprogramavus prietaisus įrašinėti ankstyvo ryto laiku.

Vėliau tuos įrašus analizavome programoje, kuri išskirsto skirtingų paukščių balsus pagal jų skleidžiamą pobūdį“, – technologijos veikimo principą aiškina mokslininkų grupės vadovas prof. dr. Gediminas Brazaitis.

Lutučių populiacija viršijo lūkesčius

Pasak jo, šis būdas suteikė naujų žinių apie Lietuvai įprastų rūšių ekologiją.

„Pavyzdžiui, pavyko patikslinti baltnugario ir tripirščio genių aktyvumo laikotarpius.

Tradicinėje apskaitos metodikoje nurodyta jų klausytis keturias valandas nuo aušros, o pasirodė, kad jie pradeda aktyviai tarškinti likus dar valandai iki aušros, o aktyvūs būna pusantros valandos po saulės patekėjimo.

Taigi šios naujos žinios leis mums gauti tikslesnius duomenis apie tikrą saugomų paukščių rūšių būklę.

Tikėtina, jog dalis individų išsisukdavo nuo budrių ornitologų ausų“, – teigia prof. dr. Gediminas Brazaitis.

Tyrimai parodė ir tai, jog Europoje saugomų lutučių populiacija Lietuvoje, tikėtina, yra didesnė, nei manyta iki šiol.

„Ištyrę keturis lutučių apsaugai išskirtus miškų masyvus – Labanoro, Rūdninkų ir Dainavos girias bei miškus Aukštaitijos nacionaliniame parke – užfiksavome praktiškai du kartus daugiau lutučių, nei buvo žinoma iš tradicinių apskaitų.

Tai gali reikšti, jog lututės yra pasiekusios savo gausos ribą, ir joms nėra kur daugiau gausėti, nes dauguma tinkamų teritorijų tirtuose miškuose jau yra užimtos“, – tyrimo rezultatus apžvelgia Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas.

Stipriai pranoksta tradicinę apskaitą

Pasak profesoriaus, šis naujas būdas leidžia gauti tikslesnius ir patikimesnius rezultatus, nes vykdant įprastinę apskaitą egzistuoja daug veiksnių, kurie didina paklaidą.

„Norėdami užfiksuoti retų geninių paukščių balsus, ornitologai turi keltis dar naktį ir vykti į mišką, kad auštant jau galėtų jų klausytis.

Tačiau apskaitų veiksmingumą lemia ir besikeičiančios oro sąlygos (tarkim, pakeliui į mišką subjuro oras ir paukščiai tapo nebeaktyvūs), ir kvalifikacijos skirtumai.

Natūralu, kad vieni stebėtojai yra labiau įgudę, kiti mažiau.

Patirtis įgaunama ir metams bėgant, todėl skirtingų žinovų atliktų stebėjimų rezultatai skiriasi“, – dėsto prof. dr. G. Brazaitis.

Tuo tarpu garso įrašų taikymas leistų vieniems žinovams pasitarti su kitais, nusiuntus dvejonę sukėlusį balsą.

„Miške trumpai išgirdęs kažkurio genio tarškinimą nepaprašysi jo pakartoti, o turint įrašą, galima juo pasidalinti su labiau patyrusiu kolega“, – aiškina profesorius.

Be to, technologijos panaudojimas leistų atpalaiduoti patyrusius ornitologus nuo rutininių darbų ir nukreipti jėgas į kitų gamtai svarbių darbų ar retų rūšių paiešką.

„Aukštos kvalifikacijos ornitologų, kurie galėtų profesionaliai vykdyti apskaitas, nėra daug.

Jų turbūt niekada nebus daug, kaip ir kiekvienų aukštos kvalifikacijos žinovų.

Tad šitaip mes galime išvengti juodo intensyvaus darbo paukščių veisimosi metu, nes dalį užduočių galėtų atlikti apmokytas technikas, kuris gebėtų pakabinti prietaisą medyje, paleisti jį, pakeisti atminties korteles.

Tada žinovo dalyvavimo reikėtų neaiškiems įrašams patikslinti ir apibendrinimams daryti“, – teigia prof. dr. G. Brazaitis.

Galiausiai, tai padės sustiprinti tiriamų rūšių apsaugą.

„Pirmas apsaugos žingsnis visada yra radaviečių nustatymas.

Tada jau galima rengti ir įgyvendinti konkrečias apsaugos priemones.

Vadinasi, kuo tikslesnius duomenis turėsime apie retųjų rūšių užimamas teritorijas, tuo geriau galėsime jas apsaugoti“, – džiaugiasi Vytauto Didžiojo universiteto Miško mokslų katedros profesorius dr. Gediminas Brazaitis, vadovavęs naują technologiją išbandžiusiai mokslininkų grupei.

Tyrimas atliktas įgyvendinant LIFE programos integruotąjį projektą „Naturalit“, kurio tikslas – sustiprinti visos Europos mastu saugomų rūšių apsaugą Lietuvoje ir užbaigti steigti „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą ten, kur gamtinių vertybių apsauga dar nėra užtikrinta.