Prieš prisijungdami prie Romuvos jie nebuvo pernelyg religingi. Kodėl tada tapo neopagonimis? Jie pasakoja skirtingas istorijas. Tačiau visos jos turi bendrą vardiklį: tam tikru momentu jie atrado, kad Romuva užpildo tuščią vietą, kurios net nebuvo suvokę.*
Metafizika įtraukiama į žaidimą
Giesmes išgirstu dar prieš užkopdamas į kalvos viršūnę. Takas stačiai kyla aukštyn, žemė šlapia nuo ką tik nutirpusio sniego. Tamsu. Pasiekęs viršūnę pamatau laužą [aukurą, – Alkas.lt]. Prie jo stovi keliolika žmonių. Yra barzdotas vyresnis vyras, sportiškai apsirengęs malonaus veido vaikinas, mergina su dredais, kelios vidutinio amžiaus moterys.
Jie meta į ugnį druską ir gintaro dulkes bei meldžiasi Perkūnui, kad atsiųstų lietų, su kuriuo atgims pavasaris. Nuo viršūnės atsiveria nepaprastas Vilniaus vaizdas.
Žmonės, kuriuos sutikau ant kalvos, yra Romuvos – didžiausios neopagoninės religijos Lietuvoje – išpažinėjai. Jos egzistavimas nėra pavienis reiškinys Europoje. Vien Lenkijoje, pagal gyventojų surašymą, yra 4768 neopagonys, tačiau prie Vyslos šis judėjimas netapo toks stiprus kaip Lietuvoje. Į Vilnių nuvykau tam, kad suprasčiau, kodėl šiais laikais atsiranda naujos religijos.
Prieš išvykdamas šį klausimą uždaviau ir religijotyrininkei dr. Joanai Malitai-Krul (Joana Malita Król). Mokslininkė akimirką susimąstė. Ji aiškina, kad religinių judėjimų sėkmę ar nesėkmę lemia daugybė kintamųjų: ar jie siūlo šiuolaikiniams žmonėms patrauklią pasaulio viziją, ar yra palaikomi valdžios, ar turi charizmatiškų lyderių ir kulto vietų.
– Bet kaip nutinka, kad grupė žmonių susitinka ir sugalvoja nustatyti naujas taisykles bei ritualus? Kas yra pačioje pradžioje? – klausiu.
– Galiausiai į žaidimą įtraukiami žmonių poreikiai ir jų patirtys. Taip pat metafizinės, – atsako mokslininkė.
Atradimas
Inija Trinkūnienė yra viena iš žmonių, mačiusių Romuvos pradžią. Religija gimė neįprastomis aplinkybėmis 1967 metų vasarą, per lauko etnografinius tyrimus.
Inija tuomet buvo psichologijos studentė. Praktikos metu išvyko į kaimą padėti grupei įrašinėti ir užrašinėti liaudies dainas. Taip ji susipažino su Jonu Trinkūnu.
– Nuo pat pradžių jis žinojo, kad susiduriame su kažkuo daugiau nei folkloru. Jis suprato, kad dainose išliko prieškrikščioniškų tradicijų fragmentai, – sako šiandien 74-erių moteris.
Remdamasis liaudies dainų fragmentais, kuriuos atpažino kaip seniausius, Jonas mėgino rekonstruoti pagoniškų maldų turinį. Jis turėjo sumanymą, remiantis jam prieinamais istoriniais šaltiniais, atlikti ritualą, kuris galėjo priminti pagonių maldas.
– Buvome jauni, norėjome ne tik tyrinėti, bet ir patirti, – aiškina Inija.
Tai buvo vasaros saulėgrįža. Jie pasiruošė drabužius, primenančius prieškrikščioniškų baltų nešiotus apdarus. Užkūrė ugnį, paaukojo liepsnose, giedojo dievams. Inija prisimena stiprius, skambius etnologų balsus. Ji prisijungė prie jų – ir su nuostaba suvokė, kad dalyvauja ne tik rekonstrukcijoje. Pajuto, kad tampa viena su kitais giedančiaisiais ir su žeme, ant kurios stovi.
Po šios patirties jie norėjo toliau tyrinėti ir atkurti pagonišką tradiciją. Aplink Joną Trinkūną susiformavusi grupė tapo naujos religijos branduoliu. Prisijungė vis daugiau žmonių. Buvo nustatytas švenčių kalendorius, paremtas metų ciklu, konkrečiomis aplinkybėmis giedamos dainos, ritualai, atliekami per šventes, vestuves, krikštynas, laidotuves.
Inija ištekėjo už Jono, kuris 2002 metais buvo išrinktas aukščiausiuoju Romuvos žyniu. Po jo mirties 2014 metais ji perėmė šias pareigas. 2024 metais religija Lietuvoje gavo oficialų mažumos religijos statusą. Tai reiškia, kad jos žyniai gali mokyti religijos mokyklose ir sudaryti teisiškai galiojančias santuokas.
Ilgesys
Monika, 28-erių, dirbanti grafikos dizainere internetiniame portale, apie Romuvą sužinojo visiškai atsitiktinai. Tiesą sakant – per muziką.
– Studijuoti išvykau į Angliją, į Bornmutą. Miestelis turėjo universitetą – ir tiek. Ilgėjausi namų, – pasakoja ji.
Vieną dieną internete ieškojo įrašų su tradiciniais lietuvių šokiais. Jų mokėsi dar pradinėje mokykloje, o tą dieną ilgesys taip stipriai spaudė skrandį, kad norėjosi ko nors savito.
Taip ji pateko į lietuvių liaudies dainas atliekantį ansamblį „Kūlgrinda“.
– Negaliu to paaiškinti, bet pajutau, kad radau kažką, ko man labai trūko. Pagalvojau, kad turiu grįžti į Lietuvą ir rasti tuos žmones, – sako ji.
Laurynas užaugo Lodzėje, lenkų-lietuvių šeimoje. Jo brolis nusprendė tapti katalikų kunigu, o jis pats visada turėjo jausmą, kad yra ne toje sienos pusėje.
Studijų metu pasirinko lietuvių filologiją, susižavėjo dainomis – senosiomis liaudies giesmėmis. Po studijų persikėlė į Lietuvą ir prisijungė prie Romuvos.
Kai pirmą kartą dalyvavo ritualuose, pajuto palengvėjimą, tarsi pagaliau būtų radęs savo vietą. Per pirmosios žalumos šventę Jorę ištarė žodžius, patikėdamas save pagoniškų dievų globai.
– Buvau toks laimingas, kad net drebėjau, – sako jis.
Rasa gimė Lietuvoje, bet didžiąją dalį suaugusio gyvenimo praleido Anglijoje.
– Ten gyvenau 18 metų. Kai taip ilgai esi emigracijoje, nori pagaliau nustoti būti „antrarūšiu“ britu.
Viešėdama Lietuvoje – kaip ir Monika – nuvyko į festivalį, kuriame dalyvavo Romuvos nariai. Giedojo su jais, dalyvavo ritualuose ir liaudies šokiuose. Kai kuriuos iš jų pažinojo iš mokyklos. Viskas atrodė visiškai natūralu, lyg atitiktų jos prigimtį.
Grįžo į Angliją „nušvitusi“. Dabar jautėsi didžiuojasi būdama lietuvė.
Pradėjo lankyti pagonių susitikimus Anglijoje (pagal surašymą Didžiojoje Britanijoje gyvena daugiau nei 90 tūkst. pagonių). Daugeliu atžvilgių jie nesiskyrė nuo romuvių: taip pat šventė žiemos ir vasaros saulėgrįžas, turėjo panašius ritualus, garbino gamtos jėgas. Tačiau dievai, kuriems jie meldėsi, kilo iš Egipto ar Skandinavijos šalių. Rasa to nesuprato.
Su lietuvių emigrantų grupe jie pradėjo atlikti Romuvos ritualus, kuriuos ji pažinojo iš Lietuvos. Tik britų kraštovaizdyje jie paprasčiausiai netiko.
– Čia mažai miškų, juose auga kitokie medžiai. Anglijoje nėra tiek ežerų, smėlis paplūdimyje kitoks. Net saulėlydis kitoks, trumpesnis nei Lietuvoje. Per kai kurias šventes neįmanoma atlikti visų ritualų, kurie turi būti atliekami saulei leidžiantis horizonte, – sako ji.
Prieš penkerius metus ji grįžo į Vilnių.
Žynė
– Ne taip, kad esame judėjimas žmonėms, grįžusiems iš emigracijos, – juokiasi Gaile. Ji, skirtingai nei daugelis kitų romuvių, niekada neišvyko iš šalies. Į judėjimą įsitraukė, be kita ko, todėl, kad patiko bendruomenė, susiformavusi aplink ritualus. Kaip ir Laurynas bei Rasa, Monika tam tikru momentu taip pat pajuto, kad čia yra jos vieta.
Gaile yra šilta, energinga moteris. Ji visą darbo dieną dirba Etninės kultūros centre Vilniuje, rašo disertaciją ir augina penkis vaikus. Prieš trejus metus tapo viena iš Romuvos žynių. Kaip sako, tai niekada nebuvo jos svajonė. Tačiau tam tikru momentu suprato, kad bendruomenei reikia žmogaus, kuris vadovautų maldoms, ir patikėjo, kad gali atlikti šį vaidmenį.
Jos dėka kiekvieną ketvirtadienį ant Gedimino kapo kalno dega laužas [aukuras, – Alkas.lt]. Prieš šešerius metus Gaile pasiūlė dviem ką tik pažintoms moterims kartu pradėti šią tradiciją. Ji nusprendė, kad tai bus jos indėlis į bendruomenę.
Jos neapsikeitė telefono numeriais, nė viena nežinojo, ar kita pasirodys ant kalvos. Nuo to laiko Gaile kas savaitę ten lipa. Ir per keliolikos laipsnių šaltį, ir lietingomis rudens dienomis – bent trumpam. Ji su niekuo nesitaria, ar kas nors be jos ateis.
Per šešerius metus du kartus nutiko taip, kad ji buvo viena.
Dievai
Romuviai tiki, kad gamta yra šventa. Jie gyvena pasaulyje, kuriame medžiai, upės ir kalvos turi sielas, o protėvius ir dievus galima sutikti savo kelyje.
– Ar dievai yra tarp mūsų? – klausiu Gailės.
– Žinoma, – atsako ji. – Tai yra… jaučiu, kad yra. Galiu su jais kalbėtis. Yra daug būdų perskaityti tai, ką jie mums sako… Tereikia mokėti klausytis. Kai turiu problemą, atsakymas anksčiau ar vėliau ateina. Jį gausi iš atsitiktinai sutikto žmogaus lūpų arba staigioje oro permainoje.
Kartais jai padeda protėviai.
– Tikime, kad jie gali pasirodyti paukščių pavidalu, – sako ji. Kitas padaras, jungiantis žmones su anapusiniu pasauliu, yra šuo. Gaile pasakoja istoriją apie tai, kaip pirmą kartą gyvenime viena išvyko į Indiją. Turėjo persėsti Delyje, dideliame oro uoste visiškai pasimetė. Klausinėjo žmonių, bet nesuprato jų anglų kalbos. – Nežinojau, ką daryti, todėl išėjau iš pastato. Lauke sutikau šunį. Pažvelgiau į jį, kažką pasakiau, o jis pajudėjo. Nuėjau paskui jį ir po akimirkos radau įėjimą, – sako ji taip, lyg tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje.
Rasa pasakoja, kad esmė ne ta, jog susitinka su dievais ar protėviais akis į akį. Ji su jais nesikalba taip, kaip kalbasi su manimi. Kartais tiesiog žino, kad jie yra arti. Taip buvo tada, kai jos tėvui buvo atliekama operacija. Visą naktį sėdėjo, prašydama, kad leistų jam likti tarp gyvųjų – ir taip atsitiko.
– Netvirtinu, kad tai jų nuopelnas. Tačiau per tą siaubingą naktį, kai sprendėsi, ar mano tėtis gyvens, nebuvau viena jų dėka, – sako Rasa.
Tai ne visai taip, kad ji laiko Romuvą tikresne religija nei krikščionybė.
– Tai religija, kuri atsirado kitame krašte, dykuminiame ir karštame. Ji netinka mūsų miškams, – sako ji.
Klausimą apie susitikimą su dievais užduodu ir Monikai. Ji svarsto, kaip išsisukti iš šios situacijos.
– Taip… bet ne kokiu nors metafiziniu būdu. Mums šventa yra ugnis, arba saulė, arba medis, kuris turi sielą. Bet tai nereiškia, kad netikiu mokslu, – greitai priduria. Ji nežino, kaip tai paaiškinti – nes tai kažkas, ką galima tik pajusti.
Perkūno mėsainis ir religinis fermentas
Laurynas, Gaile, Monika ir Rasa nei giriasi savo tikėjimu, nei jį slepia. Nors yra susidūrę su nemaloniais komentarais, lietuviai paprastai Romuva domisi.
Kartais, pavyzdžiui, per vasaros saulėgrįžą, gali susidaryti įspūdis, kad sugrįžimas prie senųjų papročių yra visuotinis. Vasaros saulėgrįža (birželio 24-oji) yra nedarbo diena, Lietuvoje kūrenami laužai, daug lietuvių apsivelka tautinius drabužius ir šoka prie ugnies. Monika man sako, kad savo pagonišką apdarą pasiuvo kartu su mama katalike.
Apie lietuvių santykį su neopagonine religija klausiu Vilniaus universiteto profesorės Rasos Pranskevičiūtės-Amosovos.
– Šeštajame dešimtmetyje, kai Lietuva buvo SSRS dalis, valdžia neprieštaravo augančiam jaunų žmonių susidomėjimui folkloru ir liaudies kultūra. Tačiau gana greitai ši fascinacija tapo lietuvių tapatybės simboliu. Įprasta tapo kartu giedoti liaudies dainas, vilkėti įvairių regionų tradicinius drabužius, populiarios buvo senųjų tradicijų ir apeigų rekonstrukcijos, pavyzdžiui, vasaros saulėgrįžos.
Šiandien šūkis „esame paskutinė pagoniška Europos šalis“ mūsų visuomenėje funkcionuoja gana plačiai kaip savotiškas sloganą. Pagoniški simboliai pasirodo įvairiausiose vietose: jų galima rasti šiuolaikiškai gaminamuose papuošaluose, jais naudojasi kai kurie politikai, o „McDonald’s“ galima nusipirkti „Perkūno mėsainį“, perkūno dievo vardu. Tačiau paprastai tai neturi nieko bendra su religija.
Kaip rodo gyventojų surašymo duomenys, romuvių procentinė dalis visuomenėje jau daugiau nei dešimtmetį išlieka tokia pati: 0,17 proc. Tačiau jų skaičius sumažėjo – nuo 3917 žmonių (pagal 2011 ir 2021 metų surašymus sumažėjo ir Lietuvos gyventojų skaičius). Religijos duomenyse sparčiausiai auga kita grupė: tie, kurie nepriskiria savęs jokiai konfesijai – ateistai, agnostikai, visiškai nesidomintys (tai panašų reiškinį galima stebėti ir Lenkijoje).
– Pats faktas, kad vis dar atsiranda naujų religijų, yra žavintis, – atkreipia dėmesį dr. Joanna Malita-Krul, – Dar prieš keliasdešimt metų religijotyroje dominavo įsitikinimas, kad sekuliarizuotose Vakarų visuomenėse naujų konfesijų jau neatsiras. Tuo buvo įsitikinęs, pavyzdžiui, religijos sociologijos pionierius. Šiandien turime daug įrodymų, kad yra kitaip. Institucinės religijos silpsta, bet religinis fermentas vis dar egzistuoja. Kodėl? Neturiu geresnio atsakymo, nei kad matyt tokie esame kaip žmonės, bent jau daugelis iš mūsų. Kol kas niekas nerodo, kad XXI amžiuje galėtų atsirasti visiškai nauja religija, kuri įgytų masinį populiarumą. Tačiau istorija jau ne kartą mus nustebino.
____________
* Alkas.lt vertimas iš lenkų kalbos stilistiškai netaisytas ir neredaguotas, kad galima būtų betarpiškiau pajusti tautinio lenko požiūrį į mūsų papročius ir tikėjimą.
