Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aukšta kilmė atverdavo galimybes siekti įtakos, svarbių pareigybių. Kaip noras užimti dar kilmingesnę padėtį, šeimos herbo simboliai nulemdavo politinį, socialinį to meto valstybės gyvenimą, naujausioje knygoje „ORIGO ET ARMA. Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje“ atskleidžiahumanitarinių mokslų daktarė Agnė Railaitė-Bardė.
A. Railaitė-Bardė domėjosi LDK kilmingųjų kilmės ir heraldikos svarba. Pasak jos, iki šiol buvo labiau tyrinėjama miestų, valdovų heraldika, reali kilmingųjų genealogija, tačiau atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio išvengė procesas, kaip kilmingieji konstravo savo giminės genealoginį portretą ir heraldiką.
Šeimos herbe vaizduotą informaciją apie kilmę šiandien būtų galima lyginti su darbų aplanku (portfolio) arba vizitine kortele. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų visuomenėje genealoginė samprata ir heraldika buvo svarbūs sraigtai, padėję suktis didelio masto socialiniam, politiniam ir kultūriniam mechanizmui.
LDK kilmingieji, norėdami stiprinti savo įtaką, herbus kūrė kartais remdamiesi legendomis ar stverdamiesi už siūlo, kad tarp giminės heraldinių ženklų atsirastų žymiausių Europos giminių simbolių, jų genealoginius medžius puoštų garsiausi vardai, net jei šios giminystės nebūtų galima pagrįsti kraujo ryšiu. Kilmingieji ypač siekė pabrėžti savo giminystę su didžiais karvedžiais, šventaisiais, dvasininkais, fundacinę, labdaringą veiklą vykdžiusiais asmenimis.
Asmeniniuose herbuose neretai atsispindėdavo tolimesnių, bet įžymesnių giminių heraldika, pareigybiniai simboliai, legendinė genealoginė savimonė, aukštą statusą rodantys ženklai. Tai galėjo išreikšti įvairios insignijos, pavyzdžiui, etmono buožė, skydininkai.
Antai herbą laikantis ant patrankos sėdintis karys simbolizavo kašteliono pareigybę, o meška – ne tik legendinę romėniškąją kilmę, Žemaitijos taurininko pareigybę, bet ir sąsajas su žymia Orsinių (Orsini) gimine. Žymiausios LDK giminės save kildino iš romėnų.
Įdomu, kad visoje Europoje kilmingieji ieškojo įspūdingų giminės pirmtakų. Ir žiaurus hunų vadas Atila buvo geriau nei niekuo nepasižymėjęs krikščionis.
A. Railaitė-Bardė teigia, kad buvo imamasi įvairių būdų, kaip įtvirtinti savo statusą, jog genealogijos medis žėrėtų skaisčiau nei kitų, o istoriniuose šaltiniuose yra aprašytų faktų, kai, pavyzdžiui, varžytasi dėl kilmingos nuotakos rankos.
„Viena iš istorijų – kunigaikščio Jonušo Radvilos, kuris, nepaisydamas to meto jungtinių herbų jungimo taisyklių, į savo jungtinį herbą įtraukė ir nuotakos naudotą Vytį. Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraitis ir giminės heraldika tuo metu buvo daugelio jaunikių akiratyje, ji savo laiku buvo geidžiamiausia nuotaka“, – sako šią ir panašias istorijas knygoje aprašiusi A. Railaitė-Bardė.
„Ši knyga „Origo et arma. Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje“ padės įminti ne tik kilmingųjų genealoginės savimonės ypatybes, bet ir jų heraldikos reikšmę, funkcijas ir mįsles. Atskleis, kokiu principu būdavo sudaromi kilmingųjų jungtiniai herbai, kodėl jų heraldikoje karaliavo ne viena fantastinė būtybė, herbą laikydavo ant patrankos sėdintis karys ar kiek antspaudų galėjo turėti vienas kilmingasis. Kokią funkciją kilmingųjų heraldikoje atliko skydininkai? Kokia buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingų vyrų ir moterų, katalikų ir unitų dvasininkų heraldika? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus slypi ne tik knygos tekste, bet ir gausiose iliustracijose, kurių didžiąją dalį išvysite pirmieji“, – rašoma ši veikalą išleidusio Lietuvos istorijos instituto pranešime.
Keista, kad giliau nei XVI amžius mūsų istorijoje kastis nedrįstama, tad vis tie patys aplenkėję bajorai su ereliais, o ne Vyties saugotojai. Ir vėl XIII-XIV a. Lietuvos KARALYSTĖS tarsi nebuvę, kaip nebuvę Gedimino ar Algirdo IMPERINIO masto valstybės. Kada baigsime save žeminti ir niekinti?
Kaip tada tapdavo kilmingaisiais, taip, kaip dabar? Juokinga iki ašarų tada.
Pradžia gamtoje. Kiekvienam gyvūnėlių pulkui turi vadovauti autoritetas. Jiems autoritetas – fizinė jėga, karingumas. Toks pripažįstamas vadu.
Bent jau vienas būdas – užkariavimas. Šmotą kaimyninės tautos/karalystės žemės užgrobei, pagal tų laikų teisę ir moralę jis su vietos gyventojais tampa tavo teisėta nuosavybe, tau prieš asmenvardžius priklauso ,,iš” (fon, de la, ar kt.), ir prašom.
Vėlesnis būdas – karalius už kažkokius nuopelnus apdovanoja. Titulas rodo, jog virš tavęs yra tik karalius.
Nuopelnai anais ir šiais laikais netapatūs. Pvz., šiais laikais DB karalienė lordo titulą dainininkui padovanojo 🙂
Man jokio įspūdžio nedaro nei lordai, nei princesės, nei patriarchai, nei bajorai, nei prezidentai, nei mis Visata, nei misis Lietuva, nei oligarchai, nei Eurovizijos nugalėtojai, nei karalienės, nei begalybė jų palikuonių. Eiliniai mirtingieji, dažniausiai vidutinybės (geriausiu atveju), tik kad su lipdukais 🙂
Kodėl “ereliais” ir sulenkėję? Teisa, bajorų giminių heraldikoje Vyties taip pat nėra.
Mano giminė taip pat turi bajoriškų žaknu (neneuostabu – Žemaitijoje kone visos giminės jų turi). Ir heraldikoje (kiek pavyko išsiaiškinti) visai ne eraliai, Vyčiai ir net ne meškos, o kažkas panašaus į ant dviejų kojų stovinčius stilizuotus liūtus. Gal čia Kuršo įtaka?
Ereliai herbuose būdingi slavams (lenkams, rusams- dvigalvis), taip pat germanams, gal ereliai išreikšdavo klajoklišką gyvenimo būdą? Nemažai ir liūtų kažkodėl šiaurės skandinavuose. Aisčiams-baltams būdingi geometriniai abstraktūs ženklai, pvz., Sapiegoms – vertikali strėlė su brūkšniu per vidurį. Sušlėktėjusios giminės paišė natūralistinius vaizdus – kardą laikanti ranka, įvairūs gyvūnai ir pan. Tai vis lenkų “dovanos” lietuvių šeimoms, kai stengtasi prisisiurbt prie galingos Lietuvos valstybės gėrybių…
Liūtai į Lietuvą yra atsinešti iš persų karaliaus Kiro laikų. Beje, ir pats persų vardas giminiuotinas su prūsų vardu. Nors kuršių kalba pagal fonetiką laikoma artimesnė prūsams negu lietuviams. Tačiau “stilizuoti liūtai” yra būdingi ir Vilniui, jo kraštui, jie yra ir virš Aušros vartų. Todėl į Žemaitiją herbai su “stilizuotais liūtas” yra veikiau atkeliavę iš Vilniaus žemių kartu su jose jau buvusio feodalizmo plėtimu į dabartinės Žemaitijos plotus, keliantis ir kuriant bajorams nuo Vilniaus dvarus (pilaites) nefeodalizuotose (ir gal dėl to net praretėjusiose) kuršių žemėse. Labai gali būti, kad feodalizmo kaip dvarų-pilaičių radimasis tose žemėse ir patį Žemaitijos pavadinimą joms davė. Tuo bajorų atsikėlimu paaiškintinas ir patas tas faktas, kad “Žemaitijoje kone visos giminės bajorų šaknų turi”. Kadangi ‘turėti žemės ir turėti ūkį’ reiškia tą patį, tokiu atveju yra pagrindo manyti, kad iš reikšmės “turėti žemės” radosi Žemaitijos, o – reikšmės ‘turėti ūkį’ – Aukštaitijos pavadinimai. Taip feodalizmo plėtojimasis Lietuvos žemėse vienus lietuvius padarė aukštaičiais, kitus – žemaičiais vadinamus.
Dr. A. Railaitė – Bardė pristato XVI – XVIII a. LDK didikų herbų sudarymo analizę, knygoje pateikdama ir tų herbų atvaizdų kaleidoskopą. Todėl ankstesni už XVI – XVIII a. LDK Mindaugas, LDK Traidenis, LDK Vytenis, LDK Gediminas, LDK Algirdas, LDK Kęstutis, LDK Birutė, LDK Vytautas ir daugelis kitų buvusių mūsų valdovų bei didikų į dr. A. Railaitės – Bardės akiratį nėra patekę.
Iš pastabų matome, kad pageidautina, kad Lietuvos Istorijos Institutas išleistų analitinį ir iki XVI amžiaus LDK valdovų bei didikų herbų kaleidoskopą. Juolab, kad prie Vyčio vyksta Seimo posėdžiai, spaudos konferencijos Seimo rūmuose, rūmuose dalyvauja taip pat ir Gedimino Stulpų herbo atributika. O, kur dar Geležinio Vilko atributinio ženklo analizė ir t. t. Jeigu dr. Railaitei – Bardei tai nėra įkandama (ji ėjo lengvesniu keliu), tai ne vieną su dr. ir prof. titulais mokslo žmogų LII savo žinioje, juk, turi.
LDK pavadinimas šaltiniuose pavadinimas tik po Horodlės sutarties (1413 m.). Iki tol kronikose iki tol Lietuva įvardijama pavadinimu, susidedančiu iš šio vieno žodžio, o jos valdovai įvardijami žodžiu reiškiančiu karaliaus statusą. Atkelti LDK pavadinimą Mindaugo – Kęstučio laikų Lietuvai yra problematiška – tam nėra šaltinių patvirtinto istorinio pagrindo.
Kas dėl dr. A. Railaitės-Bardės atliktos LDK didikų herbų sudarymo analizės, tai regis gali būti daugiau Lenkijos, o ne Lietuvos istorijos reikalas. Pritarčiau Rimvydui, kad derėjo imtis pateikti Lietuvos karalių, pradedant Mindaugu, herbų atvaizdų kaleidoskopą.
Su Kažin pastaba sutinku.
Kodėl nedrįstama žengti į mūsų XIII-XIV amžius? Nes tai buvo savarankiška galinga valstybė – karalystė. O jos ženklai buvo geometriniai, liudijantys ilgametę istorinę tradiciją, tad visiems buvo aišku, ką reiškia Gediminaičių stulpai ar Darnos kryžius, kuris palaimintas Perkūno ženklu (X), taip pat dvigubas kryžius – runa T, reiškianti tūkstantį — toks ženklas ant skydo reiškia “tūkstantininką” , o ne šimtininką. Todėl Žalgirio mūšio metu jis yra ant Jogailos, kaip vyriausio vado skydo. Tai ne Jogailaičių nuosavybė.
Kiekvienas mokslininkas ir tyrinėtojas renkasi savo tyrimų kryptį. Dr. Agnė Railaitė – Bardė atlieka mokslinius tyrimus vienu aspektu, kiti – kitu. Nemanau, kad mokslininko kelyje, tyrimuose renkamasi tik lengvesnis kelias, kaip teko pastebėti viename komentare. Atliktas fundamentalus darbas. Sveikintina!
Be abejo, darbas atliktas geras ir prasmingas. Tačiau vistiek negalima nesistebėti, kodėl mūsų istorikai niekaip neišdrįsta paliesti tų laikų, kai Lietuva buvo didi valstybė, o Lenkiją sudarė tik padrikos viena su kita bekariaujančios kunigaikštėlės. Taip buvo nuo XI iki XIV amžiaus, kol pagaliau 1320 metais Lokietka buvo pripažintas Krokuvos karaliumi (dar ne Lenkijos), be to, Gediminas išleido dukterį Aldoną jam į marčias. Ji tapo Lenkijos karaliene -Lokietkos sūnaus Kazimiero žmona. Buvo gražūs laikai, apie kuriuos kažkodėl lenkai kalbėti gėdinasi…
Kiekvienas mokslininkas pasirenka savo mokslinio domėjimosi kelią. Ar tai būtų istorikas, matematikas, fizikas. Manau, kad atsiras istorijos tyrėjų, kurie susidomės, atliks tyrimus ir apie Jums rūpimą istorijos laikotarpį. Palinkėkime jiems sėkmės nelengvame, kaip ir visiems mokslininkams, tyrinėjimų ir ieškojimų kelyje 🙂
„Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.“