Kalbininkui ir pedagogui Andriui Ašmantui –120 metų

Kalbininko Andriaus Ašmanto (1906 02 24–1941 05 19 )atminimą puoselėja jo lankyta Lauryno Ivinskio Rietavo gimnazija, kurioje rengiamos respublikinės mokinių lietuvių kalbos olimpiados kalbininko Andriaus Ašmanto žymeniui laimėti. Iš Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus gegužę atkeliaus ir fotodokumentinė paroda „Kalbininkas Andrius Ašmantas 1906─1941. Sugrįžimas į Rietavą“. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, gegužės 7-ąją, J. Lankučio viešojoje bibliotekoje vyks Andriui Ašmantui skirta popietė, kurioje pranešimus skaitys kalbininkai dr. Albinas Drukteinis, dr. Aldonas Pupkis ir literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas.

Prieš Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, kuri minima vasario 21-ąją, ir Andriaus Ašmanto gimtadienį Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė kalbina Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininką, Klaipėdos universiteto Filologijos katedros profesorių dr. Albiną Drukteinį apie Andriaus Ašmanto Klaipėdos (1935─1938) laikotarpį, jo asmenybę ir kai kuriuos neilgo, bet ryškaus gyvenimo kontekstus.

A.D.: Įsitraukimas į kokią nors veiklą paprastai jau ryškėja jaunystėje, net vaikystėje. Andrius Ašmantas mokydamasis Rietavo progimnazijoje buvo aktyvus moksleivis: dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje, metus buvo jos pirmininku, skaitė įvairių paskaitų, pranešimų gana įvairiais, neretai gerokai teoriniais klausimais, iš savo apylinkių užrašinėjo tautosaką, net turėjo privačių pamokų.

Aktyvumo jam netrūko ir mokantis Telšių gimnazijoje, mokytojų seminarijos mokytoju dirbo studijuodamas Lietuvos (dabartiniame Vytauto Didžiojo) universitete Kaune. Buvo ir įvairių draugijų narys.

Įsitraukti į kalbos praktinius ir teorinius svarstymus jam nebuvo sunku, nes universitete studijavo kruopščiai, gilinosi į įvairius kalbos dalykus, laikė egzaminus gerais ir labais gerais pažymiais. Jo dėstytojai buvo žymūs to meto kalbininkai – Pranas Skardžius, Antanas Salys, Alfredas Senas, Juozas Balčikonis.

Universiteto bendramoksliai buvo Mykolas Durys, Zigmas Kuzmickis, Jurgis Talmantas, Petras Būtėnas, Kazys Alminauskis, Jonas Dumčius ir kiti. Dirbdamas mokytoju studijų metais, o ypač vėliau rašė straipsnius įvairiais švietimo ir pedagogikos klausimais. Aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungą. Kaip rašė dienoraštyje, jis norėjo viskuo domėtis, visur būti, visur dalyvauti.

Su tokiu pat aktyvumu jis dėjosi ir prie Lietuvių kalbos draugijos kūrimo. Matyt, šios srities veikla jam atrodė patraukli, o ir šiaip jis jau buvo pasireiškęs kaip geras organizatorius, todėl buvo tarp aktyviausių Draugijos kūrėjų, jos veiklos organizatorių.

Skaitydami steigėjų sąrašą, pirmąją valdybą, matome Andriaus Ašmanto arba dėstytojus, arba studijų bendramokslius – Balčikonį, Salį, Skardžių, Talmantą (dar ir kraštietį), Alminauskį. Taigi bendraminčių netrūko, veikla Draugijoje patiko, todėl buvo nuosekli, nuolatinė net ir darbo Klaipėdoje laikotarpiu.

D.B.: Pasak A. Pupkio, parašiusio monografiją „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“, „…paskyrimas į Klaipėdą jam buvo visiškai nelauktas ir netikėtas. Jis jau buvo tvirtai įleidęs šaknis Kaune: su malonumu dėstė „Aušros“ berniukų gimnazijoje, sėkmingai darbavosi Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungoje ir Lietuvių kalbos draugijoje, aktyviai reiškėsi spaudoje, rašydamas daugiausia pedagoginiais klausimais ir vieną kitą dalykėlį iš kalbos.“ Vis dėlto tai buvo ir naujų galimybių laikotarpis jaunam mokslininkui ir pedagogui?

A.D.: Tiesioginė paskyrimo priežastis iš tiesų buvo atsitiktinė: atsisakius dėstytojo pareigų Klaipėdos pedagoginiame institute kitam dėstytojui, į tas pareigas 1935 m. spalio antroje pusėje buvo paskirtas Andrius Ašmantas. Kartu perėmė ir buvusį ankstesnio dėstytojo darbą Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kodėl buvo pasirinktas Ašmantas, galima nesunkiai nuspėti.

Kaip anksčiau minėta, jo veikla buvo jau matoma, įvairi, domėjimasis įvairiais kalbos, pedagogikos, apskritai kultūros klausimais, organizaciniai gebėjimai puikiai tiko darbui Klaipėdoje. Be to, jis buvo kilęs iš šio Lietuvos pakraščio.

Tokio žmogaus pasirinkimą galėjo lemti ir bendresnis Vyriausybės rūpestis Klaipėdos krašto padėtimi. Ką tik buvo pasibaigęs Noimano–Zaso bylos nagrinėjimas ir teismas, nacistinės nuotaikos buvo gana stiprios.

Matyt, dėl ekonominių ir kultūrinių priežasčių buvo įkurti Prekybos institutas (1934 m.), Pedagoginis institutas (1935 m.). Kalbininko, pedagogo reikėjo ir institutams, žinoma, ir gimnazijai, reikėjo aktyvaus lietuvybės propaguotojo.

Darbą Klaipėdoje galima laikyti svarbiu Andriaus Ašmanto ir kaip pedagogo, ir kaip mokslininko augimo laikotarpiu. Parengti dalykų kursai instituto studentams yra kur kas aukštesnio lygio nei gimnazijoje. Kaip pastebi A. Pupkis, stengtasi labai neatsilikti nuo Vytauto Didžiojo universiteto atitinkamų disciplinų lygio.

Tokiems kursams parengti reikėjo pasigilinti į teorinius klausimus, apgalvoti kursų sandarą, parengti programas. O dalykai buvo gana įvairūs – bendrosios kalbotyros ir kalbos istorijos, fonetikos, žodžių darybos, sintaksės, dialektologijos.

Institute Ašmantas skaitė ir literatūros dalykus – bendrąjį įvadą į literatūros paskaitas, atskirų rašytojų kūrybai skirtus kursus. Galima manyti, kad iš literatūros paskaitų išaugo jo studija „Kūrybinis Putino pasaulis“, išspausdinta Pedagoginio instituto leidinyje „Pedagoginis metraštis“.

Apskritai Ašmantui rūpėjo lituanistinis pedagogų rengimas institutuose (iš tikrųjų Klaipėdos institute, nes daugiau pedagoginių institutų Lietuvoje tuo metu nebuvo) – jo straipsnyje „Kelios pastabos dėl pedagoginių institutų“ „Vairo“ žurnale (1936 m.) minima svarba dėstyti vaikų literatūrą, tautosaką, pažinti kalbos prigimtį. Visa tai klojosi į Andriaus Ašmanto kaip kalbininko ir pedagogo patirties kraitį.

D.B.: Tuometinė Klaipėdos krašto direktorija buvo nustačiusi, kad Klaipėdos krašto pradžios mokykloms rengiami mokytojai turi išeiti papildomai Klaipėdos krašto tarmes, istoriją, geografiją ir kt. Andrius Ašmantas, be kita ko, dėsto Klaipėdos krašto tarmes ir vokiečių kalbą. Kiek svarbus tada ir dabar mokytojui „savojo“ ar to krašto, kuriame dirbi, kalbos ypatumų ir istorijos, tradicijų išmanymas?

A.D.: Daugiasluoksnė kultūrinė ir konkrečiai kalbinė aplinka vertė ir valdžios institucijas, ir joms pavaldžius tarnautojus (pedagogai tokie ir buvo) ieškoti įvairių būdų, kaip pasiekti norimų tikslų. Natūralu, kad toje aplinkoje dirbančiam lituanistui labai naudinga išmanyti krašto tarmes, bent kiek nors mokėti vokiečių kalbą, jei jis nebuvo iš Klaipėdos krašto (administracinio Klaipėdos krašto gyventojai lietuviai paprastai mokėjo vokiškai), todėl ir Instituto programoje buvo V semestre dėstomos krašto tarmės, vokiečių kalba.

Puikiai žinome, kad dalykas labiau patinka, jei patinka pedagogas, dėstantis tą dalyką. Pedagogas, galintis atpažinti tarminius dalykus mokinių kalboje, sugebantis paaiškinti skirtumus tarp jo tarmės ir bendrinės kalbos, o šiuo atveju suprasti „šišioniškių“ kalbą ir santykį su vokiečių kalba, jos įtaką lietuviškai tarmei pakelia ir mokymosi lygį, ir pedagogo autoritetą mokinio akyse.

Tai aktualu ir šiuo laiku, kai tarmės darosi įprasta bendravimo, net oficialesnio minčių dėstymo kalba. Žemesnėse klasėse ką nors paaiškinti pamokoje tarmiškai mokiniui gali būti lengviau nei bendrine kalba – jos dar nėra įgudęs vartoti. Iš kito Lietuvos pakraščio atkakusiam pedagogui, žinoma, nei pavyktų, nei stengtis reikėtų kalbėti vietine tarme, bet suprasti  mokinį, turėti sveiką ir teigiamą nuostatą tarmės vartojimo atžvilgiu būtina.

Beje, Andriui Ašmantui labai rūpintis savo autoritetu nereikėjo: jis buvo jaunas, veiklus dėstytojas, mokėjo natūraliai, paprastai bendrauti su studentais, buvo patriotiškas, o gerokai vokiškoje aplinkoje lietuvių jaunimui tai buvo patrauklu.

Prisiminimuose paminimas jo taktiškumas, kultūringas ir pagarbus bendravimas su studentais. Žinoma, prisidėjo ir kruopščiai parengtos paskaitos, aiškus, nuoseklus temų išdėstymas. Na, tai būtinieji gero pedagogo bruožai bet kuriais laikais.

D.B.: Savo mintis apie dėstymo turinį A. Ašmantas išdėstė 1936 m. „Vairo“ žurnale. Kėlė uždavinius dėstyti tautosaką, vaikų literatūrą, kalbos dalykuose pabrėžiama svarba pažinti kalbos prigimtį. Regis, šie uždaviniai buvo sėkmingai įgyvendinami, o buvusi studentė I. Lenkaitytė-Akelaitienė rašė: „pats Ašmantas ir jo lietuvių kurso paskaitos buvo lyg kažkokia vėliava, kuri toj aplinkoj (pusiau vokiškoj Klaipėdoj) mums švietė.“ Iš tiesų, kai kurios A. Ašmanto pedagoginės mintys tebešviečia iki šiol. Kodėl?

A.D.: Čia išryškėja dvejopa Andriaus Ašmanto asmenybės prigimtis. Jam rūpėjo bendrieji, galima sakyti, teoriniai dalykai, bent jau kalbant apie lituanistiką, apskritai kultūrą, kartu ir pedagogų rengimo klausimai. O tokie dalykai yra pamatiniai, nedaug keičiasi keičiantis kartoms. Mes neretai, įgyvendindami savo siekius, visa tai tarsi kuriame iš naujo.

Aišku, kiekvienas laikmetis savaip nuspalvina bendrybes, bet verta domėtis praeities žmonių darbais, sprendimais, santykiu su to meto problemomis, ir daug ką galime pritaikyti savo laiko darbams. Todėl jo išdėstyti pedagogų rengimo, dėstymo turinio siūlymai buvo tinkami, aktualūs bet kokiu laiku, įgyvendinti ir išlikę dabar.

O buvusios studentės prisiminimai parodo, kad vertybinės nuostatos, supratimas, kokioje aplinkoje jis dirba, padėjo atlikti jam numatytą misiją, gal net labai ir nesistengiant, tai tarsi savaime kilo iš jo prigimties, būdo, jaunystėje susiformuotų gebėjimų. Na, apskritai pedagogo misija – šviesti visomis prasmėmis. Ne visiems iki galo tai pavyksta, Andriui Ašmantui pavyko.

D.B.: Prekybos institute Andrius Ašmantas dėstė daugelį kalbos mokslo dalykų, tačiau nebuvo labai patenkintas darbu ten dėl studentų ne itin rimto požiūrio į lietuvių kalbą ir dėl mažo atlyginimo. Vis dėlto specialybės kalba išlieka aktualus klausimas ir šiais laikais, nors tebelinkstama į anglų kalbą?

A.D.: Šita dėstytojo patirtis gyva ir šiandien. Kuo studijų programa toliau nuo humanitarinės ar jai artimų sričių, tuo sunkiau studentai suvokia kalbos svarbą – ir kaip bendravimo priemonės, ir kaip etnokultūrinės vertybės.

Kita vertus, tuo laiku Klaipėdoje ne visų gyventojų nuostatos buvo palankios lietuvių kalbos ir apskritai lietuvybės atžvilgiu. O į Prekybos institutą dėl patrauklios būsimos veiklos galėjo susirinkti ir nepuoselėjantys Lietuvai gerų jausmų studentai, tad ir lietuvių kalbos dalykas jiems neatrodė svarbus.

Kalbant apie šias dienas ir anglų kalbos įtaką, nerimauti reikėtų ne tiek dėl angliškų žodžių, frazių ir pan. buitinėje kalboje, įskaitant ir internetinį bendravimą. Tokia kalba visada buvo gerokai nutolusi nuo oficialiosios bendrinės kalbos, Kur kas labiau kalbą gali paveikti anglų kalbos vartojimas mokslo kalboje. Traukiantis lietuvių kalbai iš mokslo kalbos, keisis ir profesinė kalba. Šiandieninė žmogaus veikla labai susijusi su mokslo pažanga, sąveika stipri, vadinasi, ir kalbos kitimas būtų bendras.

Galiausiai tai ima veikti ir bendresnio vartojimo sritis. Kalbos kitimas nėra greitas, akivaizdžiai jo nepastebime, todėl atrodo, kad ir nerimauti nereikia. Bet pakitimams įsibėgėjus jų sustabdyti turbūt neįmanoma, bent jau sunku. Ir čia nekalbu apie kalbos prisitaikymą prie iškilusių kalbėtojo poreikių. Kalba turi būti funkcionali, aptarnauti kalbėtoją visais jos vartojimo atvejais.

Tačiau pakitimai turi kilti iš kalbos sistemos realizuojant jos galimybes, o tam reikia tą sistemą justi, ją pažinti ir įdėti pastangų ją palaikyti.

D.B.: Koks Andrius Ašmantas kaip visuomenininkas? Kokio likimo jis galėjo susilaukti, jei nebūtų miręs nuo šiltinės II pasaulinio karo metais?

A.D.: Kad jo kruopštus, apgalvotas ir nuoseklus darbas užimant tam tikras pareigas nebuvo vienintelė, tik profesinių interesų sritis, rodo įvairi veikla įsitraukiant į bendrąsias visuomenės aktualijas ir svarstant tam tikrus klausimus, ir dalyvaujant organizacijose.

Kad ir aktyvus įsitraukimas į Lietuvių kalbos draugijos kūrimą ir veiklą. Žinoma, tai artima jo studijoms ir profesijai veikla, bet greičiausiai jam buvo svarbu palaikyti kalbinį sąjūdį, su bendraminčiais pratęsti jo studijų metais mirusio Jono Jablonskio bendrinės kalbos tvarkymo įdirbį.

Klaipėdoje atsivėrė nauja – lietuvybės palaikymo – veiklos sritis. Dėl susipynusių tautiškumo santykių buvo sunku atrasti tinkamiausią būdą spręsti visuomenės santykių klausimus, atrasti tinkamiausią vertybinę nuostatą, bet Ašmantas įvairiais būdais siekė įgyvendinti lietuviškos kultūros palaikymo ir propagavimo, matyt, sau išsikeltą užduotį.

Be dalyvavimo įvairių visuomeninių organizacijų veikloje, jis domėjosi teatro reikalais, tikėtina, rūpinosi aktorių kalba, rašė apie teatro gastroles. Jis buvo daugmaž visur, kur tik reikėjo, net tiesiogiai į politiką ketino įsitraukti – buvo nusprendęs eiti į krašto seimelį.

Tokiais siautulingais laikotarpiais, koks buvo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaiga ir penkto dešimtmečio pradžia, net ir artimos veiklos ir pažiūrų žmones likimas išblaško pačiais skirtingiausiais keliais. Sunku pasakyti, kaip būtų pakrypęs Andriaus Ašmanto gyvenimas. Įvairi profesinė veikla, domėjimasis visuomenėje vykstančiais procesais, aktyvus dalyvavimas tuose procesuose paprastai subrandina plačių pažiūrų žmones, galinčius apibendrinti kultūros ar atskirų jos sričių raidą, parodyti tam tikrą perspektyvą.

Manau, tokių darbų būtų buvę galima tikėtis. Bet ir tai, kas jo padaryta, kiek nuveikta, yra regimas indėlis į lituanistiką, kultūrinį besivystančios šalies gyvenimą, Lietuvos dalimi tapusio Klaipėdos krašto kultūrą.

        Keletas Andriaus Ašmanto minčių apie kalbą, kultūrą ir švietimą:

• Tauta ir valstybė tarsi sutampa ir iš gerai suprasto tautiškumo kyla ir valstybingumo supratimas. Kas bus išmokytas Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis, tas lygiai sugebės mylėti, branginti jos valstybę ir jai aukotis.

• Švietimo plane turėtų būti suprasti mūsų tautos savumai, jos praeitis ir ateitis ir svarbiausi mūsų tautos uždaviniai.

• Šių dienų mokykla turi būti moderniška, lanksti, sugebanti eiti kartu su mokslu, kūrybiška ir spalvinga tautinėmis savybėmis, kurias sudaro mūsų tautos rasė, jos kultūrinė ir visuomeninė praeitis ir tautos artimieji siekimai ir uždaviniai, glūdį ir tolimoj ateity.

• Šiandien kultūros tuštumoje atsidurti tautai yra lygiai pavojinga, kaip savo gyventojų retėjimą pajusti.

• Tik mokytojas amatininkas moko, o neauklėja. O tauta trokšta savo pranašų – auklėtojų, kurie rodytų kelią ir patys pirmieji eitų tuo keliu.

• Mokykloje mokytojas lituanistas turi būti ne tik pedagogas dėstytojas, bet ir kalbininkas mokslininkas, kuris iš kaimo gavęs žalią medžiagą, turi ją moksliškai perdirbti ir tuoj duoti mokiniams.

• Tautiniu atžvilgiu kalba negali būti laikoma tik susižinojimo priemone. Mokykloje reikia įtvirtinti nuostatą, kad lietuvių kalba šių dienų pasauliniame kalbos moksle užima vieną iš pačių garbingiausių vietų, ji yra mūsų praeities ir kultūros veidrodis, ryškiausia tautinės individualybės žymė ir tautos kasdienė duona.

• Mokykla taip pat turi ugdyti visų tautų solidarumą ir žmoniškumą.

 

Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė primena, kad 8–12 klasių mokiniai kviečiami dalyvauti rašinių varžytuvėse „Kalba – kelias į Tėvynę“. Konkurso nuostatai Klaipėdos rajono internetinės svetainės www.klaipedos-r.lt skiltyje „Valstybinė kalba“. Darbų laukiama iki š. m. balandžio 10 d. el. paštu daiva.beliokaite@klaipedos-r.lt.

Parengta pagal Valstybinės kalbos inspekcijos pranešimą