Kviečiama teikti santraukas konferencijai „Lietuvos Helsinkio grupės 50-metis: disidentinių judėjimų raida Vidurio ir Rytų Europoje“

Rugsėjo 24–25 d., Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Kaune, vyks konferencija „Lietuvos Helsinkio grupės 50-metis: disidentinių judėjimų raida Vidurio ir Rytų Europoje“.

XX a. antroje pusėje Lietuva ir kitos Vidurio bei Rytų Europos šalys patyrė dešimtmečius trukusią totalitarinių režimų priespaudą.

Nors šie režimai norėjo suskaldyti visuomenę, žmonių laisvės siekis ir pastangos atkurti solidarumą peržengė politines sistemas, istorines aplinkybes ir kultūrinius skirtumus. Tai paskatino įvairių neformalių bendruomenių ir disidentinių judėjimų, pakeitusių ginkluotą pasipriešinimą, atsiradimą.

Nors šių judėjimų ištakos kyla iš sovietinės okupacijos patirties ir platesnio Sovietų bloko, disidentizmo istorija regione taip pat skatina suprasti procesus postkomunistinėse ir postsocialistinėse visuomenėse, kuriose naujos pilietinio pasipriešinimo ir nesutarimo formos vystosi ir XXI amžiuje.

1975 m. trisdešimt penkios valstybės, įskaitant Sovietų Sąjungą, pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriuo sovietų valdžia pirmą kartą įsipareigojo gerbti žmogaus teises. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šių įsipareigojimų nebus laikomasi. Kaip reakcija į tai, atsirado disidentinių judėjimų, siekusių stebėti ir viešinti Helsinkio susitarimų pažeidimus.

Šių sumanymų palikimas peržengė vėlyvojo sovietmečio ribas, kurdamas pilietinį aktyvizmą, žmogaus teisių diskursą ir tarptautinius solidarumo tinklus, kurie išlieka aktualūs šiandieninėje Vidurio ir Rytų Europoje bei kituose postsocialistiniuose kontekstuose.

Įkvėpta Maskvos Helsinkio grupės, Lietuvos Helsinkio grupė buvo įkurta 1976 m. lapkričio 25 d. kaip nepriklausoma visuomeninė organizacija, skirta dokumentuoti žmogaus teisių pažeidimus, religinę diskriminaciją ir politinę represiją sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Nepaisydama intensyvaus KGB spaudimo ir persekiojimo, ji veikė atvirai ir tapo svarbiu disidentizmo simboliu. Grupė atliko dvejopą vaidmenį. Tai pranešė tarptautinei bendruomenei apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje ir vienijo įvairius Lietuvos visuomenės sluoksnius bendrų žmogaus teisių pagrindu.

Šiandien jos patirtis skatina apmąstyti ne tik istorines pasipriešinimo formas, bet ir disidentizmo tęstinumą bei transformacijas šiuolaikinėse postkomunistinėse visuomenėse, ypač ten, kur demokratijos nuosmukis, autoritarinės tendencijos ar nauji pilietinių laisvių ribojimai skatina disidentinių judėjimų atsinaujinimą.

2026 m. Lietuva minės Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimo 50-metį – svarbų laiką disidentizmo ir žmogaus teisių judėjimo istorijoje Lietuvoje ir regione.

Šia proga kviečiama mokslininkus, tyrėjus ir žinovus teikti santraukas konferencijai, skirtai Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimui, organizaciniams iššūkiams, veiklai ir palikimui bei platesniam 8-ojo dešimtmečio ir vėlesnių laikotarpių disidentiniam judėjimui nagrinėti.

Konferencija taip pat skatina istorikų ir šiuolaikinės politikos tyrėjų dialogą, analizuoti, kaip vėlyvojo sovietmečio disidentizmo tinklai, papročiai ir moralinis autoritetas veikia arba kontrastuoja su šiandieniniu pilietiniu aktyvizmu ir nesutarimo formomis postkomunistinėse ir postsocialistinėse šalyse.

Konferencijos tikslas

Išsamiai nagrinėti disidentinius procesus, prasidėjusius XX a. 8-ajame dešimtmetyje, jų organizacinius tikslus, veiklos formas ir poveikį politinei bei socialinei aplinkai sovietų okupuotoje Lietuvoje ir kitose šalyse.

Taip pat skatinami pranešimai, analizuojantys šiuolaikinius disidentinius judėjimus, pilietinio pasipriešinimo sumanymus ir žmogaus teisių gynimą postkomunistinėse ir postsocialistinėse valstybėse, ypač ten, kur ginčijamos viešosios erdvės, saviraiškos laisvė ar pagrindinės pilietinės teisės.

Konferencija daugiausia dėmesio skirs Lietuvos Helsinkio grupės istorijai ir platesniam disidentiniam judėjimui XX a. 8-ajame dešimtmetyje bei vėliau.

Kviečiama teikti pranešimus šiomis temomis

Helsinkio grupių veikla ir istorija Lietuvoje bei kitose Sovietų Sąjungos okupuotose ar valdomose šalyse.

Pogrindinių judėjimų, tautiškai nusiteikusių visuomenių ir Helsinkio grupių sumanymo sąveika.

Disidentinės veiklos strategijos ir žmogaus teisių gynimas sovietinio režimo sąlygomis.

Kultūrinio ir intelektualinio pasipriešinimo judėjimai.

Religinių bendruomenių vaidmuo disidentizmo ir nesmurtinės kovos už laisvę kontekste.

Tarptautinė parama disidentams, žinių sklaida ir tarptautinis bendradarbiavimas.

Lyginamosios disidentinių judėjimų Sovietų bloke analizė ir jų ryšiai su Vakarų paramos tinklais.

Sovietų piliečių problemos siekiant teisės keisti ar palikti gyvenamąją vietą. Atkreipti dėmesį į žydų bendruomenės pastangas.

Disidentinių papročių tęstinumas ir transformacijos postkomunistinėse bei postsocialistinėse visuomenėse.

Šiuolaikinės pilietinio pasipriešinimo, žmogaus teisių gynimo ir disidentinio pobūdžio judėjimų formos Vidurio ir Rytų Europoje bei kituose postsocialistiniuose regionuose.

Atmintis, įamžinimas ir disidentinio paveldo politinis panaudojimas šiuolaikinėse politinėse diskusijose.

Reikalavimai santraukoms

Santrauka neturi viršyti 300 žodžių. Joje turi būti nurodytas pranešimo pavadinimas, autoriaus (-ių) vardas (-ai) ir pavardė (-ės), taip pat trumpos biografijos (iki 200 žodžių kiekvienam autoriui). Pateikimo forma – vienas PDF failas.

Kiti duomenys

Santraukų pateikimas ir klausimai: helsinki50@vdkaromuziejus.lt

Dalyvavimo ir registracijos mokesčio nėra.

Po konferencijos pranešėjai bus kviečiami teikti straipsnius recenzuojamam moksliniam žurnalui.

Formatas – kontaktinis (išimtys svarstomos individualiai)

Pranešimo trukmė – 20 min. (+ 10 min. diskusijai)

Darbo kalba – anglų

Svarbios datos

Santraukų pateikimo terminas – 2026 m. gegužės 10 d.

Pranešimų priėmimo patvirtinimas – 2026 m. birželio 1 d.

Konferencija – 2026 m. rugsėjo 24–25 d.

Konferencijos rengimo komitetas:

Darbo grupės vadovas – Andrius Kupčinskas, Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Nariai:

prof. dr. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universitetas, dr. Kristina Burinskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, dr. Laurynas Peluritis, Vilniaus universitetas, dr. Valdemaras Klumbys, Lietuvos istorijos institutas, dr. Zigmas Vitkus, Klaipėdos universitetas.

Kontaktinis asmuo Leonardas Augustis – helsinki50@vdkaromuziejus.lt

Rengėjai: Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos istorijos institutas.

Partneriai: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.