Per ilgametę bendrystę, dalindamiesi mūsų protėvių paveldu su kažkada netekusiais savo gyvenamosios teritorijos imigrantais, turėjome galimybę įsitikinti, kaip jie moka džiaugtis savo tautiečių gebėjimais ir laimėjimais. Tikriausiai dėl tokio etninio bendrumo ryšių gerai klostosi jų turtinė padėtis ir meniniai pasiekimai.
Ar mes pasimokėme tautinio vieningumo iš greta esančių pavyzdžių? Ar ne perteklinės mūsų pastangos niekinti bendrapiliečius? Juk išdavikiška juodinti savo tautą ir valstybę, kaip pastaruoju laikotarpiu už Tėvynės ribų pasielgė būrelis europarlamentarų, išreikšdami poziciją prasilenkiančią su protingumo kriterijais ir akivaizdžiai skirtą siauriems savo grupiniams interesams tenkinti.
Nesiimsiu piešti vidutinio lietuvio psichologinio portreto, nes vidutinis lietuvis realiai neegzistuoja. Gyvena konkretūs žmonės, turintys ir dorybių, ir ydų, kurias bendruomenėje galima ir skatinti, ir slopinti. Apie tai, kaip skatinti geros moralės pradus valstybės valdysenoje, manau, verta pasvarstyti.
Ilgus šimtmečius nedoro žmonių elgesio paskatas slopino Dievo rykštės baimė ir bendruomeninis pasmerkimas. Sudievinus pinigus ir jų gausą sutelkus mažumos rankose, kuri natūraliai negali turėti visuminio intelektinio potencialo, žmonių bendrabūvio darnai palaikyti reikalingi gerai apgalvoti reguliaciniai svertai.
Pagal dabartinį sąlyginai primityvų visuomenės savivaldos modelį (vieni – visažinė valdžia, kiti – eiliniai riboti piliečiai) gal ir utopiškai atrodo, jog įstatymu galima ką nors pakeisti. Kasdien matant, kaip valstybės galias „suprivatizavusios“ interesų grupės, veikiančios institucijų vardu, sistemingai kėsinasi į pilietinės daugumos interesus, dažnam nusvyra rankos.
Patikėkit, tiksliu konstituciniu modeliavimu ir atsakomybės už teisinį nihilizmą teisingu taikymu valstybėje galima pasiekti stebėtinų rezultatų. Tokia valstybingumo praktika, kai teisėtumo priežiūrą vykdo ne visa bendruomenė, kuriai būdingas viešumas, o siaurai specializuoti instituciniai subjektai, veikiantys įsislaptinimo principu, tikėtis teisingumo beviltiška.
Įstatyminis reguliavimas, kai viešąjį interesą ir konstitucinę santvarką neturi teisės ginti kiekvienas konstitucinis subjektas, akivaizdžiai nenormalus. Viduramžiškų tradicijų pavyzdžiu susiklosčiusi valstybingumo praktika, kai vieni piliečiai įstatymu laikomi svarbesni ir vertesni už kitus, atsisakant atskirties tik pagal funkcinį pasidalinimą darbais ir pasiektus rezultatus, negali būti priimta be priešpriešos.
Dėl to svarbi priemonė visuomenės susipriešinimui mažinti – gerą moralę atitinkantis teisinis (pirmiausia – konstitucinis) reguliavimas, kurio visaverčiai negali pakeisti nei švietimas, nei moralizavimas žiniasklaidos priemonėse. Žmogus, kaip kiekvienas primatas, nejausdamas baimės atsakyti už netinkamo elgesio padarinius, linkęs tenkinti savo įgeidžius.
