Valstybinės kalbos statuso silpninimas retai vyksta atviru ir vienkartiniu politiniu aktu. Istoriškai toks statusas valstybėse dažniausiai ardomas palaipsniui – plečiant išimtis, keičiant administracinę praktiką, mažinant privalomumo ribas.
Būtent toks mechanizmas buvo panaudotas 2025 m. rugsėjo 25 d., kai Seimas pakeitė ir papildė Viešojo administravimo įstatymą, faktiškai įtvirtindamas dvikalbystę viešojo administravimo srityje.
Šis esminis pokytis nebuvo pristatytas kaip aiškus politinis sprendimas, o įgyvendintas prisidengiant tariamai techniniu licencijavimo sistemos tobulinimu. Formaliai tam pasitelktas tikslas patikslinti licencijavimo sistemą, apibrėžti licencijos sąvoką, bendruosius licencijavimo reikalavimus ir kt. Todėl Viešojo administravimo įstatymas buvo papildytas nauju skyriumi „Licencijavimas“. Tačiau būtent šio „techninio“ proceso metu buvo iš esmės pakeistos ir įstatymo 19 straipsnio nuostatos, kurios reguliuoja administracinių paslaugų teikimą.
Naujojoje įstatymo 19 straipsnio 2 dalies redakcijoje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai (ministerijos, savivaldybės ir jų įstaigos, valstybės registrai ir informacinės sistemos, inspekcijos, tarnybos ir kt.) yra įpareigoti sudaryti ir skelbti teikiamų administracinių paslaugų sąrašus papildomai anglų ir (ar) kita ES narės kalba centriniame elektroninių valdžios vartų portale.
Nors įstatyme formaliai kalbama tik apie administracinių paslaugų aprašymus, realiai šis reguliavimas apima esminę viešojo administravimo komunikacijos dalį: leidimų gyventi ir statybos leidimų išdavimą, pažymas apie deklaruotą gyvenamąją vietą, įmonių registravimą, vairuotojo pažymėjimų, licencijų verstis ūkine ar profesine veikla išdavimą ir daugelį kitų kasdien piliečiams svarbių procedūrų. Tokiu būdu viešojo administravimo dokumentų ir informacijos skelbimas kitomis kalbomis tampa ne išimtimi, o normine valstybės prievole.
Viešai skelbiamas argumentas, esą tai tėra techninio pobūdžio ar tik interneto svetainių klausimas, neatlaiko kritikos. Skaitmeninė erdvė šiandien yra pagrindinė administracinės komunikacijos terpė. Panaikinus valstybinės kalbos išskirtinumą būtent joje, sukuriamas teisinis ir praktinis pagrindas dvikalbystės plėtrai ir kitose srityse.
Šokiruoja tai, kad Seimas, formaliai deklaruodamas licencijavimo sistemos tobulinimą, tokiu būdu faktiškai panaikino lietuvių kalbos išskirtinumą toje valstybės srityje, kuri piliečiams yra kasdieniškai svarbiausia – lietuvių kalbos, kaip vienintelės valstybinės kalbos, statusas buvo paneigtas ne simbolinėje, o praktinėje viešojo administravimo plotmėje, teisiškai normalizuojant dvikalbystę.
Manipuliacija direktyvomis
Įstatymo rengėjai tikina, esą jie rėmėsi 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. Bet minėtoje direktyvoje nurodyta, kad toks reikalavimas pagal Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsnyje pateikiamą apibrėžimą nepatenka į direktyvos taikymo sritį.
Iš tikrųjų naujasis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su sparčiai didėjančiais migracijos tempais ir Europos Sąjungos migracijos politika, ypač Migracijos ir prieglobsčio paktu, kuris nuo 2026 m. birželio mėn. įpareigos Lietuvą apgyvendinti tūkstančius migrantų arba mokėti finansinę duoklę (sankcijas).
Šalies Migracijos departamento duomenimis, dabartiniu metu Lietuvoje gyvena beveik 215 tūkst. užsieniečių. Dauguma ukrainiečiai – apie 79 tūkst., baltarusių yra per 50 tūkst., rusų – beveik 14 tūkst., taip pat daugėja uzbekų, indų ir tadžikų.
Vien šiemet, įgyvendindama vadinamąją įdarbinimo kvotą, Lietuva priėmė 24,83 tūkst. svetimšalių.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas skelbia, kad migracijos srautai yra beveik nebevaldomi, o Valstybės saugumo departamentas netgi atvirai nurodo, kad migrantų sudėties faktiškai nebekontroliuoja. Nepaisant to, dėl viršpelnių pamynę visuomenės saugumo interesus, šalies verslininkai atkakliai reikalauja dar didesnių imigracijos kvotų, esą be migrantų gresia darbo rinkos žlugimas.
Kaip bebūtų, Europos Sąjungos teisė nesukuria absoliučios pareigos silpninti nacionalinės kalbos statusą. Šiuo atveju valstybinės lietuvių kalbos statuso apribojimas nėra grindžiamas ES direktyvomis, nors iniciatorių aiškintajame rašte jų išvardinta ir daugiau, nes valstybinės kalbos apsauga savaime nėra diskriminacija. Valstybės narės turi diskreciją taikyti apsaugines išlygas, atsižvelgdamos į savo istorinę patirtį, kalbinį pažeidžiamumą ir konstitucinius principus. Todėl nuorodos į ES teisę negali būti laikomos nei pakankamu, nei teisėtu pateisinimu atsisakyti aktyvios valstybinės kalbos apsaugos.
Deja, Lietuvos valdžia šiuo klausimu yra tarsi komos būsenoje – mechaniškai tenkina įvairių interesų grupių užgaidas, tarsi dalyvautų pageidavimų koncerte. Ji net nematė reikalo derinti šio įstatymo su Valstybine lietuvių kalbos komisija, taip sąmoningai apeidama instituciją, kuriai įstatymu pavesta saugoti ir įgyvendinti valstybinės kalbos politiką.
Neabejotina, kad šiomis įstatymo pataisomis netruks pasinaudoti šalies regionai, kuriuose jau dabar egzistuoja stiprus politinis ir demografinis spaudimas dvikalbystei. Pietryčių Lietuvoje „kitos” Europos Sąjungos kalbos praktinis taikymas neišvengiamai reiškia lenkų kalbos įtvirtinimą greta lietuvių kalbos, taip sukuriant realią dvikalbę administracinę aplinką.
Žmogaus teisės „ne prie ko“
Kalbos statuso neutralizavimas, prisidengiant tariama žmogaus teisių plėtra, ne tik iškreipia pačią žmogaus teisių sampratą, bet ir atskleidžia negeranoriškus, o iš esmės Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai priešiškus įstatymo pataisų iniciatorių veiksmus bei jų politinį nelojalumą Lietuvos Respublikai.
Šiuo atveju dvikalbystė Lietuvoje buvo įteisinta ne atviru politiniu sprendimu, o klastingai – per formaliai techninius, tačiau turiniu konstituciškai pavojingus teisinių formuluočių pakeitimus.
Toks Seimo elgesys ne tik prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valstybinės lietuvių kalbos principui, bet ir sukuria pavojingą precedentą tolesniam lietuvių kalbos išstūmimui iš viešosios erdvės, jis pakerta visuomenės pasitikėjimą valdžia ir sukuria realią grėsmę Lietuvos valstybingumui.
Lieka atviras klausimas, kokia bus visuomenės reakcija – ar bus ryžtasi viešam pasipriešinimui ir ar kils mitingai su aiškiu reikalavimu: „Šalin rankas nuo lietuvių kalbos“?
Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad susiklosčiusi padėtis reikalauja neatidėliotino politinio ir teisinio atsako.
