Taip jau sutapo, kad Aleksandtro Špilevojaus spektaklį „Pilėnai“, Alytaus miesto teatro atvežtą į Anykščius, į nacionalinį teatrų festivalį „Pakeleivingi“, pamačiau savo gimtadienį – „dviejų kirvukų“ dieną.
Šventė – tai šventė, ir ne bet kur, o teatre! Ir dar su garantuota intriga: reklamos skelbė, jog spektaklis, nepaisant senoviško pavadinimo, bus šiuolaikiškas ir netgi aktualus, „per šiandienos žmogaus perspektyvą“.
Tema visiems puikiai žinoma, Vytauto Klovos operą „Pilėnai“ dar giliam sovietmety anykštėnai matė ne bet kur, o Anykščių šilely! Mudu su žmona ir netroškom dar vienos tradicinės versijos – ne, baiminomės būtent tiesmukai herojinės pompastikos.
Mūsų laikai subtilesni (?), o istorija išvis netektų dalies prasmės, jei visi nuolat viena gaida atkartotume tuos pačius faktus ir legendas, ypač jeigu dar jaučiamės esą menininkai, kūrėjai. Šviežias, drąsus ir aktualus žvilgsnis tiesiog būtinas! Žinoma, padorumo ribose…
Po pusantros valandos grįžome namo apimti… kaip čia pasakius… Sunku ir apibūdinti užplūdusius jausmus. Net ir nebūdami teatrologai, suvokėme, jog spektaklis, nepaisant žanrų įvairovės – įspūdingai mainomų šviesų, modernių dekoracijų, skaitomojo teksto, muzikos, dainos, šokio – ganėtinai vientisas, profesionalus, formos požiūriu gal net meistriškai „sukaltas“.
Tačiau išėjus laukan, kažkodėl nesinorėjo praverti burnos… Gal per daug tikėjomės, pernelyg įtemptai laukėm kažko gražaus, kilnaus? Pagaliau žmona atsiduso:
– Kaip vis dėlto baisu!
Negalėjau nesutikti: kaip trenkė nuo pirmos minutės, taip ir nebepaleido. Apokaliptinis scenovaizdis, konvulsyviai krūpčiojanti šviesa, misteriniai klyksmai, šaižūs garsai ir isteriškas „spiritus sanctus“… Ausyse tebespengė žudynių orgiją nuolat perskrodžiantis šiurpus kaltinimas: „Kas gali būti baisiau už mirtį?!“
Šiandieninės vartotojiškos (pseudo)kultūros fone, kai lavonai, smurtas, pigi erotika, keiksmažodžiai, kalinių žargonas tapę dažnos knygos, paveikslo, o ypač filmų ir spektaklių „druska“, tos savižudiškos skerdynės mums nebuvo netikėtas meteoritas, dribtelėjęs iš dangaus su ugnies ir dūmų šleifu.
Bet kalbam apie Pilėnus…
Legendinio kunigaikščio Margirio ir pilies gynėjų valia verčiau laisviems žūti, negu pasiduoti priešui, režisieriaus valia apverstas aukštyn kojom. Pilėnų gynėjai – ne kryžiuočių antpuolio tikėtinas grobis ir aukos, o beširdžiai galvažudžiai: nepagailėję savo žmonų ir vaikų, gabalais kapoję artimųjų kūnus ir mėtę juos ugnin…
Kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis, neabejotinai iš savų (priešo) pozicijų aprašęs minimą 1336 m. mūšį, būtų didžiai patenkintas sužinojęs, jog prakeikti pagonys lietuviai net XXI amžiuj – savo pačių tėvynėj – tebelaikomi barbarais!
Kad ir kokį išskirtinį negatyvą skleistų „Pilėnų“ žudynės, istorija atmena ne vieną panašų bendruomeninio pasiaukojimo atvejį. Sparta iš anksto žinojo neįveiksianti galingos persų kariuomenės, bet Termopilų mūšyje kovėsi iki galo; keltiberų miesto Numantijos gyventojai, apsupti romėnų, padegė savo namus ir žudėsi, kad nebūtų paimti gyvi; kartaginiečiai iki paskutinio žmogaus gynė savo miestą nuo romėnų; ir t.t., ir t.t.
Laisvė – idealas, kurio siekė ir tebesiekia pasaulio tautos, nepaisydamos kartais išties siaubingos kainos. Apie žūties nepabūgusius laisvės karius šimtmečiais ir tūkstantmečiais sklando legendos, mitai, kuriami herojiniai epai, dainuojama, jų vardai iškalti paminkluose ir pakelių akmenyse, minimi maldose.
Ar Pilėnai kuo nors kitokie? Nebent tuo, kad jie – lietuviški, savi, to paties kraujo… Išties: ar Margirio Pilėnų kraujas – ne mūsų protėvių kraujas? Ar nebejaučiam jokių sąsajų? Neprisiimam nė krislelio anų laikų lietuvių kančios, išdidumo, garbės ir atsakomybės? Atėjo tamsūs laikai tavo vardui, kunigaikšti Margiri?
Šitoj vietoj nejučia atsiveria nūdienos moralinių vertybių kaitos (mados viską keisti, netgi jei nėra ką) pomėgis: kuo didesnis herojus, kuo ryškesnė asmenybė (o dar lietuviška!), tuo labiau maga prikalti ją prie kryžiaus… Už trisdešimt grašių? Ar – iš didžio išsimokslinimo, kurio dėka natūralūs, prigimtiniai žmonių jausmai, troškimai ir visa reali tikrovė nuplaukusi kažkur už devynių globalių internetinių horizontų?
Galimas daiktas, spektaklio žiūrovui ne tokios ir svarbios istorinės Pilėnų tragedijos peripetijos, juolab meno tiesa nebūtinai tapati istorijos tiesai. Jis labiau laukia įtaigių, prasmingų šiuolaikinio meno raiškos ženklų, šviežių įžvalgų bei peno apmąstymams.
Daugelis jau žino, jog „inovacijų amžiaus“ menas dažnai sąmoningai provokuoja, idant sudirgintų pridvisusį stebėtojo (tingaus miesčionio?) sąmonės liūną; tokiu atveju bet kokia gyva žiūrovo reakcija jau laikoma kūrinio laimėjimu. Gal to ir užtektų, bet…
Štai mano žmona Vijoleta klausia:
– Kažin, ką Margirio vietoje būtų daręs Špilevojus? Atidavęs savo žmoną priešo vergijon? Šekit – ir džiaukitės?
Spektaklis, žinoma, nėra autoriaus biografija ar išpažintis, tačiau paprastas smalsumas veda prie kito neišvengiamo klausimo: KODĖL Pilėnų gynėjai pasirinko tokią baisią išeitį?
Regis, visa spektaklio idėja nuvirstų kaip grybas nuo koto, jei pasigirstų bent užuomina apie tėvynės meilę, ištikimybę ir pareigą laisvei, narsą ginant šalies ir šeimos garbę…
Gal nebūtų pernelyg drąsu teigti, jog Margiris su savo vyrais žudė artimuosius todėl, kad juos be galo mylėjo? Nes puikiai žinojo, ką reiškė lietuviams pakliūti į priešo nelaisvę?
Priminsime: vyrų (jei nebūdavo nužudyti iškart) laukė gėdinga, žeminanti vergovė iki gyvos galvos; moterys prievartaujamos, priverstos gimdyti savo mirtiniems priešams palikuonis; vaikai auklėjami taip, kad užaugę žudytų savo tėvų šalies žmones…
Jei neskaitėt, atsiverskite Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“, pamatysite, kas ankstyvaisiais viduramžiais darėsi anuometinėse baltų žemėse, kone kasdien…
Pala, pala! Miklaus proto, gal net kurį pasaulio universitetą sėkmingai baigęs jaunuolis štai, girdžiu, sako: „Ką jūs, seni neišmanėliai, tauškiat! Didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė, ir mes ją aukštinam, branginam! Mūsų idealas – laisvas žmogus, be jokių „kiemo“, „tautos“, „kalbos“, „izoliacijos“ priklausomybių! Mums rūpi tolerancija, empatija, smerkiam bet kokius karus ir žiaurumus, – štai ką atnašauja „Pilėnai“!
Po daugeliu šių žodžių ir aš mielai pasirašyčiau. Bėda tik ta, kad laisvė nėra duotybė, pramogų ir malonumų parkas – greičiau kruvinų išbandymų laukas; šviežiausias pavyzdys – Ukraina. Nenorėčiau dėl to nei burnos aušinti, nei moralizuoti – mano kartai tai savaime suprantami dalykai. Bet kai matau jaunų žmonių sukurtą šiuolaikišką istorijos (mito?) intepretaciją, o ji verčia nejaukiai susigūžti…
Ar išties geriausias būdas pasmerkti karą – pragariška baisybių puota? Ar tolerancija ir empatija iš tiesų triumfuoja, kai žiūrovui tarsi kūju vėl ir vėl kalama ta pati šmėkliška „žinutė“: „Kas gali būti baisiau už mirtį?!“ Vargšą žiūrovą belieka tik užjausti: jis ką tik pabėgo nuo gatvės ir interneto taršos bei triukšmo, srautu plūstančios informacijos apie artėjantį karo pavojų, viso pasaulio stichines nelaimes, kriminalus, katastrofas, ligas, paskendusius ir nusižudžiusius…
Be to, šitoji „žinutė“– jokia aksioma!
Net mūsų kasdienybėje nestinga situacijų, kai mirtis būtų dovana palyginti su tuo, ką žmogui tenka iškentėti. Pažįstu vyrą, kuris 40 metų slaugo savo beviltiškai neįgalią dukterį. O Margirio ir jo karių žūtbūtinis pasirinkimas man pirmiausia primena mano gimtojo Peslių kaimo jaunuolius, pokary pasirinkusius verčiau laisviems žūti tėvynėj, negu tarnauti okupanto kariuomenėje.
Primena istoriją mano kraštiečių Antano Slučkos-Šarūno ir jo žmonos Joanos Railaitės-Slučkienės, susisprogdinusių bunkeryje, kad nesuteiktų džiaugsmo inkvizicinius įnagius paruošusiems kagėbistams. O Romo Kalantos laisvės auka?..
Visi šie minčių pliūpsniai tarsi liudytų, jog „Pilėnų“ spektaklio „provokacija“– bent iš dalies – pavyko. Tik… Nesu sąmokslo teorijų mėgėjas, tačiau kartu su spektaklio pabaiga neišblėso įspūdis, jog siūlomas gėris pernelyg atitinka naujos konjunktūros pageidavimus.
Labai jau primena duoklę ultraliberalioms vertybėms, ataskaitą jas proteguojantiems, finansuojantiems: štai ir sugriovėm dar vieną lietuvišką mitą apie herojišką meilę tėvynei; štai kaip šauniai išsityčiojom iš krikščionybės (labai gera proga!), kaišiojančios pagalius į ratus su savo tradicine šeima; štai jau ir mes paskelbėm pavojų „laisvai mylintiems“…
Tuo tarpu didžioji mūsų dienų aktualija, regis, slypi kitur: baisu, kai nebematome perspektyvaus, ilgalaikio, valstybę ir tautą vienijančio tikslo, nebeturime bendrystės jausmo, kilnių idealų, dėl kurių būtų verta kautis, o prireikus ir aukotis. Skurdus, tamsus, žiaurus pasaulis, jei jame nebėra vietos liepsningam įkvėpimui, herojinei dvasiai! Net kai ji – iš mūsų legendinės praeities…
Nacionalinio teatrų festivalio „Pakeleivingi“ repertuare buvo ir jautrus Birutės Mar spektaklis „Neparašytas laiškas“– apie Šatrijos Raganą. Iš jo ir paėmiau rašytojos žodžius, man regis, geriausiai tinkančius šio rašinio apie A. Špilevojaus „Pilėnus“ pabaigai – jie „įpūtė man nuliūdimą“.
