Balandžio 29 d. įvyko Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdis, kuriame svarstyti svarbūs kultūros paveldo apsaugos klausimai.
Užvenčio dvaro išsaugojimas: išskirtinė vertybė ir sprendimų būtinybė
Vienas svarbiausių – medinio Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo išsaugojimo padėtis. Diskusijoje pabrėžta, kad tai išskirtinė medinės architektūros vertybė – vienas seniausių tokios rūšies išlikusių dvarininko namų Lietuvoje, kurio ištakos siekia XVII a. pabaigą.
Medinio dvarininkų namo išskirtinumą lemia ne tik jo amžius, bet ir išlikusi architektūrinė struktūra – pastatas vientiso pailgo tūrio, būdingo ankstyviesiems mediniams dvarams. Ir nors vėliau rekonstruotas taikant baroko principus, tačiau turi ankstesnio savitumo.
Didžiulę Užvenčio dvaro sodybos vertę sudaro jo kompleksiškumas – ji yra vienintelis Kelmės rajone išlikęs 13 pastatų kompleksas: išlikę reprezentaciniai ir ūkiniai pastatai, parko ir sodo fragmentai.
Taip pat Baroko epochai būdinga kiemo erdvė Dvaro sodybos teritorija išvengė esminių sovietmečio deformacijų (garažų, dirbtuvių ir kt. statinių įsibrovimo į kompleksą), todėl leidžia suvokti autentišką istorinę dvaro struktūrą.
Ne mažiau svarbi ir kultūrinė dimensija
Dvaras siejamas su Šatrijos Raganos gyvenimu ir kūryba, Nepriklausomybės akto signataro Jono Smilgevičiaus gyvenimu ir pavyzdiniu ūkininkavimu, todėl jo vertė peržengia vien architektūros ribas.
Diskusijoje pabrėžta esminė sąlyga tolesniems veiksmams – aiški Kelmės rajono savivaldybės lyderystė Dvarininko namo išsaugojimo procese. Be jos neįmanoma nei koordinuoti skirtingų savininkų interesų, nei sumanyti tikrų tvarkybos žingsnių.
Taip pat pabrėžta būtinybė kuo skubiau spręsti bent minimalių tyrimų ir avarinės grėsmės šalinimo klausimus, išnaudojant esamas finansavimo galimybes. Paveldo komisija tikisi aktyvaus Kelmės rajono savivaldybės įsitraukimo sprendžiant šį klausimą ir laukia grįžtamojo ryšio dėl tolimesnių veiksmų.
Užvenčio dvaro sodybos dvarininkų namo išsaugojimo analizė išryškino platesnę įsisenėjusią problemą – dvarų paveldo padėtį Lietuvoje, kai sudėtinga nuosavybės struktūra, nepakankamas finansavimas ir aiškios atsakomybės stoka lemia sprendimų stagnaciją, nepaisant suvokiamos šių vertybių vertės.
Pakartotiniai laidojimai: grėsmės autentiškų paminklų išsaugojimui
Kitas svarbus klausimas – pakartotinių laidojimų praktika ir jos poveikis istorinių kapaviečių elementų išsaugojimui.
Diskusijoje pažymėta, kad didėjant neprižiūrimomis paskelbiamų kapaviečių skaičiui, kyla reali grėsmė jose esantiems autentiškiems antkapiniams paminklams, skulptūroms ir kitiems istorinę vertę turintiems elementams.
Nors teisės aktuose numatyta jų išsaugojimo pareiga, praktikoje ši nuostata įgyvendinama nevienodai, o skirtingose savivaldybėse taikoma praktika išlieka fragmentuota.
Taip pat atkreiptas dėmesys į nepakankamą kapaviečių inventorizavimą, aiškaus atsakingo subjekto trūkumą ir silpnėjantį pagarbos tokiam kultūros paveldui aspektą, kuris šiuo atveju tampa ir vertybiniu klausimu.
Posėdžio metu sutarta informuoti aukščiausias valdžios institucijas – Vyriausybę, Prezidentūrą ir Seimą bei visus su šiuo klausimu susijusius subjektus – pirmiausia Aplinkos ministeriją, taip pat savivaldybes ir vyskupijas – siekiant stiprinti koordinavimą ir užtikrinti nuoseklesnę kapaviečių autentiškų elementų apsaugą.
„Paveldo DNR“ ir kiti organizaciniai klausimai
Posėdžio metu taip pat aptarti kultūros paveldo apdovanojimų „Paveldo DNR“ rengimo klausimai – jų struktūra, komunikacija ir pasirengimas būsimiems apdovanojimams.
Posėdžio metu planuoti ir artimiausi įvykiai – Paveldo komisijos išvažiuojamieji posėdžiai bei darbiniai vizitai, kur bus skirtas dėmesys regionams ir dvarų paveldo problemoms bei jų sprendimo būdams.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių žinovai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Ar Skrėbiškio dvaras Biržų rajone,kuris susijęs su 1863-1864 m. sukilimu, nėra toks svarbus? Ar savivaldybė turi galimybių jį atkurti be centrinės valdžios pagalbos ?
Jei Kultūros paveldo departamentas nesugeba atlikti jam pavesto darbo, tai taip ir reikia sakyti netuščiažodžiavus. Ir jai yra dvaro sodybos kompleksas iš 13 pastatų – o dar, turbūt, yra ne tik pastatai, bet keliai, tvenkiniai, tvoros, vartai – tai kodėl šnekama apie dvarininko namo išsaugojimą ?
,,jo vertė peržengia vien architektūros ribas.” Kodėl ,,jo” – visų dvarų, ir ne vien dvarų, vertė peržengia.
Praėjus trečdaliui amžiaus, jau sugriuvus daugybei dvarų, komisija tikisi aktyvaus vietos valdininkų įsitraukimo. Pastai pergyveno sovietinius niokojimus, bet laisva Lietuva, atrodo, nepajėgi išsaugoti bent tai, kas liko. Jei Lietuva iš gudų trąšų gabenimo kasmet uždirbdavo po pusantro milijardo eurų, tai kur tie pinigai buvo panaudoti ? Už vienų metų pelną turbūt buvo galima nupucinti visus Lietuvos dvarus.
Tai nejaugi premjerė Šimonytė nematė, kad trąšų sankcijos yra sankcijos Lietuvai. Kodėl taip įvyko, tai va LRT Šimonytės, regis, tinkamai eteryje taip ir nepakalbino. Kur čia, vyručiai, tokios Lietuvos politikos ir LRT jos nutylėjimo šuo pakastas… Juk rinkimai atsakomybės politikams viešo taikymo procedūra ne už kalnų, bet visuomeninė LRT tokios sankcijos fakto derama negarsina, Tai gal ji iš tikrųjų ne visuomeninė, o, kaip sakosi, – ‘laisva’…
Manau, Baltarusija ir Rusija faktiškai yra viena valstybė, valdoma Putino, tad Baltarusijos pelnas iš kalio trašų eksporto nesunkiai gali būti perimtas Rusijos karinėms ir kitokioms reikmėms.
Nepagrįsta nuomonė.
Mūsų patriotiška valdžia, uždrausdama Gudijos tranzitą, Gudų pelno už trąšas nesumažino, nes jie vis tiek jas parduoda, bet mūsų pelną už geležinkelį atidavė Rusijai. Be to tuo nušovė ir antrą zuikį – gudų rankomis uždarė lietuviškas mokyklas. Puikus čekistinės agentūros darbas.