R. Misiūnas. Grinorių žodynėlis: humbung (I)

Masiškai į JAV antroje XIX a. pusėję plūstelėję lietuviai [vadinami „grinoriai“ iš angl. greenhorn – žaliaragis, žalias, nepatyręs, –Alkas.lt] išmoko daug ko naujo, tame tarpe – ir naujų žodžių.

Vienas tokių buvo ,,humbung“: melas, kiekviename žingsnyje sutinkama apgavystė, anot amžininkų, tiesiausias kelias į praturtėjimą ir juo rėmėsi verslas, ir sukčiai, besitaikę iš išeivių išvilioti pinigus. Ir neretai – sėkmingai, ne veltui dar 1889 m. kun. J. Juodišius stebėjos, kad lietuviai niekur neapsieina be kokio sukčiaus, kuriam kaip akli duodasi sawe už nosies wadžiotie [6].

Sukčiai viliojo ir šimtus, ir dešimtis, ir vos kelis dolerius. Sakysim, 1894 m. kažkoks vyriškis, atkakęs pas pažįstamus Hazletone, pasidžiaugė radęs prapuolusią karvę, tik, girdi, pritrūko 3 dol. išsipirkai. Žinia, pažįstami tiek sukrapštė ir vyriškis, atsidėkodamas, užprašė geradėjus per Jurgines į pamaldas Šenadorio bažnyčioje, o paskui pas save į  svečius. Tie ir atkeliavo, bet kvietiko nerado, kaip ir skolos [27].

Prie smulkių atvejų galima priskirti ir mėginusius laimę padirbinėjant pinigus, pavyzdžiui, 1903 m. Sugar Noč saliūne kažkoks lietuvis atsiskaitė padirbtu 10 dol. banknotu, bet šeimininkas J. Kaminskas greitai susigaudė ir sulaikė sukčių. Policija pas jį rado dar tris tokius pat banknotus ir pasodino pusantrų metų [16].

Kitas lietuvis, gavęs algą dienos 19 dol. čekį prirašė jame du nulius ir iškišo saliūnininkui lenkui. Šis čekį išmainė, bet apgaulė paaiškėjo ir sukčių suėmė [17] (beje, ir lenkai buvo ne pėsti: 1891 m. Bostone vienas jų įkišo lietuviui padirbtus dolerius mainais į gerus [11]).

Einant prie didesnių sumų galima paminėti lietuvių naivumu besistebėjusį kun. J. Juodišių – 1889 m. jis paliko Jonui Sadauskui Junion Sity Kalėdoms atvežtas plotkeles padalinti lietuviams ir platinimui daugiau kaip 30 loterijos bilietų bei pavedė rinkti pinigus, bet kaip savo ausis matė ir bilietus, ir pinigus [6].

Tą patį galima pasakyti ir apie Pitsburgo ,,Vytauto mokslo draugystę“, kuri, 1903 m. susiviliojusi Jono V. Montvilos pažadu jos bibliotekai parūpinti knygų ketvirtadaliu pigiau nei buvo nurodyta prekybininkų kataloguose, davė jam 40 dol., o paskui ilgai kentė pažadus, kad knygos tuoj tuoj bus, kol žadėtojas išnyko [2].

Buvo, kas pasinaudojo lietuvių įpročiui norint gauti darbą duoti kyšius. Taip 1890 m. trys iš Lietuvos atvykę vyrai prisiglaudė Baltimorėje pas tautiečius ir jau buvo susiradę darbą, bet kažkoks mitruolis atkalbėjo, Dievu prisiekdamas, kad parūpins geresnį, tik, aišku, ne už ačiū, o išviliojęs pinigus prisipirko rūbų ir dingo, policija taip jo ir nerado [8].

Buvo, kas apakindavo lietuvius didelių pinigų miražu. 1891 m. kažkoks nuo Kalvarijos kilęs sulenkėjęs Gano jau antrąsyk atvykęs į JAV Pitstone apsigyveno pas saliūnininką Valiuką, apsukęs jam galvą milijonais rublių, kuriuos neva turėjo atvežti žmona (o dar atsikvietė iš Niujorko kažkokį galicijietį kaip teatro aktorių). Vėliau pasirodė ir žmona, bet be grašio, ir dar, anot spaudos, ne žmona, o labai abejotino pasivedimo merga. Valiukas išvarė įnamius, bet Gano spėjo suvilioti jo žmoną ir ši ketino bėgti kartu, bet tai išaiškėjus, iš gėdos išgėrė vyrui paruoštus nuodus. Laimei, gydytojai spėjo ištraukti ją iš mirties, o Ganą su sėbru sučiupo Šenandoryje, kur laukė Valiukienės. Sklido gandas, kad Ganas ne vieną lietuvį taip buvo apgavęs [9].

Tais pačiais metais į Brukliną užklydęs kažkoks Čarlis Šmitas vienai lietuvei pasigyrė 1 000 dol. Baltimorės banke, tik, girdi, kol kas negali atsiimti, bet kaip įrodymą parodė neva banko knygelę ir ši įsileido Čarlį. Tačiau po kurio laiko įnamis, spėjęs gerokai prasiskolinti, ėmė ir prapuolė be pėdsako [10].

Skaudžiai nudegė Antanas Franckevičius, kai 1901 m. perskaitęs spaudoje, kad Baltimorės advokatas Endiu Robertsas (Andrew Roberts) ieško partnerių didelio saliūno pirkimui, apsilankė pas jį. Advokatas, išgirdęs, kad lietuvis turi 1 000 dol., parodė restoraną, už kurį savininkas norėjo 2 000 dol. Šis lietuviui patiko ir, paėmęs iš banko 800 dol., davė advokatui, pažadėjusiam kitą dieną sutvarkyti pirkimą, bet, žinia, išgaravo [7].

Mėgo dėti į kojas ir finansine veikla (indėlių iš emigrantų rinkimų, pinigų siuntimu į Lietuvą ir panašiai) užsiėmę išeiviai. Bene pirmuoju tapo ,,Bostono lietuviško laikraščio“ leidėjas Zdanavičius, 1896 m. pabėgęs su lietuvių ir lenkų pinigais (pavyzdžiui, kažkokio Paleskio – 900 dol., Milevskio – 280, Wiermanovskio – 1 250, Pruskevičiaus – 350, Vileinauskio – 300 ir Cybulskio 500, neskaitant mažesnių įdėjimų ar duotų išsiųsti tėvynėn) [21].

Nenuostabu, nes įkliuvus galėjo baigtis liūdnai. Taip kažkoks Antanukas Niuarke, 1896 m. paėmęs iš kelių lietuvių pinigus ant padėjimo nenorėjo grąžinti, bet tie pagavę ėmė jį smaugti, gal būtų ir pakorę, jei ne policininkas, nugabenęs bankininką į policiją, kur tas susimokėjo 10 dol. už nakvynę [26] (koks indėlių likimas – belieka spėlioti).

Labiausiai iš tokių ,,bankininkų“ pagarsėjo Plimuto verslininkas Antanas Pajaujis (tarp amerikiečių besivadinęs A. J. Bendrift). 1897 m. birželį jis išnyko, palikęs žmoną, vaikus, turtą ir tuščią banką. Anot amžininkų, laiškuose kai kuriems lietuviams A. Pajaujis teigė tiek nuskurdęs, kad išvažiavo tik su 120 dol. ,,Wilkes-Barre record“ rašė, kad jo banke būta apie 40 000 dol., bet kai kurie išeiviai manė, jog kur kas daugiau, nes kai kurie buvo pasidėję kone 2 000 dol., o daug – po kelis šimtus. Be to, pinigus laikė ir lenkai bei slovakai. Ir nenuostabu, nes A. Pajaujis buvo žmogus labai Dievobaimigas ir atlikdamas reikalus su žmonėmis vis mel­dėsi, tai gi kad jis galėtu ap­gauti – niekam nei ant mislies neužėjo [12].

Beje, prieš pabėgimą A. Pajaujis bylinėjosi su Augustinu Višniausku, pasidėjusiu pas jį 200 dol. ir pralaimėjo, bet, anot išeivių spaudos, turėdamas pinigų, ir patepęs kur girgžda, ta­po nekalto iszrastas, tik turi užmokėti kasztus [13]. Kas žino, gal kyšiams paskutinius išleido, tai ir dėjo į kojas. Regis, 1898 m pradžioje jis apsigyveno Brukline. Pradžioj įsteigė karčiamą, bet biznis nėjo, tai metė.

Pasistatė puikius rūmus ir gerai gyveno, žmonės kalbėjo, kad bėdavojasi ir ketina ieškoti darbo, kiti teigė, kad atsivežė apie 60 000 dol. grynų, kuriuos pasidėjo Kanados banke, nes JAV bijojo laikyti, kad nuskriaustieji neatimtų [14]. Bėgo ir verslininkai, pavyzdžiu, didelę siuvyklą Niujorke turėjęs Antanas Kavalauskas 1886 m. labai prasiskolino, pavogė trijų savaičių darbininkų algą ir pabėgo [28].

Kas – bėgo, o kas rinkosi paskutinę išeitį: 1898 m. gegužės 9 d. 10 val. ryto Mahanoi Sityje nusišovė verslininkas Juozas Miliauskas, buvęs Susivienijimo lietuvių Amerikoje bei Tėvynės mylėtojų draugijos iždininkas, pragaišinęs abiejų organizacijų pinigus (pirmosios – 3 000, antrosios – daugiau nei 150 dol.), Likus porai dienų iki mirties tenkinant SLA ieškinį buvo parduotas jo namas ir turtas, ir šeima su aštuoniais vaikais (nuo 17-kos iki dviejų metų) liko be nieko, ir būdamas senyvas, 46 metų [22], grįžti prie fizinio darbo nebeturėjo jėgų, buvo atpratęs [23], J. Miliauskas pakėlė prieš save ranką [19].

Žinia, pasitaikydavo, kai, papuolęs į sunkią padėti, išsikapstydavo, kaip, regis, 1899 m. nutiko Čikagoje kunigui M. Kriaučiūniui, kada jis turėjo nemažų išlaidų bylinėdamasis su laikraščio ,,Lietuva“ leidėju Antanu Olšausku. Ne vienas lietuvis sunerimo, išgirdęs, kad laikę pas jį pinigus neatgaudavo, girdi, kunigas pareikšdavo neturintis, visi ateina atsiimti, o niekas neatnesza padėti, tai isz kur asz imsiu? Kitąsyk slėpdavosi: šeimininkė, atidariusi duris, pareikšdavo: praboscu nima domu. Tačiau į teismą duoti bijojo, kad kunigas nesupyktų ir visai nedingtų, tikėjosi nors kiek atgauti. Žinota, kad kunigas turėjo keliasdešimt tūkstančių dolerių ir jei neatidavinėjo, spėta, kad neketino Čikagoje užsibūti [1].

Laikui bėgant lietuviai ėmė laikyti pinigus amerikiečių bankuose, paštuose ir firmose, bet ir čia ne kartą ir ne du nudegė. Taip 1899 m. Čikagoje prapuolė žydas Koperlis, prekiavęs laivakortėmis, siuntęs pinigus į Lietuvą ir priiminėjęs juos saugojimui. Nemažai lietuvių buvo pas jį pasidėję kas kelis šimtus, kas keliolika šimtų dolerių [1].

Neatsilaikyta ir prieš finansinių piramidžių viliones: 1904 m. Šenandoa dvi amerikiečių firmos surinko iš gyventojų 50 000 dol., žadėdamos 3-4% palūkanas kas savaitę. Metus tęsėjo, tad įnešę pirmieji, pinigus kone visus atsiėmė, gi vėliau susigundę liko be nieko firmoms išnykus [29].

Vis pasitaikydavo nesusipratimų dėl per finansinius tarpininkus (įskaitant ir kitataučius) į Lietuvą artimiesiems siųstų pinigų bei laivų bilietų pirkimo. Pavyzdžiui, vienas lietuvis, 1899 m. išvažiavęs į tėvynę, paliko minėtam kun. M. Kriaučiūnui persiuntimui 1 400 rub. ir rašė draugams JAV, kad nesulaukia. Kitas per kunigą pasiuntė tėvams 400 rub., ir tie taipogi nenuėjo. Atėjus aiškintis pas kunigą, šis mojo – išsiunčiau, išeivis parodė laišką, kad negauta, o kunigas nepasidavė: norit, kad per tris mėnesius nueitų? [1] (faktiškai nueidavo daug greičiau).

Tokie ginčai kitąsyk baigdavosi teisme. Sakysim, 1901 m. J. Matusevičius bylinėjosi su verslininku Tamu Paukščiu, kad tas nepersiuntė pinigų jo tėvams [20] (beje, viltasi, kad 1900 m. įsigaliojus JAV – Rusijos sutarčiai pinigus buvo galima siųsti ne tik per bankus, bet ir paštu per ,,money order“, manyta sukčiai išnyks [4], bet, kaip parodė laikas, nepasiteisino).

Tiesa, tarpininkai negalėjo užtikrinti pinigų adresatui. Pavyzdžiu, 1897 m. Karolis Žilinskas išsiuntė žmonai į Lietuvą 100 rublių per amerikiečių kompanijos agentą, parašė jai apie pinigus, bet po kurio laiko žmona atrašė, jog nesulaukė. K. Žilinsko užklaustas agentas patikino, kad pinigai gauti, tad išeivis vėl parašė žmonai ir ši vėl atsakė, kad – ne. Žinia, K. Žilinskas vėl puolė pas agentą ir tas jam pateikė savo kampanijos atsakymą, kada ir kas pinigus priėmė, girdi, už rašyti nemokėjusią Žilinskienę parašą padėjo kažkoks Lornetskis, o paskui pareiškė, kad daugiau nieko negali padėti.

Tada K. Žilinskas pasiuntė prašymą išsiaiškinti kas nutiko Rusijos žandarams, bet ir tie nieko nepešė. Tačiau po poros metų jam padėjo prekybininkas Rinkevičius iš Lietuvos ir buvo suimta kažkokia pinigus pavogusi moteris, tad spauda ragino išeivius siunčiant pinigus naudotis lietuvių pagalba, nes šie, skirtingai nuo amerikiečių, teisingai užrašydavo adresus Lietuvoje (mat, šiuo atveju vietoj Balbieriškio gminos amerikietis parašė post Office Balbieriszkis) [24].

Spaudoje vis raginta nesinaudoti kitataučių paslaugomis, juolab, girdi, šie nevengė šmeižti konkurentų lietuvių, girdi, taip nutiko Povilui V. Obečiūnui, apkaltintam, jog neturėjo teisės prekiauti kelioninių laivų bilietais. 1899 m. ,,Saulė“ skelbė Andriaus Grušausko laišką, kur teigta, kad jo sesuo su vyru ir dar trys lietuviai pasinaudojo P. V. Obečiūno paslaugomis važiuodami į Lietuvą, o Lietuvoje rado per jį siųstus pinigus. Anot A. Grušausko, kitataučiai, pirmiausia žydai mokėjo prisigerinti matydami naudą, o išvilioję spjaudo ant jų, ir tai vis dėl lietuvių neišslavinimo ir tikėjimo, kad kitataučiai duodavo geras nuolaidas, gi jo švogeris siųsdamas per P. V. Obiečiūną pinigus sutaupė aštuonis dolerius [5].

Taipogi spaudoje vis minėta, kad išeiviais iš Rytų Europos taikė pasinaudoti įvairūs vietiniai sukčiai, dažniausiai įvardinant žydus.

Pavyzdžiui, girdi, 1900 m. Nevarke į būrelį lietuvių įsisuko kažkoks Harman iš Niujorko ir, išsiaiškinęs, kad tie katalikai, ėmė melsti pagailėti: keliauja į Pensilvaniją, žmona ir daiktai – stoty, o jam pavogė pinigus ir teliko 48 dol. vertės auksinis laikrodėlis, bet siūlė už dešimt, kad galėtų toliau keliauti. Vargšui net ašaros per veidą riedėjo, lietuviai susigraudino, ėmė derėtis dėl laikrodžio ir galop vienas pirko už 10 dol., ir tik ,,nelaimėliui“ išnykus apsižiūrėjo, kad laikrodis iš geltonos skardos ir neina.

Įtūžę vyrai pagavo apgaviką, bet paaiškėjo, kad tas pinigų nebeturi, o nuvestas į teismą visaip sukosi ir galop teisėjas pareiškė, kad nebaus už tamsūno apgavystę, antraip turėtų bausti ir nukentėjusį, kad pasimokytų, kur reikia pirkti laikrodį. Žodžiu, apgavikas gavo 10 dol. baudą arba 30 dienų kalėjimo už tai, kad be leidimo Nevarke prekiavo laikrodžiais, ir dar teisėjas paklausė pirkėjo, kas per šalis Lietuva, kad emigravę iš ten tokie tamsūs ir lengvatikiai [1].

Beje, prekyba netikrais aukso dirbiniais tuomet buvo tikra rykštė. Ne veltui 1901 m. spaudoje pasirodė laikrodininko M. Minkaus raginimas nepirkti iš keliaujančių prekybininkų auksinių laikrodžių ir žiedų. Anot jo, paauksuotas laikrodis su pigiausiais viduriais kainavo 2.25 dol. ir dar pirkėjai dovanų gaudavo žiedą už centą, o sukčiai plėšė nuo 5 iki 15 dol. Lietuviai, ypač neseniai atkeliavę į JAV, pirkdavo iškart kelis, bet po kelių dienų laikrodis imdavo juoduoti, likdavo lyg krajewa krauju deszra ir sustodavo, panašiai buvo ir su ,,auksiniais“ žiedais [18].

Reikia pripažinti, kad ,,humbungui“ pasidavė ir kai kurie lietuvių verslininkai. Sakysim, vienu metu labai plačiai spaudoje reklamavosi Kelpsz ir Noreiko parduotuvė Čikagoje, bet pradėjus sklisti gandams apie jų suktybes, kai kurie laikraščiai pradžioj nutraukė reklamų skelbimą, laukdami skaitytojų Čikagoje teisingos gromatos“ apie tuos ponus [3].

Galop paaiškėjo, kad prekeiviai siuntinėjo pirkėjams padirbtus gaminius, o paskui, gavę pinigus, ir visai nebesivargino, anot ,,Saulės“, kas jiems mokėjo, galėjo pamiršti pinigus ir džiaugtis misinginiu laikrodžiu, pirktu kaip auksinis [25], ir galop parduotuvė išnyko.

Šaltiniai:

1. Antras Koperlis. Vienybė lietuvninkų. 1899, liepos 5.
2. Atsiszaukimas Pittsburgo Vitauto Mokslo Draugystes. Lietuva. 1903, rugsėjo 2.
3. Dėl skaitytoju. Saulė. 1898, sausio 24.
4. Del visu žinios. Saulė. 1900, kovo 20.
5. Garbus reditojau ,,Saules“. Saulė. 1899, gruodžio 5.
6. JUODIŠIUS, J. Ner uszkampio, kur welnes sawo uodesros ne inkisztu. Saulė. 1889, liepos 18.
7. Isz Baltimores. Lietuva. 1901, liepos 26.
8. Isz lietuviszku dirvu. Vienybė lietuvninkų. 1890, balandžio 23.
9. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1891, vasario 25.
10. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1891, birželio 3.
11. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1891, rugsėjo 16.
12. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1897. Liepos 14.
13. Isz lietuviszkų dirvų Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1898, gegužės 11.
14. Isz lietuviszku dirvų Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1898, birželio 30.
15. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 39.
16. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1903, nr. 18.
17. Iš So. Omaha, Nebr. Lietuva. 1903, rugsėjo 25.
18. Kas girdėt? Saulė. 1902, vasario 18.
19. Kas kaltas, jeigu wieszus pinigus nudeda kasieriai? Lietuva. 1898, birželio 17.
20. Katalikas. 1901, gegužės 2.
21. Lietuviai Amerikoj. Lietuva. 1896, kovo 14.
22. Vienybė lietuvninkų. 1898, gegužės 11.
23. Lietuva. 1898, gegužės 20.
24. PAŽĮSTAMAS TRUPINĖLIO. Szimtas rubliu isz grabo. Viltis. 1899, birželio 3.
25. [Pranešimas]. Saulė. 1899, lapkričio 14.
26. Taradaika su naujienomis. Saulė. 1896, balandžio 30.
27. Žines wietines. Garsas. 1894, balandžio 27.
28. [Žinios]. Lietuviszkas balsas. 1886, spalio 15.
29. Žinutės. Darbininkų viltis. 1904, birželio 25.

Autorius yra Vilniaus universiteto Knygotyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros profesorius, daktaras

(Bus daugiau)