K. K. Urba. Kokios valstybės norime?

Pagarsėjusios išradingais politiniais protesto performansais kultūrininkų asamblėjos įkvėptas lapkričio 21 d. mitingas Seimo pašonėje nors ir skelbėsi, kad jame bus pasakyta kokios valstybės norime, tačiau nuskambėjo nors ir jausmingomis, bet pakankamai įvairaus intelektualumo lygio  prakalbomis.

Jų „barometras“ kilo nuo lėkštokų ūkininkų,  sportininkų, policininkės iki įžvalgesnių, emocionalių medikų, režisierės, istoriko, Mokytojos iš Gižų bei filosofės ir rašytojo viešų pasisakymų. Beje, paįvairintų įvairaus plauko muzikiniais intarpais: nuo improvizuoto repo iki nemarios „Kur giria žaliuoja“, dailiai atliktos Mokslų Akademijos choro.

Galima teigti, kad mitinginė Lietuvos kultūra kilstelėta aukštėliau neprastu renginio režisavimu su pamokomaisiais vaizdiniais archyviniais intarpais gausiai studentijai didžiajame ekrane:  jautėsi informacinių technologijų ir video meno kartos ranka.

Tačiau klausimas kur pasuks šis sujudimas ir ką jis gali nuveikti, tebelieka atviras, nes vien uždegančio žodžio neužtenka – reikia gerai apgalvoto programiškumo.

Kiekvienas toks mitingas  pirmiausiai yra politinis teatras su visa tragikomedijų neišvengiamybe. Raktiniai kalbėjusių žodžiai ir jų deriniai „atstovėti, melas, kad valdžia tesėtų savo pažadus, skaidrios, bendruomeniškos Lietuvos, kurioje girdėtų žmogų, peraugs į visos Lietuvos pilietinį sąjūdį, demokratija, atsakomybė, neišdrįsę ateiti prisijungs, mes galime prarasti Lietuvą – vaduojame ją nuo zombių, netylėkim, kad negrįžtų baudžiava,   nesveikos tendencijos,  prezidentas ne priekyje įvykių, o iš paskos, ginkime nacionalinį transliuotoją, gal paskutinį kartą, nebijokime, norime valdžios darbo dėl visų gerovės, vienykimės, telkimės  …“, nors ir veikė širdį, bet rėžė protą savo abstraktumu ir neišvengiamu padrikumu.  

Valstybė ir jos geopolitinė aplinka yra pakankamai sudėtinga sistema, kuri nusakoma šimtais rodiklių bei jų sąryšių dinamika, ir susigaudyti tame nėra paprasta. Juolab pastarųjų ketverto dešimtmečių perspektyvoje įvyko nuoseklios  homo sovieticus transformacijos į Sąjūdžio laikų Sausio 13-os  homo heroicus, kurį tuoj pat keitė rinkos ekonomikos homo faber (žmogus gamintojas), savame gete atsidūrė šviesuomenė –  homo  intelectualus, o dar ir iškiliojo filosofo Arvydo Šliogerio žydrieji ekranai taikliai pavadinti debilizatoriais sukūrė gausoką homo infantilus armiją, už kurios balsus ir neriasi kovodami besineriantys iš kailio įvairaus plauko politikieriai, nes jų simpatijos gražiam vyrui, dailiam „kosciumui“, šukuosenai  ar finansinės sėkmės istorijos iliuzijai ir lemia kas keturi metai įtartinas besikaitaliojančių valdžių kokybes.

Jų visų neišvengiamas ženklas – vidutinybės, betgi tokios valdymo kultūros kokybės, anaiptol nepakanka vis giliau į demografinę duobę tebesmengančiai Lietuvos valstybei kabintis už jos atraibalos. Įrodymas elementarus. Štai Seimo pirmininkas Juozas Olekas visiškai teisingai aiškina tautiečiams, kad pagrindinis jo ir visos frakcijos uždavinys yra vykdyti pažadus – rinkiminę programą, kurios nuostatos nukeliavo ir į abiejų socdeminės premjerystės vyriausybių programas.

Tačiau kas ir kokiomis aplinkybėmis bei per kokį laiko tarpą jas rašė, ir kokia yra jų kokybė ir kiek jos rištos su esamais finansais bei žmogiškais ištekliais – kukliai nutylima. Kur jau čia iki pagrindinio strateginio dokumento – vizijos „Lietuva 2050“ akivaizdaus broko taisymo, jei iki šiol yra paraližuotas ją privalančios kontroliuoti Lietuvos Pažangos tarybos darbas, kadangi nesugebėta priimti elementaraus vyriausybės nutarimo įgaliojimų keletui dešimčių asmenų suteikimui.

Kokios ir kitokios valstybės norėjimo derėtų pirmiausia ieškoti Seimo Ateities komitete, tačiau ar kas nors iš kultūrininkų iš scenos linksniavę „mūsų visų atsakomybę“ atkreipė dėmesį į jų posėdžių kokybę, kuriai derėtų skirti atskirą studiją, kad ir kiek besistengtų gražiai dėlioti į eilę biurokratų prakalbas džiazuotojas, įgijęs vadovavimo Klaipėdos savivaldybei patirčių, Vytautas Grubliauskas.

Kalbant paprastai, per du mėnesius įvykusi gausybė renginių, susikūrę virš šimto šešiasdešimt rėmimo grupių – mažosios kultūros asamblėjos ir šešios ar septynios dešimtys tūkstančių parašų po peticija rodo ne tik neeilinį jaunos energijos pliūpsnį, naujus veidus politikos scenose, bet, deja, ir elementarų taip reikalingo intelekto stygių.

Kad Lietuvos gyventojai skirtingai nuo asmeninių piniginių  ir Remigijaus Žemaitaičio nemoka skaičiuoti ir bandyti kontroliuoti nacionalinio biudžeto – visų mokesčių mokėtojų lėšų panaudos, niekam nepaslaptis. Tegul kaimyno namas ar visa gatvė supleška – svarbu, kad ne mano.

Tad nereikia stebėtis, kad į prieš dvi savaites į priėmimą vyriausybėje pas finansų ministrą K. Vaitiekūną vieninteliu užsirašiusiu buvo šių eilučių autorius, kuris turėjo progos dvidešimt minučių paaiškinti kaip derėtų vieną kartą suvaldyti maisto gaminių kainų šėliojimą konkurencijos stambiems tinklams atkūrimu ir kad už tai atsakingos bent keturios valdžios įstaigos.

O kur dar visų maisto grandinių nuo ūkininko iki prekybos sustygavimo reikalai ar pagrindinių finansinių srautų kontrolė? Todėl pati kultūrininkų pasirinkta mitingavimo vieta kelia ir šiokį tokį šypsnį, nes seniausiai laikas išmokti daryti trigubus mitingus: po Finansų ministerijos langais Vašingtono aikštėje,  gretimose  niūriose Lukiškių  cerkvės prieigų erdvėse  ir greta Kudirkos paminklo, jas visas apjungiant žmonių grandine.

Tokia mikro legendinio Baltijos kelio kopija, kuri iškėlus apgalvotus, apskaičiuotus reikalavimus skęstantį valstybės laivą apdovanotų vilties burėmis.

Logiškai „kaspirovskiškai“ raminančiai  prieš minią kalbėjo legendinio disidento anūkas, jaunosios kartos istorikas dr. Antanas Terleckas, įrodinėjęs, kad šiuo metu situacija valstybėje visai kitokia nei buvo 1940 metų birželio mėnesio pradžioje prieš pat sovietinę okupaciją ir po metų kilusį karą.

Betgi, ir jam derėtų įsiklausyti ir į generolo Jono Kronkaičio ar pagyvenusio ūkininko, kalbėjusio reporterei žodžius, kad pagrindinės grėsmės valstybei dabar  yra jos pačios viduje, o ne išorėje. Viena jų – valstybės demografinio šaltinio – Lietuvos kaimo nykra, kokios nematyta net šio istoriko tyrinėtais pokario kolchozų virsmo į kolūkius laikais.

Mitinge pasišvaistė su mikrofonu ir madingai apsirengę ūkininkas. Anaiptol, ne iš tų smulkiųjų, kuriuos paskutinius nuo žemės nuvaryti baigia „latifundininkus“ didžiausiomis išmokomis maloninę Lietuvos valdžios. Ir tie vienuolika įspūdingų ratų dydžiu traktorių dūdavę pypsėję mitingo pašonėje ne iš vargingųjų savais nagais į žemę besikabinusių keliahektarių ar net vidutiniokų.

Tad tas mitinge kultūrininkų linksniuojamas „atstovėti“ keistai susišaukė su  sovietinio animacinio filmuko žodžiais „… nam by noč otstojat“, pažodžiui verčiant ir nebojant kalbos inspekcijos –  „…mums bent naktį atstovėti“ prieš vadinamą  buržuinų armiją. O kad jie – naujieji kaimo likučių lietuviai yra su kultūrininkais, stebėtis nereikia. Kol neliečia jų „lesyklos“ su europiniai „melejardais“ euriukų, šie parankūs, nes dėmesį nukreipia visai kitur.

Gi laisvos  rinkos iškraipymai, ekonomikos sektorių oligopolizacija, stambesnių „savų“ protegavimas, korupcija ir nepotizmas senokai yra ir Lietuvos kasdienybė. Ir nesvarbu, kad trumpai pabuvęs ministru Ignas Adomavičius savo tikru, nesuvaidintu emocionalumu visiškai netiko į „kalbančiųjų galvų“ standartą, betgi jis   bandė nuoširdžiai kalbėti apie vargingesnius, kuriuos mūsų naujieji kultūrininkai akivaizdžiai yra „nurašę“. 

Todėl artėjančiuose savivaldos rinkimuose etiketė „Žemaitaitis yra totalus blogis“ provincijoje nesuveiks, nes jis dar kartą sakys kaimo varguomenei tiesą – „jus elementariai apšvarino Vilniaus mafija. Ir ne vienu milijardu“.

Kultūrininkams, kurių vedliai turi ir savų „lesyklinkių“ interesų, kažko labai jau patinka ir LRT. Aš irgi mėgstu nemažai jų meniškų ar istorinių laidų, tačiau kol „LRT plius“ tarp kultūros ir meno tebedėlios lygybės ženklą ir nepradės rengti meninės kultūros laidų apie jos vyksmus kaimyninėje Latvijoje  bei toliau atsirašinės, nors buvo LRT vadovybei pirštu parodyta į Seimo aprobuotus dokumentus, tol Konarskio gatvės televizijos – LRT  negalėsiu laikyti nacionaline.

Žydų, ukrainiečių, rusų, baltrusių, lenkų bendruomenės turi savo savaitines kultūrines laidas, o latviai ignoruojami. Štai jums ir visa baltų vienybė, nekalbant apie mūsų kultūros atašė neturėjimą Rygoje.

Dabar dar sunku pasakyti kur pasuks ir kuo išvirs šis visas kultūrininkų gaivalas.

Iš vienos pusės – jauna energija, tarp vedlių režisieriai, o tai reiškia, kad įvaldę bent savų teatrinių ar kino studijų scenų konstruktyvų valdymą.

Bet ar pasirodžius naujiesiems gelbėtojams neteks prisiminti – „Drakonas mirė. Tegyvuoja naujas drakonas“!

Kiekvieno tikro išsilavinusio  inteligento – mąstytojo, tyrėjo prievolė yra būti itin konstruktyvioje opozicijoje kiekvienai valdžiai. Net ir visokio plauko judėjimams bei visoms partijoms.

Šiuo metu vyraujanti protesto, griovimo ir ardymo energija, su esama Lietuvos valstybės strategija, kurios tikslas yra tapimas reklamine…

„Šiaurine žvaigžde“ toliau veda į tylų hedonistinį demografinį susinaikinimą, juolab visas žadamas pinigines lengvatas šeimoms susižers tie, kurie labai sutartinai moka kelti kainas, netgi iš anksto.

Tai kodėl toliau norima tokios Lietuvos?