Dainius Razauskas kviečia minėti Kalbos dieną: mitologija nėra keli pasakojimai apie keistus dievus – ji mus smelkte persmelkusi

Netrukus minėsime Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Ta proga vasario 18 dieną, 18 val., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Muzeotekoje, vyks susitikimas su lietuvių mitologu ir rašytoju Dainiumi Razausku. Susitikimo tema – „Laisvė ir kalba“. „Naujadarai visai nebūtinai yra kažkaip dirbtinai sulietuvinti žodžiai – tokie dažniausiai tikrai nevykę ir nerangūs. Tikri gyvi naujadarai – tai kalbos galimybių apraiškos“, – pastebi D. Razauskas.

Susitikimą su D. Razausku ves aktorius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) darbuotojas Remigijus Vilkaitis. Renginyje bus kalbama apie kalbos ir tautos sąsają, apie galimas grėsmes ir iššūkius, iškylančius kalbos gyvavimui bei kitomis temomis, kurias diktuos dinamiškas pokalbis. „Kalba – kaip gyvas padaras: vieni, aplinkos veikiami, palūžta ir žūsta, o kiti – atkunta, atgyja, mokosi ir auga. Tik kalbos gyvybingumas didžia dalimi priklauso ne nuo jos pačios, o nuo kalbančiųjų ja“, – teigia D. Razauskas.

„Kalba atlieka svarbų vaidmenį spektakliuose, vokaliniuose muzikos kūriniuose, kine. Mūsų muziejui svarbu paminėti Kalbos dieną ir akcentuoti meno ir kalbos simbiotinius, įkvepiančius saitus“, – kalbėjo LTMKM direktorė Nideta Jarockienė.

Artėjant renginiui, muziejus pasidomėjo D. Razausko mintimis ir žiniomis apie kalbos sudėtingumą, gyvybingumą, naujadarus, tautinę tapatybę ir kalbą bei mitologiją ir jos interpretacijas.

– Sakoma, kad lietuvių kalba sudėtinga. Ar tikrai taip yra? Jei taip, kas lemia kalbos sudėtingumą?

– Taip, lietuvių kalba sudėtinga, kaip ir visos kalbos. Kai kurios iš jų – daug sudėtingesnės. Girdėjau, esama net tam tikros kalbų sudėtingumo skalės, kurioje, beje, lietuvių kalba anaiptol ne pirmoje vietoje, net ne pirmajame penketuke…

Kalba apskritai negali būti nesudėtinga. Kalba su-dėtinga jau vien todėl, kad ji su-dėta. Poetiniam kūriniui, dainai iki šiol vartojame veiksmažodį su-dėti – pasakome su-dėjo dainą. Tai gana archajiškas paveldas, kurio atitikmenų aptinkama seniausiuose indoeuropiečių tradicijose.

Pavyzdžiui, senovės indų tradicijoje tai sam-dhā-, o iš senovės graikų kalbos turime perimtą lygiai tos pačios darybos tarptautiniu tapusį žodį sin-tezė. Senovės poetai ne tik dainas, bet ir pačią kalbą su-dėdavo, tai yra pagal poreikius kurdavo. Ne be reikalo senosios kalbos, tarp jų lietuvių, yra sin-tetinės, taigi su-dėtingos. Tik pabrėšiu, kad žodžiai sudėtingas ir sunkus nebūtinai yra sinonimai.

– Kas keičia kalbą? Kaip kalbą Lietuvoje XXI a. keičia naujosios technologijos, naujadarai ir pan.? Kodėl ne visi sulietuvinti žodžiai prigyja (vielabraukis ir kt.) ir kaip juos vertinate?

– Kalbą keičia daugybė tiek išorinių, tiek vidinių veiksnių. Tačiau kaita kaitai nelygu. Kaita gali būti iškreipianti, slopinanti, gniaužianti, žudanti ir priešingai – žadinanti, ugdanti, išskleidžianti, žysdinanti (atsiprašau už tokį čia pat gimusį naujadarą).

Visa, kas ragina užmiršti kalbos vidines augimo galimybes – žodyno išteklius, žodžių darybos, kaitymo galimybes – ir pakeisti jas leksiniais bei darybiniais skoliniais, visa tai kalbą iškreipia ir slopina. Atvirkščiai: kalbą gaivina jos galimybių pažinimas ir naudojimasis jomis. Lygiai taip pat kaip kojų raumenis augina naudojimasis jomis – vaikščiojimas. Lygiai taip pat kaip ir visų kitų kūno bei sielos organų.

Šia prasme naujadarai visai nebūtinai yra kažkaip dirbtinai „sulietuvinti“ žodžiai – tokie dažniausiai tikrai nevykę ir nerangūs. Tikri gyvi naujadarai – tai kalbos galimybių apraiškos, kalbos grožio žiedai, kalbos gyvybės vaisiai.

Kalba – kaip gyvas padaras: vieni, aplinkos veikiami, palūžta ir žūsta, o kiti – atkunta, atgyja, mokosi ir auga. Tik kalbos gyvybingumas didžia dalimi priklauso ne nuo jos pačios, o nuo kalbančiųjų ja, nuo jų proto ir gebėjimų. Tad iš nykstančios kalbos pirmiausia galima spręsti ne apie pačią kalbą, o apie kalbėtojus.

– Jūsų renginio tema yra „Kalba ir laisvė“. Kokiais aspektais kalba susijusi su laisve? Kiek kalboje turi būti laisvės, „džiazavimo“, o kiek griežtų kalbinių taisyklių, kalbos normų?

– „Griežtos taisyklės“ yra bet kokio „džiazavimo“ sąlyga ir laidas. Džiazuoti geba tik tas muzikantas, kuris pirmiausia išmoksta groti, vadinasi – įsisavina muzikavimo „griežtas taisykles“. Lygiai taip pat motociklininkas lenktynininkas geba trasoje „džiazuoti“ todėl, kad yra gerai įvaldęs motociklą, išmokęs gerai juo važiuoti. Nepasivarginusio išmokti vairavimo „griežtų taisyklių“ į trasą išvis negalima leisti.

Lygiai taip pat tik geras kalbos įvaldymas, tik perprastos ir įsisavintos jos „griežtos taisyklės“ įgalina ja laisvai „džiazuoti“, taigi lema kalbinę laisvę.

– M. K. Čiurlionis, kurio metus pernai minėjome ir kuriam skirta paroda tebevyksta muziejuje, mokėsi lietuvių kalbos iš Sofijos. Daugumą menininkų klasikų dėl istorinių peripetijų savinasi kelios tautos. Čia įdomus tapatybės klausimas: ar svarbu vien tai, kuriai tautai save priskyrė pats kūrėjas, ar svarbu ir tai, kiek ir kaip tvirtai pasirinktos tautybės kalbą mokėjo?

– Šiaip ar taip, kalba nėra vienintelis tautybės kriterijus, juolab vienintelis tautos požymis. Ryškiausi pavyzdžiai būtų angliškai kalbantys airiai, ispaniškai bei portugališkai kalbantys skirtingų Pietų Amerikos kraštų gyventojai, seniai nebe ispanai ir portugalai.

Rytų Lietuvos trikalbėje aplinkoje užaugę lietuvio Tado Ivanausko broliai vienas buvo gudas, o kitas – lenkas. Juozapas Giniotis-Pilsūdiškis ir kilme buvo lietuvis, ir mokėjo lietuviškai, ir anuometėje Lenkijoje prisistatė lietuviu (jestę litwin), bet atkūrė ne Lietuvos, o Lenkijos valstybę.

Čia irgi ryškėja kalbos ir laisvės ryšys, tik kitu atžvilgiu, kitoks – politinis. Lietuvos istorijai jis turėjo lemiamą vaidmenį: kaip tik dėl kalbos reikšmės nesupratimo ir kalbos nuvertinimo dabar esame „maža tauta“.

– Ar lietuvių mitologija tebėra gyva šiuolaikiniuose teatro, muzikos, kino kūriniuose? Ar randate sau įdomių interpretacijų dabartiniuose teatro, muzikos ir kino kūriniuose? Kokios jums atrodo tendencijos –  ar atsigręžiama į mitologiją, ar ji vėl „madinga“?

– Na, pirmiausia, norint interpretuoti, reikia turėti ką, bent kiek tai išmanyti. O lietuvių mitologiją išmanyti nėra lengva. Viena vertus, dėl pačios mitologijos masto ir sudėtingumo; antra vertus, dėl apgailėtinai menko jos ištirtumo.

Mitologija – tai ne keli pasakojimai apie kažkokius keistus dievus, užrašyti iš mokslo neragavusių tamsuolių. Mitologija plačiausia prasme – tai pats žmogaus pasaulėžiūros audinys, akiniai, pro kuriuos žmogus žiūri pasaulin. Vadinamasis „šiuolaikinis žmogus“, atmetus jo paviršines savybes, skendėte skendi mitologijoje. Taip, mitologija mus smelkte persmelkusi – tai toji mąstymo dirva, kurioje šaknyja mūsų mintys.

Algirdo Juliaus Greimo žodžiais tariant, „figuratyvinė filosofija“ arba „semiotinė kalba“ – tik didžia dalimi pasąmoninga. Galbūt visõs jos iškelti sąmonės švieson ir neįmanoma, bet pagrindinė aptemimo priežastis – kad ji beveik netyrinėjama. Kas be ko, esama kelių entuziastų, gal kokių penkių ar septynių, kuriems priskiriu ir save, su mirusiais gal išeitų net ištisas dešimtukas, kuriems per šimtą metų pavyko parašyti kokių penkioliką ar dvidešimt knygų, rimtai nagrinėjančių lietuvių mitologiją iš vienos ar kitos pusės. Tačiau ir jos ne tik suteikia patikimų žinių, bet ir praskleidžia neišmanymo bedugnę, juodą nežinojimo pragarmę.

Norint ją bent kiek nušviesti, reikėtų kasmet parengti bent po penkis specialistus, o lietuvių mitologija, kiek žinau, išvis nedėstoma. Vadinasi, po keliolikos, iš bėdos keliasdešimt metų bedugnė suvisam užsivers, ir beliks daugiau mažiau madingos „meninės interpretacijos“.

Kita vertus, menas yra kaip tik ta terpė, kurioje mitologija galėtų atgimti ir gyvuoti, nes juk tautosaka – irgi menas, ją sudaro meno kūriniai! Sutartines juk pavyko prikelti kone iš mirusiųjų ir išvesti į sceną, griaudint plojimams! Esama ir vaizduojamojo meno autorių, kurių darbai – lyg į mitinį pasaulį atverti langai. Žinoma, kiekviena rimta pastanga patyrinėti mūsų mitologiją ir jos teikiamas užuominas meno priemonėmis iš visos širdies sveikintina.

Renginys „Laisvė ir kalba“, kurio svečias – mitologas, rašytojas Dainius Razauskas, nemokamas ir atviras visiems.