Tarpukario Lietuvoje Stasys Šilingas buvo žinomas kaip vienas iš valstybės kūrėjų, aktyvus to meto politikos ir visuomenės veikėjas, daugelio visuomeninių draugijų bei sąjungų steigėjas ir vadovas. Jaunystėje aktyviai dalyvavęs lietuvių studentų visuomeninėje veikloje, bendradarbiavęs periodinėje spaudoje, redagavęs keletą žurnalų bei laikraščių.
Tačiau iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. apie Stasį Šilingą beveik nieko nebuvo kalbama ir rašoma. 1962 m., kai mokiausi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, antrame kurse, kažkas iš mano kurso draugų (gal Sigitas Geda ar Alfredas Guščius) pasakė, jog Kelmėje mirė Stasys Šilingas.
Tačiau nei aš, nei daugelis mano bendrakursių apie jį nieko nežinojome. O jeigu kas tuo metu jį paminėdavo, tai tik kaip vieną artimiausių ilgamečio Lietuvos prezidento Antano Smetonos patarėjų, teisininką, Nepriklausomos Lietuvos autoritarinio režimo teisinių pagrindų kūrėją.
Ir tik po 1990 m. apie jį vis garsiau Lietuvoje imta kalbėti ir plačiau rašyti. Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė proginiai straipsniai, pradėti rengti S. Šilingo gimimo bei mirties metinių paminėjimai, mokslinės konferencijos. Įvairiuose renginiuose aktyviai ėmė dalyvauti plačios Stasio Šilingo giminės atstovai.
Kaip žinoma, Stasys Šilingas su žmona Emilija užaugino devynias dukteris, kurios beveik visos po Antrojo pasaulinio karo, 1944 metais, paliko Lietuvą. Vėliau jos atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje. Jos ir jų vaikai nuolat prisimindavo Stasį Šilingą – kaip tėvą, senelį.
Vyriausiosios Šilingų dukters Laimos Šilingaitės-Vansauskienės (1912–2001 m.) dukra Svaja Vansauskaitė-Vortingtona (Worthington) ištekėjusi apsigyveno Aliaskos valstijoje. Ji 2013 m. tapo Lietuvos Respublikos garbės konsule Aliaskoje.
Ten, Ankoridžo miesto Čiugiako priemiestyje, 2021 m. ji įsteigė lietuvišką muziejų-biblioteką, kurioje rodomi iš Lietuvos atgabenti daiktai, Lietuvos žemėlapiai, Šilingų šeimos istoriją bylojantys dokumentai, supažindinama su Stasio Šilingo asmenybe, Lietuvos meno, kultūros bei sporto pasiekimais.
Rusnės Šilingaitės-Kubilienės (1923–2011 m.) sūnus Saulius Augustinas Kubilius, gimęs Australijoje ir dabar gyvenantis Italijoje, Romoje, jau 40 metų dirbantis Vatikano radijuje, kaupia visą su S. Šilingu ir jo šeima susijusią biografinę bei bibliografinę medžiagą.
S. Augustinas Kubilius padėjo rengiant monografiją apie S. Šilingą
Jis patikslino kai kuriuos S. Šilingo gyvenimo ir veiklos faktus, papildė duomenis, perskaitė visą rankraštį.
2010 m. lapkričio mėnesį, minint 125-ąsias Stasio Šilingo gimimo metines, Lietuvos nacionalinis muziejus išleido šią mano parašytą 256 puslapių apimties monografiją „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“.
Vienas pirmųjų apie knygos pasirodymą atsiliepė S. A. Kubilius, 2010 m. man atsiuntęs žinutę elektroniniu paštu. „Šią reikšmingą dieną – lapkričio 23 d. – gauti šią žinią itin džiugu, – rašė jis.
Šia proga leiskite asmeniškai padėkoti Jums už paskirtas pastangas ir laiką monografijai „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“, taip pat už tai, kad išklausėte ir priėmėte kai kurias mano pastabas ir nežymius patikslinimus. Jei tik būtų buvę daugiau laiko …Bet jis jau praėjo.
Knyga jau yra. Per ją visuomenė ir ateities kartos geriau pamatys, kaip nuoširdžiai ir besaikiai mylėjo savo tėvynę mano senelis ir kaip nesavanaudiškai skyrė visas savo jėgas jos žmonių gerovei ir ateičiai. Viliuosi, kad knyga bus visų priimta palankiai”.
Išėjus knygai, keletą kartų elektroniniu paštu bendravau su S. Šilingo dukra Vingra Šilingaite-Rupinskiene (1930–2021 m.), gyvenusia Australijoje.
Ji gerai įvertino mano darbą, man dėkojo už parašytą monografiją. 2011 m. balandžio 19 d. man skirtame elektroniniame laiške ji rašė: „Skaičiau, skaičiau Tėvelio Monografiją. Tikrai, tai puikus Jūsų veikalas – įamžintas Tėvelio gyvenimas. Įdomiai Jūs aprašėte, atskleidėte Jo asmenybę.
Kiek įdėjote darbo, pasišventimo į šį, plačiai apimančią Tėvelio veiklą, leidinį… Jūs minėjote, gal rasime kokių nors nesklandumų, klaidų. Nieko neradau – daug, daug sužinojau.
Sklandu, prasminga, jausminga… Aš tariu Jums nuoširdų AČIŪ mūsų trijų sesučių vardu. Nežinau, ar juodvi parašys… Pagarbiai Danguolė Radzevičienė, Rusnė Kubilienė ir aš, Vingra Rupinskienė“. Tuo metu Danguolė Šilingaitė-Radzevičienė (1916–2011 m.) gyveno Kanadoje, o R. Kubilienė ir V. Rupinskienė Australijoje.
Susipažinus su Stasio Šilingo biografija, pirmiausia į akis krinta tai, kad S. Šilingas, 1885 m. lapkričio 23 (11) d. gimęs ir augęs Vilniuje, Lietuvos sulenkėjusių bajorų šeimoje, vaikystėje kalbėjo tik lenkų kalba. Paskui, mokydamasis rusiškoje Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje, jis išmoko rusų kalbą.
O 1905 m. pradėjęs mokytis Maskvos universitete, dalyvaudamas Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje ir vasaros atostogų metu gyvendamas pas didelį lietuvių kalbos puoselėtoją kunigą Motiejų Juozapavičių bei bendraudamas su valstiečiais, S. Šilingas per dvejus metus puikiai išmoko ir lietuvių kalbą, pradėjo bendradarbiauti lietuvių spaudoje.
1908 m. pasirodė jo pirmoji korespondencija iš moksleivių gyvenimo dienraštyje „Vilniaus žinios“, 1909 m. – straipsniai laikraštyje „Lietuvos žinios“.
1910 m. pradžioje kaip laikraščio „Lietuvos žinios“ priedas pradėjo eiti S. Šilingo sumanymu įsteigtas pirmasis lietuviškas studentų ir moksleivių žurnalas „Aušrinė“, vėliau tapęs savarankišku moksleivių žurnalu, su pertraukomis leistu net iki 1990 m. pabaigos.
Pirmuoju jo redaktoriumi buvo S. Šilingas. Ir 1912 m. baigęs teisės mokslus Maskvos universitete, sugrįžęs į Vilnių, jis aktyviai bendradarbiavo ne tik „Aušrinėje“, bet ir kituose Lietuvos leidiniuose.
1912–1913 m. S. Šilingas savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ leistame žurnale „Jaunimas“ tvarkė skyrelį „Pašnekos apie dailę“, kuriame spausdino savo rašinius literatūros ir meno klausimais.
1915 m. vasarą išėjo S. Šilingo sudarytas ir suredaguotas didžiulės apimties (230 puslapių) puošnus literatūrinis almanachas „Pirmasai baras“, kurį buvo numatęs leisti kaip periodinį leidinį (tą padaryti sutrukdė prasidėjęs karas; tik vėliau, 1925 m. Kaune pasirodė mėnesinis žurnalas pavadinimu „Baras”).
Almanache S. Šilingas, greta kitų savo rašinių, paskelbė ir didelę meninę studiją „Tautos dainų genezė“. Pirmojo pasaulinio karo metu atsidūręs Rusijoje, Petrograde, 1917 m. S. Šilingas kartu su kitais įsteigė ne tik Demokratinę tautos laisvės partiją („Santaros“ partiją), bet ir jos laikraštį „Santara“.
Jis buvo nuolatinis laikraščio redakcinės komisijos narys, daugelio jo straipsnių autorius. Jis taip pat redagavo literatūrinį laikraščio priedą „Pradalgiai“ ir priedą kariams „Laisvės karininkas“.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams pradėjus trauktis iš Lietuvos, S. Šilingas 1918 m. birželio pabaigoje su šeima sugrįžo į Vilnių. Netrukus, 1918 m. liepos 13 d., jis buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos nariu ir energingai įsitraukė į jos veiklą.
1918 m. lapkričio 15 d. S. Šilingas tapo Lietuvos Valstybės Tarybos pirmuoju vicepirmininku, o 1919 m. balandžio 4 d., A. Smetoną išrinkus Valstybės Prezidentu, tapo šios Tarybos pirmininku, kuriuo dirbo iki 1920 m. gegužės 15 d., kai sušauktas Steigiamasis Seimas perėmė Lietuvos Valstybės Tarybos funkcijas.
S. Šilingas kuriam laikui pasitraukė iš politikos. Tačiau po poros metų jis vėl grįžo į politiką: nuo 1922 iki 1926 m. jis buvo Pirmojo ir Antrojo Seimo narys.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo, kuriame aktyviai dalyvavo ir S. Šilingas, jis nuo 1926 m. gruodžio 17 d. iki 1928 m. vasario 4 d. ėjo Lietuvos teisingumo ministro pareigas.
O nuo 1928 m. rugsėjo 25 d. iki 1938 m. vasario 1 d. buvo naujai įsteigtos Valstybės Tarybos pirmininkas. Nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1938 m. kovo 24 d. jis ėjo ir Lietuvos teisingumo ministro pareigas. Paskui S. Šilingas visiškai pasitraukė iš politikos.
Dirbdamas Lietuvos Valstybės Taryboje, vadovaudamas jos komisijoms ir net būdamas Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininku, S. Šilingas visuomet surasdavo laiko visuomeninei bei kultūrinei veiklai.
Jis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos sumanytojų ir rengėjų. 1920 m. sausio 29 d. įkurta draugija kėlė sau tikslą ugdyti Lietuvos meną ir meninę kultūrą, remti ir skatinti menininkų kūrybinį darbą, rinkti ir saugoti tautodailę, globoti kultūros paminklus.
S. Šilingas buvo išrinktas į aštuonių narių Lietuvos meno kūrėjų draugijos valdybą, kuriai vadovavo Adomas Varnas. 1920 m. viduryje pasitraukęs iš politikos ir iš darbo valstybinėje įstaigoje, pradėjęs dirbti pagal savo išsilavinimą, advokatu, S. Šilingas daugiau laiko galėjo skirti kultūrinei veiklai, pamėgtiems meno dalykams.
Jis dar aktyviau ėmė dalyvauti Lietuvos meno kūrėjų draugijos sekcijų darbe. S. Šilingas parengė pirmąjį Literatūros ir poezijos sekcijos statutą, daugelį kitų dokumentų.
1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugijai įsteigus žurnalą Menas, jis tapo šio leidinio redakcinės komisijos nariu. Lietuvos meno kūrėjų draugija ėmė steigti įvairius padalinius, iš kurių vėliau išaugo keletas Švietimo ministerijai priklausiusių kultūros įstaigų – operos, dramos teatrai, muzikos ir meno mokyklos.
S. Šilingo, Justino Vienožinskio ir kitų pastangomis 1922 m. balandžio mėnesį buvo įkurta Kauno meno mokykla. S. Šilingas, priklausęs Lietuvos operos tarybai, kartu su Kipru Petrausku, Juozu Tallat-Kelpša ir Juozu Žilevičiumi rūpinosi lietuviškos operos pastatymu ir pistatymu 1920 m. gruodžio 31 d.
1921 m. S. Šilingas su Juozu Tumu-Vaižgantu pradėjo kurti ir Lietuvai pagražinti draugiją, kurios tikslas buvo, Vaižganto žodžiais tariant, ieškoti Lietuvoje „deimančiukų“ – savo tėvynę karštai mylinčių, jos gražios, laimingos ateities kūrimui pasiaukojusių žmonių.
Dirbdamas Valstybės Taryboje ir būdamas teisingumo ministru, 1935 m. S. Šilingas buvo pakviestas skaityti valstybės teisės paskaitų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studentams jis visuomet pabrėždavo, kad, rimtai studijuojant valstybės teisę, reikia ne tik įgyti būtinų šio dalyko teorinių žinių, bet kartu dirbti ir kūrybinį darbą.
Negalima pasitenkinti tik egzaminų keliamais reikalavimais, nes Lietuvos valstybė yra jauna ir tebesikuria. Svarbu ne knygą ar teoriją studijuoti, o stebėti gyvenimą, nes nauji valstybės tarnautojai turės priimti sprendimus – nuo žemiausių iki aukščiausių.
Tik geri žinovai, S. Šilingo nuomone, verti kurti Lietuvos valstybę, nes tik tokie, atsidavę širdimi, reikalingi sunkiu valstybės formavimosi laikotarpiu.
Lemtingus žingsnius ilgoje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės ir svarbiausius uždavinius, kuriuos reikėjo spręsti to meto Lietuvos valstybei, S. Šilingas nurodė savo kalboje, pasakytoje 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos šaulių sąjungos iškilmingame posėdyje.
Šią Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiui skirtą kalbą S. Šilingas 1939 m. kovo 4 d. pavadino savo Testamentu Lietuvai ir dedikavo jį devynmetei dukteriai Vingrai gimimo dienos proga: kaip gimusiai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo Metais.
Kai 1938 m. S. Šilingas atsisakė valstybinės tarnybos ir pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos, jis su šeima nuolatinai įsikūrė Misiūnuose, Šakių apskrities Paežerėlių valsčiuje, kur jis 1925 m. buvo nusipirkęs Ilguvos dvaro Misiūnų polivarko trobesius ir žemės sklypą šalia Nemuno.
Misiūnai buvo ne tik gausios Stasio ir Emilijos Šilingų šeimos gyvenamoji ir poilsio vieta, bet ir savotiškas kultūros židinys. Čia dažnai lankydavosi iškilūs Lietuvos inteligentai, šeimininkų artimi bičiuliai.
Tai rašytojai Balys Sruoga, Ignas Šeinius, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Vincas Krėvė-Mickevičius, dailininkai A. Varnas, Antanas Žmuidzinavičius, Kazys Šimonis, Paulius Galaunė ir daugelis kitų.
1940 m. birželio 15 d. rusų Raudonajai armijai peržengus Lietuvos sieną ir Sovietų Sąjungai praktiškai okupavus Lietuvą, S. Šilingas gyveno ir dirbo Misiūnuose, savo ūkyje. Tačiau po metų buvo suimtas ir 1941 m. birželio 14 d. kartu su žmona Emilija ir dukterimi Raminta ištremtas į Sibirą.
Sibiro koncentracijos stovyklose, kalėjime ir tremtyje Ukrainos Žytomyro srityje S. Šilingas buvo laikomas daugiau kaip 20 metų. Tik 1961 m. lapkričio 17 d. jis sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kelmėje, pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę. Ten jis ir mirė 1962 m. lapkričio 13 d.
S. Šilingas puikiai suprato kultūros ir meno svarbą besikuriančiai Lietuvos valstybei. Daugiau kaip du dešimtmečius aktyviai dalyvaudamas svarbiausiuose Nepriklausomos Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiuose, S. Šilingas atliko svarbų vaidmenį ne tik stiprinant Lietuvos valstybingumą, kuriant jaunos valstybės valdymo institucijų teisinius pagrindus, bet ir puoselėjant lietuvių tautinę kultūrą ir meną.
Jis paliko ryškius pėdsakus ugdant tautinę lietuvių savimonę, įtvirtinant laisvos, savarankiškos valstybės sampratą įvairiose politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo srityse.
Stasys Šilingas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje minimas kaip vienas iš ištikimiausių lietuvių tautinės savimonės puoselėtojų ir savarankiškos Lietuvos valstybės kūrėjų pirmaisiais XX a. dešimtmečiais.
Dauguma jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų pabrėžia, jog S. Šilingas iš prigimties buvo meno žmogus, turėjo neabejotiną žurnalisto bei publicisto talentą. Bet susiklosčiusių aplinkybių ir didelio noro pasitarnauti savo tautai ir Lietuvai verčiamas atsidūrė politikoje ir jai atidavė beveik visą savo gyvenimą.
